Tačiau visus Lietuvos pažangiuosius pusryčiautojus galima būtų sutalpinti viename Amerikos didmiesčio kvartale, ir jie ten pranyktų ir nublanktų.
Amerikoje, kur išvažiavau kūrybinės komandiruotės, valgymas yra antroji religija (arba trečioji, po vairavimo, arba ketvirtoji, po prekių pirkimo ir nesustabdomo vartojimo), ir Čikaga, kaip ir Niujorkas, yra tos religijos Vatikanas. Čikagiškiai, skirtingai nuo pasipūtusių ir nervingų niujorkiečių, yra pramoninių ir valstietiškų Šiaurės Amerikos vidurio vakarų vaikai, čia visi - trečia karta nuo žagrės arba nuo fabriko vartų, ir žino maisto svarbą turiningam, sveikam ir dvasingam gyvenimui.
Pusryčiai yra svarbiausias dienos maistas amerikiečiui. Jei iš amerikiečio atiminėtum po vieną dalykus, kurie jam svarbūs gyvenime ir daro jį laimingu, jis greičiau atsisakytų automobilio ir teisės nešioti šaunamuosius ginklus, negu teisės ir privilegijos valgyti tokius pusryčius, kurių pavydi visas pasaulis. Pusryčius, po kurių išeini į lauką ir išsiunti žmogų kosminiu laivu į mėnulį, nes žmogui, suvalgysiam tikrus amerikietiškus pusryčius, nieko nebėra neįmanomo.
Čikagoje pusryčių pasiūla fantastiška - nuo varguoliškų imitacijų paprastose mėsaininėse iki baltų staltiesių ir sidabro įrankių ir apelsinų sulčių krištolo stiklinėse prabangių viešbučių restoranuose. Per savo gyvenimą, bandžiau įvairiausius amerikietiško pusryčiavimo variantus, tačiau neradau nieko geresnio už pusryčių restoranus, dainerius (“diner”), kurie ir yra tikrosios pusryčių katedros. Didelės patalpos, bedugniai kavos puodeliai (juos pildys tiek kartų, kiek galėsi išgerti), padavėjos, dirbančios kaip cirko artistės, nešiojančios nežmoniško dydžio padėklus, dydžio sulig stalais ir triukšmas. Ir eilės.
Taip, eilės. Mes įsivaizduojame (klaidingai), kad eilės yra sovietinės tvarkos atributas. Kai Maskvoje atsidarė pirmasis Sovietų Sąjungoje “McDonald’s” restoranas, ir prie jo laukdavo didžiulės eilės žmonių, ištroškusių kontakto su Vakarų kultūra, sovietiniai žmonės pasakodavo vieni kitiems, girdi, turbūt Amerikoje jie žiūri filmuotus kadrus ir pirmą kartą mato tokias eiles žmonių ir stebisi.
Jie nebuvo teisūs. Prie McDonald’s Amerikoje tikrai eilės nelaukia (na, tik retkarčiais reikia palaukti), tačiau populiariausi pusryčių restoranai - tiek nepriklausomi, tiek tinkliniai - susilaukia didžiulių eilių, o savaitgaliais jos būna tiesiog absurdiškos. Kaip ir prie geriausių čikagietiškos giliosios picos restoranų. Iš tiesų, jei prie pusryčių restorano nematai kelių dešimčių stypsančių žmonių (net ir šaltyje, o Čikagos žiemos vėjas yra kaip skraidančių peilių šuoras), o viduje nelaukia susigrūdę, kaip troleibuse, dar kelios dešimtys laimingųjų, kuriuos jau tuoj pasodins prie stalo, pasvarstykite apie tai, ar tikrai norite ten eiti. Nes, tikriausiai, ten nėra labai gerai. Prie gerų pusrytinių visada eilės.
Šiai apžvalgai pasirinkome restoraną iš tinklo “Yolk” (angliškai - trynys), kur neduoda nieko, tik pusryčius. Atsidaro jau šeštą ryto, dirba iki trečios popiet. Reiškia, darbuotojai ten būna jau nuo penktos ryto, ir užsikuria visas fabrikas, kurio apimtis galima pamatyti iš sukrautų forminės duonos stirtų atviroje virtuvėje. Čia tiek per dieną suvartoja. Pora tūkstančių kiaušinių kasdien, kilogramai šoninės, kumpio ir dar velniai žino ko.
