Tokius pakaunėje gali suskaičiuoti kone ant vienos rankos pirštų. Čekiškės seniūnijos ūkininkai verčiasi augalininkyste, neatsisakė gyvulininkystės ir užsiima produkcijos perdirbimu. Atsarginiai variantai leidžia jiems ne taip skausmingai išgyventi sunkius periodus.

Save vadina senosios mokyklos atstovu

„Viso proceso esmė – stabilumas. Norint jį išlaikyti, ūkis turi būti daugiašakis, su atsarginiais variantais, jei kuri nors veikla tampa nuostolinga. Kai nėra stabilumo, nesijauti saugiai. Kadangi samdome nemažai darbuotojų, jiems laiku reikia mokėti atlyginimus, privalome turėti stabilias pajamas. Žemės ūkyje negali užsitikrinti stabilių pajamų, jei pasirenki vieną sritį.

Juk ūkininkas priklausomas ir nuo gamtos, ir nuo rinkos, mūsų veiklos sėkmę ar nesėkmę lemia keli veiksniai. Kitiems verslininkams įtaką daro tik vienas faktorius – rinka. Be to, priklausau kartai, kai studijų metais dar buvo kalbama apie ūkio veiklos harmoniją, kad augalininkystė ir gyvulininkystė yra dvi neatskiriamos dalys, viena su kita dera tarpusavyje ir padeda eiti į priekį“, – „Savaitraščiui Kaunui“ sakė R. Majeras.

Saugumo ir užtikrintumo jausmą šiems čekiškiečiams dar suteikia tai, kad ūkininkavimo tradiciją tęsti tvirtai apsisprendė ir tėvams jau talkina duktė Indrė ir sūnus Gytis.

Skaičių kalba apie ūkį įspūdinga: Majerai dirba 3 tūkst. ha žemės, dalis jos yra nuosava, laiko beveik 1 tūkst. melžiamų karvių ir tiek pat prieauglio bandai atnaujinti, per metus šeimos malūne pagaminama apie 3 tūkst. t miltų.

Ūkyje triūsia ne tik Uždulinskių, bet ir gretimų kaimų gyventojai, norintys dirbti ir užsidirbti.

Reagavo į besikeičiančias sąlygas

Rita ir Romualdas Majerai
Foto: "Savaitarštis Kaunui" nuotr.


„Žemės ūkis yra viena labiausiai blaškomų šalies verslo šakų. Visi apie jį išmano ir vis bando įvesti savo tvarką. Vienu laikmečiu buvo uždaromi cukraus fabrikai, kitu žaliavinio pieno supirkimo kainos nukrito taip, kad nė vienas sveiko proto ūkininkas nebūtų laikęs karvių.

Tačiau netrūko ir momentų, kai cukrinius runkelius labai apsimokėjo auginti, o pieno kaina buvo padori.

Kalbant apie pakilimus ir nuosmukius mėgstama sakyti, kad kiekvienas verslas vyksta bangomis. O man priimtinesnis palyginimas su širdies pulsavimu – išsiplėtimu ir susitraukimu“, – dėl savo pasirinkimo nei tryško džiaugsmu, nei skundėsi pašnekovas.

Gyvulininkystės Majerai ėmėsi tuomet, kai Lietuvoje pasklido kalbos apie cukraus fabrikų uždarymą. O jie garantavo stabilias pajamas, nes cukrinių runkelių kainos buvo susietos su euru; šie augalai, nepriklausomai nuo permainingų orų, uždera neblogai.

„Manėme, kad cukrinių runkelių auginimo teks atsisakyti. Bet, mano įsitikinimu, likti vien prie grūdinių kultūrų būtų labai rizikinga“, – prisiminė R. Majeras.

Netrukus gyvenimas parodė, kad šis sprendimas – ne mažiau rizikingas.

„Anksčiau pieno supirkimo kaina svyravo dar proto ribose, o praėję dveji metai – skausmingi. Aš mėgstu sakyti: kažkas kažkur kariavo, konfliktavo, o mes už tą karą mokėjome ir tebemokame, nes valstybė prarado rinkas ir naujų nesurado, gamintojai pasiliko vieni su perdirbėjais. Pastariesiems svarbus vien jų pačių pelnas, tad finansinis kirtis teko tik valstiečiams“, – tvirtino ūkininkas.

Jo žodžiais, augalininkai beveik nepajuto Rusijos embargo, o gyvulininkus jis kone užsmaugė.

Tačiau pernai augalininkai kentė ir dėl gamtos išdaigų, ir dėl kainų rinkoje: derlius menkesnis, grūdų kokybė prastesnė, o kaina gerokai mažesnė.

„Rusija ir Ukraina šiemet sulaukė puikaus derliaus ir stipriai numušė mums kainą. Gal po Naujųjų metų grūdų įkainiai šiek tiek pakils? Tačiau dažnas ūkininkas jų laukti negali, nes apyvartinių lėšų ar atsiskaityti su banku, trąšų tiekėju reikia čia ir dabar“, – situaciją apibūdino daugiašakio ūkio šeimininkas.

Žiauriausiai kirto embargas

Rusijai paskelbus embargą, Majerams teko išgyventi žiauriausią išbandymą per visą ūkininkavimo laikotarpį.

