Nepaisant to, kad dauguma kaltininkų šioje byloje ilgainiui buvo teisėtai nubausti, Nikolajus ir jo žmona ketina kovoti iki galo.

„Sodinimo pagal „užsakymą“ mechanizmas veikia 100 proc. Tais laikais įjungti teisminį tyrimo mechanizmą buvo labai lengva, o sustabdyti – labai sunku. Po suėmimo tu netenki ne tik laisvės, bet nuo tavęs asmeniškai jau praktiškai niekas nebepriklauso: tave gali pažeminti ir susilpninti ne tik morališkai, bet ir fiziškai, o svarbiausia – sieks sunaikinti valią priešintis ir kovoti už teisybę“, – interviu DELFI papasakojo Nikolajus.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje N. Kudelkai priklausė bendrovė „Delfranž“, kuri Rusijoje vykdė didmeninę prekybą maisto produktais, tarp jų ir kava.

Verslininkas patraukė teisėsaugininkų iš Rusijos vidaus reikalų ministerijos ekonominio saugumo departamento dėmesį.

Kaip papasakojo pats N. Kudelka, kartą iš jo sandėlių netikėtai buvo išgabenta daugiau nei 30 vilkikų su kava (partijos kaina daugiau nei 2 mln. dolerių, apytikriai 1,92 mln. eurų). Vėliau iš jo ėmė reikalauti 500 tūkst. dolerių (apytikriai 480 tūkst. eurų) už produkcijos grąžinimą.

Verslininkas pasiskundė Nuosavybės apsaugos tarnybai, bet vietoj apsaugos jam buvo pateiktas kaltinimas dėl neteisėtos verslo veiklos, o Maskvos apygardos teismas nuteisė jį 6 metus kalėti. Baudžiamosios bylos duomenimis, konfiskuota kava buvo neva sunaikinta kaip nekokybiška, bet iš tiesų – pavogta.

Maskvos apygardos teismas sumažino bausmę iki 3 metų – tiek, keik jis iki to laiko jau buvo prasėdėjęs tardymo izoliatoriuje. 2010 m. vasarą N. Kudelka buvo paleistas.

N. Kudelka ir jo žmona Larisa interviu DELFI papasakojo, kad nors dėl visos šios istorijos pašlijo Nikolajaus sveikata, tai nesumažino noro sugrąžinti teisingumą.

– Lora, Nikolajau, papasakokite, prašau, kaip viskas prasidėjo...

– Baigiantis dešimtajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui ir prasidedant pirmajam šio amžiaus dešimtmečiui Nikolajus pradėjo prekiauti Rusijoje užsienietiškais maisto produktais. Jis įsteigė bendrovę, kuri vykdė didmeninę prekybą maisto produktais, tarp jų ir kava. Bendrovė pardavinėjo įvairių rūšių kavą ir kūrė naujus prekės ženklus.

Kavą gabenomės iš Europos, dažniausiai iš Vokietijos ir Prancūzijos, bet dalį įsigydavome ir Rusijos vidaus rinkoje. Pagal Rusijos verslo standartus, bendrovės veikla buvo priskiriama vidutinio verslo kategorijai: vidutinės metinės pajamos siekė nuo 10 iki 50 mln. rublių (apytikriai 150– 800 tūkst. eurų).

– Kodėl bendrovę nusprendėte įsteigti būtent Rusijoje? Kaip buvo priimtas sprendimas persikelti iš Lietuvos į Maskvą?

– Nikolajus gimė Lietuvos pajūrio mieste Klaipėdoje, baigė aukštąją jūreivystės mokyklą, ketino plaukti į jūrą. Tuo laikotarpiu, kai Lietuva pasitraukė iš Sovietų Sąjungos sudėties, buvo sunku įsidarbinti pagal specialybę. Draugai iš jūreivystės mokyklos pasiūlė vykti į Maskvą, tada ten buvo didelis komercinės veiklos pasirinkimas.

Tuo laiku Rusijoje jau egzistavo asmeninė nuosavybė, atsirado daug privačių bankų ir biržų, buvo privatizuota daug įmonių, kilo konkurencija tarp Rusijos ir užsienio prekių gamintojų, Rusijos rinką užplūdo užsienietiškos prekės. Jas atgabendavo ir stambios didmeninės prekybos bendrovės, ir nedidelės įmonės.

– Kaip jums atrodo, kodėl jūs tapote taikiniu? Juk iš pradžių sutikote mokėti už „stogą“?

Лора и Николай Куделко
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


– Tuo laikotarpiu kaip tik susiformavo galingos nusikalstamos grupuotės, kurios blokuodavo patekimą į egzistuojančias rinkas ir išsireikalaudavo duoklę reketuodamos.

