Su Denveryje gyvenančiu G. Baukus portalas DELFI susitiko „Kempinski“ viešbutyje prieš pat kasmet vykstančią Globalios Lietuvos lyderių apdovanojimų ceremoniją.
Vyras dar nežinojo, kad po kelių valandų jam bus įteiktas apdovanojimas už į Lietuvą atvestas investicijas.
Tiesa, nuoširdaus ir atviro pokalbio metu jo akys spindėjo ne noru gauti apdovanojimą, o ramybe: jis jau padovanojo savo tėvų gimtinei didžiulę dovaną – padėjo atvesti į šalį vieną pirmųjų didelių užsienio investicijų paslaugų centrų sektoriuje.
Šiuo metu „Western Union“ biuras Vilniuje – antras pagal dydį pinigines perlaidas siūlančios kompanijos padalinys pasaulyje. Buvęs „Western Union“ žmogiškųjų išteklių viceprezidentas, vidinis konsultantas G. Baukus pripažįsta – Lietuvai tiesiog labai pasisekė: Vilnius, renkantis vietą naujam biurui, buvo potencialių plėtrai miestų sąrašo pabaigoje.
Lietuvių šeimoje Čikagoje užaugęs vyras prisipažįsta, kad lietuvybė jame buvo puoselėjama nuo pat mažų dienų: jis netgi pirma išmoko tarti lietuviškus žodžius, prieš prabildamas angliškai. Ir nors G. Baukus dabartinėje savo šeimoje lietuviškai nebekalba, jis primygtinai norėjo su DELFI kalbėti lietuvių kalba.
- Papasakokite, kas jus sieja su Lietuva?
- Mano šaknys yra iš Kėdainių ir Šakių. Pats gimiau Čikagoje. Tėvai iš Lietuvos išvyko per karą, susitiko Čikagoje ir taip atsirado Baukų šeima.
- Daugelis žinome Uptono Sinclairo knygą „Džiunglės“, kurioje aprašoma, kaip sunkiai lietuviams emigrantams sekėsi kurtis išvykus į Čikagą. Ar jūsų tėvams taip pat teko labai sunkiai, ne pačiomis geriausiomis sąlygomis dirbti?
- Nežinau, ar jiems buvo taip sunku kaip „Džiunglėse“. Gal sunkiau buvo po Pirmojo pasaulinio karo. Buvo sunku, bet Čikagoje buvo daug lietuvių, jie turėjo stiprią bendruomenę. Iš pradžių teko visokius darbus dirbti, bet žinau, kad nepaisant to lietuvių bendruomenė buvo labai stipri. Aš pats dalyvavau skautų veikloje, šokau lietuviškus šokius.
Mūsų šeima buvo tikrai lietuviška, išmokau pirma kalbėti lietuviškai. Angliškai kalbėti pradėjau tikriausiai tik darželyje. Turėjau daug amerikiečių draugų, bet jie visada stebėdavosi, kas čia per bendruomenė, kur visi taip kartu.
Pirmą kartą į Lietuvą atvykau tik 1991 m., bet užaugau visada mintyse turėdamas Lietuvą. Mes visada norėjome grįžti į Lietuvą, kai ji bus laisva.
- Kokiu tikslu 1991 m. pirmą kartą atvykote į Lietuvą?
- Žadėjome atvykti į Rytų Europą vesti paskaitas apie vakarietiškos vadybos principus įmonėse. Renginį suorganizavo „Northwestern“ universitetas Čikagoje. Buvome gal šeši ar septyni ir vos keli iš jų lietuviai. Turėjome pranešimus skaityti Rusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje.
Tai buvo prieš Maskvos pučą. Nusileidome Maskvoje, kai jau tankai buvo gatvėse. Viskas užsidarė, negalėjome niekur važiuoti. Pasodino mus į traukinį į Prahą. Lietuvą pasiekėme automobiliu prie Suvalkijos, bet neleido automobiliu patekti į šalį, tai perėjome pėsti, aštuonias valandas sėdėjome poste. Niekas nežinojo, ką čia daryti su amerikonais. Paskui paleido.
Būdami čia matėme, kaip sovietų kariuomenė pradėjo išvažinėti iš bazių, matėme kaip skulptūras vertė. Neįtikėtina, kokiu metu pataikėme.
- Tėvai vaikystėje tikriausiai pasakojo apie kitokią Lietuvą nei pamatėte atvykęs. Kokia Lietuva Jus pasitiko pirmą kartą?
- Tėvai pasakojo, kad Lietuva labai graži. Jie labai mylėjo Lietuvą. Mes žinojome, kad taip nebus, kad Lietuva bus kitokia nei buvo svajonėse. Atvykus man skaudėjo širdį: gražumo nebuvo, buvo brudna, matėsi daug pilkos spalvos, nors buvo vasara.