Jie buvo ką tik įsirengę modernią melžimo aikštelę, kainavusią 3 mln. litų.

„Penktadienį iš „Pieno žvaigždžių“ gavome laišką, kad ryšium su force majore dėl Rusijos embargo nuo pirmadienio bendrovė iš mūsų nebepirks pieno. Tuo metu jo primelždavome 16 t per parą. Tada ir supratome, kad investuoti reikia atsargiai, tačiau be investicijų nėra ko tikėtis gerų rezultatų“, – prisiminė pašnekovas.

Jis nesigailėjo tada ir nesigaili dabar kaip partnerius pasirinkęs „Vilkyškių pieninę“, kuri šiuo metu už 1 kg žaliavinio pieno moka 29 euro centus. Vienu metu Rita ir Romualdas Majerai jau rimtai svarstė atsisakyti gyvulininkystės.

Sustabdė įgyvendinti investiciniai projektai ir prisiimti įsipareigojimai. Romualdo skaičiavimu, jei ir toliau bus mokama tokia supirkimo kaina, kaip šiuo metu, apie pelną vis dar bus galima tik svajoti, nes kol kas balansuojama ant savikainos ribos. Vis dėlto, jo nuomone, laikmetis, kai piene labiau apsimokėjo maudytis, nei jį parduoti, nes vanduo, tiesa, geriamasis „Neptūnas“ ar „Tichė“, kainavo brangiau, baigia praeiti.

„Jei karves anuomet būčiau išvežęs į mėsos kombinatą, šiandien apie gyvulininkystę ūkyje nekalbėtume, jos atgaivinti tikrai nesiryžčiau – gerą bandą užsiauginti užtrunka ne vienerius metus“, – neslėpė ūkininkas.

Agronomas nuolat skaičiuoja

Nors R. Majeras pagal išsilavinimą yra agronomas, vadovavimas kolūkiui ir kone trys dešimtmečiai ūkininkavimo suteikė ir ekonomisto žinių. „Norint išsilaikyti, reikia mokėti skaičiuoti, tai darome nuolat. Matome, kas ne taip, ką reikėtų keisti, tačiau dalis tų dalykų nuo mūsų nepriklauso“, – sakė čekiškietis.

Pastaraisiais metais didžiausią naudą ūkiui duoda cukriniai runkeliai, kurių ateitis prieš keliolika metų buvo miglota.

Būtent šie augalai ir vyrauja augalininkystės srityje, taip pat Majerai augina grūdines kultūras, rapsus; galvijų pašarams – grūdams ir silosui – sėjama kukurūzų.

Pernai saldžiąsias šaknis pavyko nukasti laiku, be nuostolių. Kūčių išvakarėse iš laukų į Kėdainių cukraus fabriką iškeliavo paskutinės priekabos.

„Jau spėjo nusibosti ir apkarsti cukrinių runkelių dorojimas ir vežimas, prasidėjęs rugsėjį“, – neslėpė Romualdas. Vis dėlto ūkininkas patenkintas ne tik derliumi, bet ir aukštu cukringumu, mažu purvingumu. Iš hektaro šiemet jam pavyko prikasti vidutiniškai 60 tonų.

Neblogas pernykštis derlius šiemet neužgožia nerimo, mat 2017 m. prognozuojamas cukrinių runkelių supirkimo kainos mažėjimas. „Šiais metais labiau stebėsime, o vėliau teks apsispręsti. Juk mes ir išmokų gauname mažiau. Lenkijos ūkininkui už 1 ha cukrinių runkelių mokama 400 eurų, o lietuviui – vos 100!

Esame šiauriau, mums derlių išauginti sunkiau, nuėmimo laikas trumpesnis, dėl lietingų orų nukasti sudėtingiau, cukringumas – mažesnis, purvingumas – didesnis, tačiau supirkimo kaina – vienoda. Europoje turėtų būti taikomos vienodos išmokos arba neskiriama jų iš viso“, – nevengė politikuoti pašnekovas.

Malūnas užtikrina stabilias pajamas

Nesiskundžia Romualdas ir kviečių derliumi, jų pernai iš ha byrėjo vidutiniškai 6,5 t, o 2015 m. 1 ha atseikėjo 8 tonas. Kai derlius mažesnis, visas paverčiamas miltais: nuo 1995 m. veikiančiame malūne per metus apdorojama apie 3 tūkst. t grūdų. Geresniais metais kviečių dar lieka ir parduoti.
„Malūnas – atsarginis variantas, duodantis ūkiui stabilias pajamas, užtikrinantis darbo vietas samdomiems darbuotojams. Perdirbimas kuria pridėtinę vertę.

Supylei toną grūdų, perdirbai, gavai miltų, pardavei, ir nauda akivaizdi. Be to, dar gyvuliukams lieka naudingo pašaro – sėlenų. O į dirvą subėręs toną grūdų pavasarį, nežinia, ką nuimsi rudeniop. Pliusą ar minusą gavai iš šios veiklos, sužinai tik apie Naujuosius metus. Augalininkystė – it lošimas kortomis“, – sakė R. Majeras.

Malūną valdo žmona Rita, jis per parą perdirba 10 t kviečių. Malami tik savi grūdai, taip siekiama geros kokybės, o miltai parduodami kepykloms.