Bet ir verslininkai Rusijoje tuo metu tapo patogiu korumpuotų policijos pareigūnų ir tyrėjų taikiniu. „Ekonominių“ straipsnių pagrindu buvo persekiojama daugiau nei šimtas tūkstančių verslininkų. Labai daug kas iš jų tapo aukomis bylų, kurias dažniausiai užsakydavo konkurentai arba jų partneriai, įbaugindavę verslininkus.

Tie, kurie juos pasodindavo, gaudavo savo dalį ir investuodavo ją į nekilnojamąjį turtą arba lengvatinio apmokestinimo bendroves.

Verslas mums sekėsi gerai, buvo gana sėkmingas ir, žinoma, patraukė teisėsaugininkų dėmesį. Tuo laikotarpiu visoje Rusijoje paplito praktika, kurią verslininkai ir teisininkai pavadino prekių pagrobimu.

Verslininkams buvo metami sufabrikuoti kaltinimai, grasinama areštu ar ilgalaikėmis bausmėmis siekiant išsireikalauti pinigų, verslo dalies, o kartais buvo kėsinamasi ir į patį verslą, visą įmonę arba bendrovės nuosavybę.

Tokia pati schema suveikė ir Nikolajaus atveju. 2006 m. lapkritį į bendrovės sandėlį atvažiavo trys civiliais drabužiais apsirengę žmonės.

Jie prisistatė Rusijos vidaus reikalų ministerijos ekonominio saugumo departamento operatyvinio paieškos biuro pareigūnais ir pranešė, kad atvyko atlikti patikrą.

Už „pagreitintą“ įmonės veiklos patikrą jie ant lapelio parašė 50 tūkst. dolerių (apytikriai 48 tūkst. eurų) sumą ir pasisiūlė tapti bendrovės „stogu“, antraip grasino paralyžiuoti įmonės veiklą bent 3 mėnesiams, o gal ir ilgiau. Jau buvo pasirašytos sutartys, kurių pagrindu bendrovė turėjo finansinių įsipareigojimų.

Kadangi teko atsižvelgti ne tik į finansinius įsipareigojimus anksčiau pasirašytų tiekimo sutarčių pagrindu, bet ir į kitus galimus nesklandumus, kurie kiltų dėl produkcijos ir konteinerių prastovos uostuose ir dėl tiekimo sutarčių nutraukimo (kiekvienas verslininkas žino, kad viskas yra glaudžiai susiję tarpusavyje ir gali sugriūti kaip domino), teko sumokėti.

Tačiau viskas baigėsi tuo, kad 2007 m. balandį iš sandėlių buvo išvežta visa kava – iš viso 30 vilkikų su daugiau nei 1 mln. vienetų prekių, o „stogas“ pareikalavo 1 mln. dolerių (apytikriai 960 tūkst. eurų) už prekių grąžinimą.

Po to ši suma buvo sumažinta iki 500 tūkst. JAV dolerių (apytikriai 480 tūkst. eurų): pirmieji 250 tūkst. dolerių (apytikriai 240 tūkst. eurų) iki kavos grąžinimo, o likusieji 250 tūkst. – jau kai ji bus grąžinta. Buvo surinkta tik 200 tūkst. dolerių (apytikriai 190 tūkst. eurų), todėl kavos negrąžino ir pranešė, kad prekė bus sunaikinta, jei nebus gauta visa suma.

Nusprendęs sutvarkyti situaciją, Nikolajus parašė pareiškimą apie neteisėtus policijos veiksmus ir nunešė jį į Vidaus reikalų ministerijos Nuosavybės apsaugos tarnybą.

Deja, byla buvo iškelta ne „stogui“ su antpečiais, o pačiam verslininkui. Tai buvo lemtinga Nikolajaus klaida, nes pagalbos jis negavo, joks patikrinimas pagal jo pareiškimą nebuvo atliktas, nes informacija buvo panaikinta, o jis labai greitai buvo apkaltintas neteisėtais veiksmais.

Buvo iškelta baudžiamoji byla.

– Buvo pranešta, kad konfiskuotos kavos vertė sudarė 2 mln. dolerių (apytikriai 1,92 mln. eurų). Ar tai tiesa?


– Taip, didelės kavos partijos – iš viso daugiau nei 1 mln. prekės vienetų – vertė pagal rinkos kainą buvo įvardyta nurodant būtent šią sumą.

– Kokių įrodymų pagrindu buvote apkaltintas nelegalaus verslo vykdymu?