Pilka buvo ne dėl oro, bet dėl betoninių pastatų, senų automobilių, nesišypsančių žmonių. Buvo gana liūdna, bet žinojome, kad gali būti kitaip. Matėme Katedros aikštėje žmones, vėliavas ir visą tą energiją.
- O kaip dabar? Daugiau lietuvių šypsosi?
- Daug daugiau ir Vilnius – gražus miestas. Ir manau, kad Lietuva eina į gerąją pusę. Dar darbo liko, bet didelė pažanga nuo 1991 m.
- Gimėte ir užaugote Čikagoje. Kaip Jūsų gyvenimas klostėsi toliau?
- Po Čikagos persikrausčiau gyventi į Klyvlendą ir ten gyvenau apie šešerius metus. Ten man atsibodo oras: dėl debesų visuomet pilka. Įvyko taip, kad iš Klyvlendo su šeima galėjome kraustytis ten, kur norėjome.
Dukra dar buvo trečioje klasėje, tai į Europą pagalvojome nevažiuoti, nes būtų per didelis pasikeitimas. Mes labai mėgstame slidinėti, tai nusprendėme apsigyventi prie kalnų, persikėlėme į Aspeną Kolorade. Ten gyvenome apie pusantrų metų, daug slidinėdavome, buvo labai smagu, oras puikus. Vėliau supratome, kad negalima gyventi „Disneyland’e“, todėl išsikraustėme į Denverį, ten pradėjau dirbti su „Western Union“.
- Visi žinome, kokia bendruomeniška ir vieni kitus palaikanti yra žydų tauta. Ar tarp lietuvių Amerikoje taip pat matote stiprų ryšį?
- Taip, žydų ryšys yra labai stiprus, norėčiau, kad ir tarp lietuvių jis būtų. Tuo bendruomeniškumu galima labai daug padaryti. Lietuviai galėtų būti artimesni, bet jie turi telktis, nebijoti vieni kitus palaikyti.
- Lietuva šiuo metu labai kenčia nuo emigracijos. JAV taip pat turi panašią problemą: kai kurios valstijos nuolat tuštėja ir jų valdžiai nepavyksta išlaikyti gyventojų. Kaip šią bėdą sprendžia JAV? Gal turite patarimų Lietuvai?
- Taip, JAV tai irgi vyksta, pavyzdžiui, Ilinojaus valstijoje. Čia yra paradoksas. Atrodytų išspręsti problemą yra lengva, bet kartu ir komplikuota. Žmonės visada juda ten, kur yra darbo. Čia nieko naujo. Jei čia būtų darbo, čia žmonių atsirastų ir lietuviai nebeišvyktų. Tas pats yra Čikagoje, kur aš užaugau. Darbų mieste pakankamai nėra, žmonės sako, mokesčiai kyla, darbo nėra, nekilnojamojo turto kainos nekyla, tai ką aš čia darysiu.
- Kalbate, kad reikia darbo, bet kas nori darbo, jei už jį nėra pakankamai mokama?
- Atlyginimas ateina su darbu ir užsienio investicijomis, todėl valdžia turi nusistatyti, kad tai yra jų prioritetas.
- Verslininkams dažnai kliūna už tai, kad jie neva nenori dalintis pelnu su savo darbuotojais.
- Tokios diskusijos kyla visame pasaulyje. Socializmas sako, kad atlyginimas turi būti toks ar anoks, bet kapitalizmas taip neveikia. Negali sakyti, kad turi kažkaip būti. Kapitalizmo sąlygomis jei verslui gerai sekasi, tuo jis daugiau investuoja, kuo daugiau investuoja, tuo daugiau turi įdėti į savo verslą ir didinti atlyginimus. Turi būti priežastis didinti atlyginimus, o ne šiaip.
- Tai Jūs esate absoliučiai laisvos rinkos šalininkas?
- Taip turi būti, kitaip sistema ilgai netemps. Gali versti verslą, bet jei įmonė turės geresnę išeitį, ji rinksis ją. Tačiau jei šalis turi duoti kažką daugiau nei kitos, pavyzdžiui, talentą, įmonės ją rinksis.
- Vis dėlto yra teoretikų ekonomistų, kurie pabrėžia, kad laisva rinka leidžia išsivysčiusioms valstybėms išnaudoti besivystančias valstybes, pavyzdžiui, kategoriškomis derybomis dėl produktų ar paslaugų kainų?
- Tai globalus klausimas, bet manau, kad to nepakeisi.