Vėlyvą šeštadienio rytą prie durų eilė, viduje - grūstis. “Laukimo laikas nuo keturiasdešimties pusryčių iki valandos”, pasako mums, ir mes turime grūstis viduje, nes SMS žinutes apie tai, kad jūsų eilė priėjo, siunčia tik į amerikietiškus numerius. Verslo apimtys? Pasakysiu tik tiek: keturi žmonės daugiau nieko nedaro, tik registruoja žmones į eilę, kviečia juos sėstis, kai vietos būna paruoštos, ir paskui surenka iš jų pinigus, kai jie būna pavalgę. Šioje pusryčių imperijoje dirba gal trisdešimt žmonių. Virtuvei vadovauja (o virtuvė atvira, todėl viskas matosi ir girdis) meksikietis - neklauskite, iš kur žinau, tiesiog iš jo matosi. Aš manau, kad jo vardas yra Gonzalez. Jis nepailsdamas šaudo komandas savo pakalikams, kurie sukasi greitai, bet nemanau, kad Gonzalezą tenkina jų greitis, kaip ir padavėjų darbo sparta, nes tuzinai lėkščių su paruoštomis kiaušinienėmis, omletais, blyneliais ir kitokiais pusryčių džiaugsmais auga kas minutę, ir juos vos spėja nešioti padavėjai, kurie laksto su neįmanomo dydžio padėklais, o šone zvimbia kasos aparatai ir pro duris išeina pavalgę žmonės, o nauji išalkusieji grūdasi vidun, kad juos užrašytų į eilę.
Kiekvienas pusryčių patiekalas yra nesuvalgomo dydžio. Standartinis omletas yra iš penkių kiaušinių, su kumpiu ir šonine (užsisakiau su dviejų rūšių šonine, amerikietiška ir saldesne kanadietiška), ir sūriu, ir daržovėmis, ir šone kalnas keptų bulvių, ir komplekte dar skrebučiai, kelių rūšių uogienė (visiems rekomenduoju vynuogių džemą, kurio niekur Europoje nėra) ir kalnelis pasipūtusių amerikietiškų blynų, ant kurių dedamas sviestas ir pilamas klevų sirupas. Normaliam žmogui to suvalgyti neįmanoma. Aš mėgstu pavalgyti, bet ir aš nesutvarkau nė pusės porcijos. Tai nėra ypatingai, išskirtinai skanu: omletas yra omletas, kaip sultys yra sultys ir amerikietiška kava yra, kaip čia pasakius, labai vidutiniška.
Mano draugė valgo kiaušinienę su lašiša, ir lašišos gabalas toks, kad jo vieno užtektų dviems žmonėms. Vidutiniška lašiša, kiaušiniai kaip kiaušiniai, dar ten ir kukurūzų košė su sūriu, ir jau pamiršau, ko ten dar buvo, bet baras priešais mus buvo nuklotas maistu, kaip ir prieš kitus žmones, kurie atėjo čia pavalgyti. Amerikietiškų pusryčių ateinama ne dėl skanumo, o dėl potyrio, dėl pojūčių pilnumo, dėl suvokimo, kad čia atnešė daugiau, negu gali suvalgyti. Ameriką įkūrė žmonės, kurie keliavo iš savo alkanų ir nelaimingų kraštų su svajone pagaliau sočiai pavalgyti. Pavalgyti taip, kad plyštų marškiniai. Kad gausa būtų kaip pasakų puotoje, kaip karaliaus bankete. Tai buvo ir yra amerikietiška svajonė.
Ir amerikietiška svajonė mane nugalėjo. Aš pasijutau mažas ir nereikšmingas prieš Amerikos gausos krioklį, kuris yra didesnis už bet kurį iš mūsų, kaip tas naujas dangoraižis Čikagos centre, įsigrūdęs tarp senųjų dangoraižių, su nesveiko dydžio raidėmis ant fasado - TRUMP. Tai ne kukliųjų šalis, tai kraštas tiems, kas nemoka ir nenori kuklintis. Gal todėl man čia taip nežmoniškai patinka. Aš važiuosiu į Ameriką kasmet bent mėnesiui. Ar girdi mano pažadą, laisvųjų žmonių šalie?
Pusryčiai Čikagoje dviems žmonėms kainavo 60 dolerių (šiais laikais doleris lygus nuvertėjusiam eurui, padėkokime sau patiems, pylusius pinigus be saiko graikams, ispanams ir portugalams), dar penkiolika dolerių palikau arbatpinigių. Keturios žąsys iš penkių. Dieve, laimink šią šalį.
Yolk, 355 E Ohio St, Chicago, IL 60611, Jungtinės Amerikos Valstijos. Telefonas: +1 (312) 822 9655. Tinklalapis.
Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo 06:00 iki 15:00. Savaitgaliais nuo 07:00 iki 15:00