– Tada Nikolajus buvo kaltinamas tuo, kad jam priklausiusi įmonė prekiavo nesertifikuota ir nekokybiška kava.

Vis tik dabar, kai jau praėjo 6 metai, teismų nustatyta, kad kavos produkcijai, dėl kurios N. Kudelkai iškelta baudžiamoji byla, Rusijos Federacijos valstybinės institucijos buvo išdavusios atitikties sertifikatus ir jokių duomenų dėl kavos produkcijos falsifikavimo arba GOST ir SaNPiN standartų pažeidimų 2004–2007 m. nenustatyta.

– Per šį laikotarpį, savaime suprantama, susipažinote su panašaus likimo žmonėmis. Papasakokite apie juos.

– Dažnai sulaukiame klausimo, kaip draugai, kolegos ir giminaičiai vertino mūsų bėdą. Tiek areštas, tiek ir įkalinimas – tai puikus būdas patikrinti, kas iš draugų su tavimi liks, o kas – ne.

Tik išmintingas draugas nepaliks draugo, nepaisant visų bėdų. Draugai neabejojo Nikolajaus nekaltumu. Vos sužinoję apie areštą, jie tuojau pat skambindavo, atvažiuodavo, klausdavo, kaip galėtų padėti, ką galima ir reikia padaryti. Jie padėdavo perduoti siuntinius Nikolajui į izoliatorių, pagelbėdavo su transportu, tiesiog palaikydavo psichologiškai.

Tiek areštas, tiek ir įkalinimas – labai gera mokykla, kurioje patikrinamas tavo draugų ir artimųjų sąžiningumas ir dvasios stiprybė. Dėkoju tiems, kurie neatsisakė padėti. Atsirado ir naujų pažįstamų – panašios nelaimės ištiktų žmonių, į izoliatorių patekusių verslininkų giminių, artimųjų, žmonų. Pavyzdžiui, vienoje iš kamerų Nikolajus susipažino su komersantu Olegu, vykdžiusiu didelių statybinių medžiagų partijų pervežimus.

Prokuroras siekė, kad Olegas kalėjime praleistų 22 metus. Pirmosios instancijos teismas bausmę sutrumpino iki 18 metų, o vėliau, pateikus apeliaciją, nusišypsojo sėkmė: dekriminalizavus kontrabandą, dėl kurios buvo pateikti kaltinimai, verslininkas išėjo į laisvę. Vis tik prekių partija, kuri buvo konfiskuota, remiantis bylos dokumentais, sunaikinta.

– Koks, jūsų nuomone, valdininkų ir teisėsaugos institucijų savivaliavimo mastas Rusijoje?

– Valdininkų ir teisėsaugos institucijų savivalė, biurokratija, korupcija vienokiu ar kitokiu mastu egzistuoja visame pasaulyje. Žinoma, areštas ir įkalinimas, teismas, nuosprendis – tokiomis akimirkomis viskas pasikeičia iš karto, tavo likimas staiga atsiduria didžiuliame pavojuje, jį spaudžia teisėsaugos ir teismų sistema.

Sodinimo „pagal užsakymą“ mechanizmas veikia 100 proc. Tais metais paleisti tyrimų ir teismų mašiną buvo labai lengva, o štai sustabdyti ją labai sudėtinga.

Kai atsiduri už grotų, netenki ne tik laisvės, nuo tavęs asmeniškai praktiškai niekas nepriklauso: jie tave gali žeminti ir menkinti ne tik morališkai, bet ir fiziškai, o svarbiausia, stengsis sunaikinti tavo valią, jėgas priešintis ir kovoti už teisybę.

Vis tik sunkiausia nužudyti teisingumo jausmą, kiekviename iš mūsų užgimstantį dar vaikystėje ar jaunystėje ir liekantį visam gyvenimui.

Žinoma, nė vienas iš mūsų negimsta su jau suformuotu teisingumo suvokimu, bet žmogus taip sukurtas, kad einant gyvenimo keliu šios tiesos įsisąmoninamos nepriklausomai nuo mūsų norų, savaime, natūraliu būdu.

Taigi, deja, tam, kad išmokytume žmones vertinti sąžiningumą, turbūt turime parodyti jiems pačius įvairiausius nesąžiningumo rezultatus. Tais metais būdavo kalbama, smulkiajam ir vidutiniam verslui gali smūgį gali suduoti kiekvienas – tereikia noro.

Be to, realiausią pavojų verslui ir įmonių savininkams kelia baudžiamasis verslininkų persekiojimas.