Galiu papasakoti dvi istorijas iš savo gyvenimo. Viena yra ta, kad kai buvau vaikas, gaudavau žaislą ir ant jo būdavo parašyta „Made in Japan“ (liet. pagaminta Japonijoje), tai tuomet toks užrašas buvo blogos kokybės produkto atributas.
Atsimenu, kad norėdavau nukrapštyti tuos užrašus nuo žaislų. Dabar, praėjus daug metų, nebematyti JAV „Made in Japan“ žaislų, nes japoniškų prekių kainos pakilo. Arba pamenu „Toyota Corolla“ būdavo tie automobiliai, kur perki, jei neturi pinigų, o mašinos reikia. Dabar jie gamina labai gerus automobilius.
Kita istorija - buvo etapas, kai darbai iš JAV pradėjo keliauti į Meksiką. Turėjau draugą, kuris Mičigane turėjo elektronines detales gaminantį fabriką, jis nebegalėjo konkuruoti kainomis, tai nusprendė kelti gamyklą į Meksiką. Padėjau jam perkelti gamybą į tą šalį. Buvo daug pigiau, bet po mažiau nei 10 metų atlyginimai ten pakilo tiek, kad Meksikoje gaminti nebeapsimokėjo. Gamybą vėl turėjome iškelti, šįkart – į Kiniją.
Tokiu sprendimų neprivertė pasirinkti valdžia ar tai nebuvo noras išnaudoti besivystančia šalimi, tokius pasirinkimus verčia konkurencija, o vėliau į besivystančią valstybę atėjus daug užsienio investicijų joje atlyginimai pakyla.
- Tikriausiai tą patį procesą matome ir paslaugų centrų rinkoje. Kažkada daugybę užsienių investicijų pritraukusią Airiją pradėjo keisti Rytų Europos miestai, nes Airijoje kaip reikiant užaugo atlyginimai.
- Ir tai keisis, keisis ir keisis. Kartais grįžtama atgal, o kartais nebegrįžtama.
- Kadangi pradėjome kalbėti apie paslaugų centrus, Jūs esate žmogus, kuris padėjo į Lietuvą atvesti pirmąjį stambų investuotoją „Western Union“. Gal galite papasakoti, kaip viskas iš tiesų įvyko?
- Lietuva nebuvo jokiam sąraše kaip pirmaujantis pasirinkimas. Tai buvo laimės dalykas, o ne struktūrinis dalykas.
Buvau vadovybėje, kuri turėjo išrinkti vietą naujam operacijų centrui Europoje.
Turėjome penkių pirmaujančių pasirinkimų sąrašą ir turėjome nuspręsti dėl trijų. Atsimenu, kolega žiūri į kažkokį šalių sąrašą, kur buvo du ar trys puslapiai, o viršuje pirmaujančios šalys ir miestai. Jis man sako, ar tu nesi lietuvis, o Lietuva buvo kažkur sąrašo apačioje.
Sakau – taip, aš lietuvis. Paklausia, ką aš žinau apie Lietuvą. Sakau, nedaug, bet buvau joje 1991 m., žinau, kad čia yra išsilavinusių žmonių ir daug gerai angliškai kalbančių. Kolega pasiūlė aplankyti Lietuvą ir pasižiūrėti.
Atvykome į Lietuvą, tačiau čia jokio didelio įspūdžio nesusidarėme ir Lietuva, kaip pasirinkimas, nepakilo šalių lentelėje.
- Kokie kiti miestai buvo pirmaujantys sąraše.
Kiek pamenu, buvo Bratislava, Krokuva, Sofija, Budapeštas
Vizitas Vilniuje nebuvo visiškai blogas, man gėdos nebuvo, bet tokiais klausimais turi būti ne tik šiaip, o tikrai įspūdingai pasirodyti: oro uostas nebuvo švariausias, atvažiavimas iš oro uosto nebuvo gražiausias. Pamenu, kaip visi žiūrėjo pro automobilio langą ir visiems atrodė, kad karas čia neseniai buvo.
Pamenu, kad susitikimai Lietuvoje ir buvo tokie, kad angliškai dalyviai lyg ir kalbėdavo, bet tekdavo ir man kartais versti.
Grįžęs į JAV manęs tėtis paklausė, kaip sekėsi ar viskas – „Western Union“ Lietuvoje bus. Pasakiau, kad sustokite, čia – ne žaidimas ir nematau prošvaisčių, kad čia kažkas bus.
Atsimenu, tėvai buvo labai nuliūdę, bet aš jiems sakiau, kad čia reikia kalnus pajudinti, taip lengvai neišeis. Pasakiau, kad jei Lietuva tikrai galėtų pajudinti kalnus, gal kažkas ir įvyktų.