Pagrindinė grėsmė bet kokiam verslui – policijos „užvažiavimas“ konkurentų arba partnerių užsakymu. Dažniausiai be teisėsaugos struktūrų paramos toks spaudimas nevykdomas. Tais laikais reketavimas buvo virtęs pelningu verslu, kuriuo vertėsi valstybinių jėgos struktūrų atstovai. Buvo sukurta korupcinė sistema, klestėjusi ant nelegalaus verslininkų turto pasisavinimo pagrindo, į kurią buvo įtraukti operatyvininkai, prokurorai ir tyrėjai.

Dabar, kai pats Rusijos generalinis prokuroras prakalbo apie atsakomybę už neteisėtą verslui daromą spaudimą, kai po naujų korupcijos skandalų visi galime stebėti dar vienus „valymus“, nukreiptus prieš itin aukšto rango valdininkus, galbūt bus pokyčių. Labai svarbu tai, kad neseniai, šių metų spalį, Rusijos prezidentas [Vladimiras Putinas] pasisakė dėl iniciatyvos ir pateikė Dūmai įstatymo projektą dėl teisėsaugos organų ir tyrėjų atsakomybės didinimo, kai baudžiamojon atsakomybėn patraukiami nusikaltimo neįvykdę verslininkai.

– Ar buvo tokių, kurie jums padėjo?

– Taip, daug neabejingų ir naudos nesiekiančių žmonių. Be abejonės, buvo užsienio ir Rusijos žiniasklaidos priemonių atstovų, žmogaus teisių gynėjų iš Rusijos, Dūmos deputatų – visi jie stengėsi padėti, kiek tik galėjo, reaguodami į kiekvieną kreipimąsi ir pareiškimus. Aktyvios pagalbos sulaukėme ir iš Lietuvos konsulato Maskvoje darbuotojų.

Iš pat pradžių, pasirodžius pačiam pirmajam garsios žurnalistės ir žmogaus teisių gynėjos Zojos Svetovos straipsniui apie N. Kudelkos bylą, Nikolajaus istorija sulaukė visuomenės atgarsio. Iš karto po Z. Svetovos straipsnio publikavimo 2010-ųjų vasarą medžiagos kontrolę perėmė Rusijos Dūmos deputatas, Informacinės politikos ir informacinių technologijų bei ryšių komiteto pirmininko pavaduotojas B. Reznikas ir Rusijos žmogaus teisių įgaliotinis V. Lukinas.

Jų į Tyrimų komitetą ir Generalinę prokuratūrą išsiųstos užklausos davė teigiamų rezultatų, kai buvo svarstomi N. Kudelkos skundai ir pareiškimai.

Vėliau kartu su kitais verslininkais, patekusiais į analogišką situaciją, stengėmės, kad dėmesys būtų atkreiptas į neteisėtus Rusijos vidaus reikalų ministerijos darbuotojų veiksmus konfiskuojant iš verslininkų dideles prekių partijas. Kelerius metus „Pilietinės kontrolės“ pasėdžiuose prie apskritojo stalo kalbėtasi tokiomis temomis kaip „Daiktiniai įrodymai – kriminalo zona“.

Šiose diskusijose aptartas klausimas, kaip pasitelkus daiktinių įrodymų pretekstą iš verslininkų būdavo atimamos milžiniškos prekių partijos, kurios vėliau „dingdavo“ – neva būdavo sunaikinamos arba verslininkai tiesiog jų nebegalėdavo rasti.

Taigi kilo aktualus klausimas dėl būtinybės užkirsti kelią tokiems didelių prekių partijų „dingimo“ atvejams, kai prekes konfiskuoja teisėsaugos atstovai. Vėliau buvo pakeisti Rusijos įstatymai.


– Nikolajui į laisvę išeiti padėjo ir Lietuva, Lietuvos diplomatai. Galbūt galėtumėte detaliau papasakoti, kaip tai vyko?


– Aktyvios pagalbos sulaukėme iš Lietuvos konsulato Maskvoje darbuotojų, tarp kurių buvo ir Antanas Šatas.

Konsulato atstovai neturėjo teisės kištis į teismų darbo procesą, jie stebėjo, kad nebūtų pažeidžiamos teisės dėl laikymo izoliatoriuje. Esame labai dėkingi A. Šatui, kuris tada rado laiko ir asmeniškai dalyvavo paskutiniuose teismo posėdžiuose, vykusiuose nuosprendžio apskundimo stadijoje.


– Mūsų interviu išvakarėse Larisa lankėsi Maskvoje, o Nikolajus – Vokietijoje. Ar tai susiję su jūsų verslu?

– Taip, kelionės buvo susijusios su verslu, artėjant tarptautinėms prekybos parodoms. Šiuo metu vyksta atkuriamasis įmonės vykdomo verslo procesas. Be to, dėl pradėtų taikyti sankcijų daug kas pasikeitė, todėl svarstome galimybę vystyti įmonės veiklą kita kryptimi.

– Šiuo metu gyvenate Lietuvoje. Ar siejate ateitį su šia šalimi?

– Dabar, kaip ir anksčiau, gyvename dviejose šalyse. Labai daug laiko praleidžiame Rusijoje, kadangi vis dar vyksta viso būrio asmenų iš teisėsaugos institucijų tyrimas, be to, pateiktas prašymas peržiūrėti Nikolajui paskelbtą nuosprendį, nes iškilo iki tol neišaiškintų aplinkybių. Vyksta ir dar keletas teismo posėdžių. Abu gimėme Klaipėdoje, Lietuvoje, mokame šios šalies kalbą, Loros motina – lietuvė, todėl Lora puikiai kalba lietuviškai.

– Galbūt gauta kokios nors naujos informacijos apie asmenis, susijusius su jūsų byla: Dmitrijevą, Orlovą ar dar tris Vidaus reikalų ministerijos darbuotojus.

– Nors anksčiau įvardyti asmenys ir nuteisti, kai kurie pagrindiniai istorijos veikėjai iki šiol nenubausti arba šiuo metu ieškomi. Tai pasakytina apie Rusijos vidaus reikalų ministerijos ekonominio saugumo departamento darbuotojus ir apie tardytojus iš Tyrimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, padėjusius pasisavinti kavą, išsireikalauti piniginio atlygio už jos grąžinimą, o vėliau suklastoti baudžiamosios bylos medžiagą. Jų atžvilgiu vykdomas tyrimas, bet jokios informacijos teisimas neatskleidžia.

– Kaip šiandien vertinate tuo metu susiklosčiusią situaciją?

– Vargu ar ką nors tuo metu buvo galima pakeisti. Juk tais laikais kone kiekvienai sėkmingai veikiančiai Rusijos verslo įmonei grėsė susidūrimas su banditais. Dažniausiai tai būdavo pareigūnai iš milicijos ar policijos gretų.

Geriausiu atveju įmonių savininkams toks susidūrimas baigdavosi finansiniu sužlugdymu, o blogiausiu – visos nuosavybės pasisavinimu ir nuteisimu. Kol kas įsigaliojo tik 5 nuosprendžiai, paskelbti asmenims, prisidėjusiems prie neteisėtų veiksmų Nikolaujaus atžvilgiu. Viskas atlikta įstatymų numatyta tvarka. Nuosprendis neišvengiamas.

– Kokia šiuo metu Nikolajaus sveikata?

– 2010-aisiais, išėjęs į laisvę, Nikolajus nesugebėjo nueiti nė šimto metrų. Per trejus ilgus tardymo izoliatoriuje praleistus kančių metus jo raumenys tarsi sustingo, atrofavosi, motoriniai įgūdžiai buvo neįtikėtinai susilpnėję.

Tai tardymo izoliatoriuje patirtos hipertenzinės krizės pasekmė. Dabar Nikolajaus savijauta taisosi. Lietuvos medicinos lygis pakankamai aukštas. Teigiamą poveikį daro ir gimtajame mieste juntamas pajūrio oras, važinėjimas dviračiu miško takais, taip pat draugų ir artimųjų palaikymas.


– Ar turėjote santaupų, būtinų, norint tęsti kovą? O gal padėjo draugai?


– Beveik visos santaupos buvo išeikvotos pirmaisiais teisminių procesų metais. Laimei, vėliau kovojant už tiesą daug padėjo giminės ir artimieji. Be jų pagalbos neapsieiname iki šiol. Ypač vertinga Nikolajaus brolio, dvynio Vladimiro, ir jo sūnaus Vadimo parama. Be to, padeda ir vyresnioji dukra Jelena.

Taip pat esame dėkingi Loros motinai. Matydama, kaip sunku iš vienos šalies į kitą vis skubančiai Lorai, ji pirmoji pasiūlė pagalbą. Vaikai tarsi radarai labai tiksliai, o svarbiausia – greitai pajunta artimųjų emocijas, todėl mama Birutė pradėjo rūpintis ir jais, ir namais.

Esame jai be galo dėkingi. Jaunėlis Arturas džiugino puikiais plaukimo rezultatais. Jo pasiekimai taip pat įkvėpė jėgų.

Juk tai ir yra svarbiausios bei patikimiausios per gyvenimą užgyventos vertybės: tavo giminės, šeimos nariai, pelnyta meilė, teikiama pagalba ir rodomas supratimas!