Nežinau, kas paskui nutiko, su kuo tėtis pakalbėjo, bet vėliau sužinojau, kad susitikti su „Western Union“ atstovais sutiko pats Lietuvos premjeras.
Vėl vykstame į Europą atrinkti finalininkus, pasiūliau vėl užsukti ir į Lietuvą. Pasakiau, kad kviečia mus pati aukščiausia valdžia. Niekas kitas taip nedarė. Kolegos sutiko.
Nuvykus į Vilnių buvome labai rimtai ir gražiai priimti. Buvo vienas jaunas vyras iš Londono, kurį Andrius Kubilius pasikvietė padėti: jis labai viską gerai sudirigavo. Po šito susitikimo „Western Union“ apie Lietuvą pradėjo visai kitaip galvoti. Taip pat susitikome su viena JAV įmone, kuri dirba ir Vilniuje. Už uždarų durų susėdome ir paprašėme, kad pasakytų visą tiesą apie darbą Lietuvoje. Jie pasakė, kad taip – čia gerai.
Pamenu, kad vis dėlto iš kai kurių „Western Union“ vadovų Lietuva palaikymo nesulaukė. Buvo klausiama, kodėl reikia taip investuoti, čia beveik nebuvo jokių didelių užsienio investicijų.
Kai vyko paskutinis balsavimas, aš nusišalinau, nes buvau lietuvis. Ir vis vien buvo išrinkta Lietuva.
- Ar „Western Union“ nesigaili tokiu rizikingu pasirinkimu?
- Dabar tai yra didžiausia sėkmė. „Western Union“ dėl rizikos valdymo yra nuostata viename paslaugų centre ar biure neturėti daugiau nei 500 darbuotojų. O apie Lietuvą vis girdžiu, tai 600, 700, 800, 1000 darbuotojų ir vis daugiau ir daugiau.
Pasirodo, čia taip viskas gerai vyksta, jie rado tokį gerą talentą čia, kad jis gali prisiimti daugiau atsakomybės. „Western Union“ tiek neauga, kiek auga padalinys Vilniuje.
Čia galima net pasakyti, kad padalinys Lietuvoje atima darbus iš kitų šalių. Galima sakyti, kad jau dabar apie 1 tūkst. darbo vietų padalinys yra atėmęs iš kitų biurų.
- Iš kokių šalių?
- Žinau, kad daug darbo vietų buvo iškelta iš Kosta Rikos. Dar Denveris.
- Kaip manote, kokią įtaką Lietuvos ateities užsienio investicijoms turės demografinės problemos?
- Yra daug šalių, kurios konkuruoja dėl darbo vietų. Lietuva ne viena ranką kelia. Jei visi bus lygūs, tai tik laimės dalykas gali padėti. Lietuva turi susigriebti ir pasirodyti, kuo ji yra geresnė nei kiti. Nežinau, kuo Lietuva gali išsiskirti, bet reikia galvoti.
Nereikia rūpintis tik tuo, kas gali būti, reikia rūpintis, ką galima dabar daryti. Reikia didelio valdžios dėmesio, sprendimų. Užsienio investicijos būti valdžios prioritetas. Reikia žinoti, kokios įmonės mums įdomios, su kuriomis jau yra užmegztas ryšys, ar jos domisi Lietuva. Tai turi būti stumiama, o ne traukiama.
- Susitarimų su valdžia dėl užsienio investicijų sąlygos Lietuvoje nėra viešai skelbiamos. Gal Jūs žinote, ką Lietuva pasiūlė „Western Union“, kad bendrovė nusprendė kurtis Vilniuje?
- Nepamenu detalių, bet pamenu, kad premjeras pažadėjo, kad bus komanda, kuri padės įsikurti. Kiek prisimenu, Lietuva neturėjo, ką daug duoti, bet turėjo Europos Sąjunga. Todėl reikia nepamiršti, kad Lietuva su Europos Sąjunga yra matoma. Pats iš derybų pasitraukiau, bet manau, kad buvo daugiau pasiūlyta privalumų iš ES nei Lietuvos.
- Gal padėsite dar daugiau įmonių ateiti į Lietuvą?
- Aš labai norėčiau. Kalbu iš širdies, esu labai patenkintas savo karjera ir tuo, ką jau padariau, bet dabar mane širdis kviečia padaryti dar daugiau. Nežinau, kaip bus, bet kalbėti neužtenka. Jei kažkaip galėčiau prisidėti prie rimtos jėgos, kuri norėtų viską pastumti į priekį, tai būtų mano gyvenimo darbas.
