Šiandien jie keikia tą dieną, kai pradėjo bendradarbiauti su moterimi: vietoj pinigų – tik nesibaigiantys pažadai, kad jau tuoj tuoj bus grąžinta skola. Ir tai, kaip sako nekilnojamojo turto prekyba užsiimantis verslininkas Aloyzas D., jau tęsiasi net septynerius metus.
O juk buvo galima bandyti skolą grąžinti bent dalimis.
Šiam verslininkui D. Bakšienė yra skolinga daugiau kaip 37 tūkst. eurų, jo bičiuliui Arvydui V. – daugiau kaip 23 tūkst., o trečiam verslininkui Ričardui N. – net 118 tūkst. Eur.
Būtent tokias sumas kaltinamajame akte nurodė Vilniaus apygardos prokuratūra, D. Bakšienę apkaltinusi dėl sukčiavimo. O jeigu prokurorų kaltinimus patvirtins teismas, verslininkės laukia dar sunkesni išbandymai – baudžiamojoje byloje valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė Inga Gulbickienė kaltinamąją pasiūlė įkalinti puspenktų metų.
Ar 58 metų D. Bakšienė iš tikrųjų sukčiavo, jos baudžiamąją bylą išnagrinėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Nida Vigelienė paskelbs kitų metų vasario 1 d.
Tuo metu pati D. Bakšienė kategoriškai kratosi jai metamos sukčiuvienės etiketės ir teisme liejo ašaras – esą niekada neplanavo apgauti nė vieno žmogaus, tačiau dėl susiklosčiusios nepalankios ekonominės situacijos šalyje pateko į tokią padėtį, kad negalėjo ir kol kad dar negali laiku grąžinti skolų. Bet, žinoma, grąžins, kai tik galės.
„Tikrai labai gailiuosi, išgyvenu ir noriu atsiprašyti, kad iki šiol užtruko pinigų grąžinimas, niekada neneigiau, kad prašiau paskolinti pinigų įmonių veiklai, bet negaliu sutikti su kaltinimais, jog pasiskolintų pinigų net neketinau grąžinti“, – aiškino ji.
Ir čia pridūrė, kad vienas verslininkų už suteiktas paskolas gaudavo net 24-26 proc. palūkanas, o su verslininkais, kuriems negrąžino pinigų, susiklostė civiliniai santykiai, todėl ji net negali būti nuteista, o turi būti išteisinta.
Suviliojo banko klientus
Visa ši istorija prasidėjo dar maždaug prieš dešimt metų, kai D. Bakšienė dirbo Šiaulių banko Vilniaus filiale, bet tuo pačiu moteris buvo ir vienos bendrovės akcininke – ši ir kitos su ja susijusios bendrovės užsiėmė verslo plėtra, pirkdavo įvairų nekilnojamąjį turtą, į kurį investavę jį sėkmingai parduodavo ar toliau plėtodavo.
Aloyzas D. taip pat užsiėmė nekilnojamojo turto prekyba, todėl turėjo sąskaitą Šiaulių banke, o D. Bakšienė buvo atsakinga už darbą su šiuo klientu.
„D. Bakšienė man sudarė įtakingos verslininkės įvaizdį, visada prabangiai rengdavosi ir važinėjo brangiais automobiliais, atrodė, kad ji valdo ir disponuoja dideliais pinigais, – vėliau pasakos verslininkas. – Banke dirbusia moterimi pasitikėjau, nes ji man tarpininkavo gaunant paskolą, bet ne visi pinigai buvo panaudoti – jie liko sąskaitoje.
D. Bakšienė tai žinojo ir kartą paskambinusi paprašė manęs ateiti į banką. O tada savo kabinete paprašė paskolinti apie 120 tūkst. Lt (apie 35 tūkst. Eur) – sutikau, ji man pinigus sutartu laiku grąžino.“
Aloyzas D. sakė, kad su banke dirbusia moterimi išties gerai sutarė, ne kartą skolino pinigų, ši visada skolas grąžindavo, todėl ja be galo ėmė pasitikėti, juoba kad nurodydavo, jog jeigu skubiai prireiks pinigų, juos galės grąžinti ir anksčiau, tereikės įspėti maždaug prieš dvi dienas.
Todėl 2008 m., kai D. Bakšienė paprašė paskolinti dar apie 35 tūkst. Eur, vyrui nė nekilo minčių atsisakyti pagelbėti.
„Ji man aiškino, kad yra pagrindinė statomo prekybos centro „Kalniečiai“ akcininkė ir dėl to jai skubiai reikalingi pinigai – ji turėjo kažkokių verslo planų, sakė, grąžins po mėnesio, – pasakojo Aloyzas D. – Kadangi tuo metu tokių pinigų neturėjau, kreipiausi į savo draugą Arvydą V. – sutarėme, kad prašomą sumą paskolinsime per pusę. Pinigai buvo pervesti į D. Bakšienės nurodytą verslo partnerio sąskaitą. Bet atėjus skolos grąžinimo terminui, pinigų negrąžino – aiškino, kad susidūrė su laikinais sunkumais, skolos reikės šiek tiek palaukti.“
Ir taip tęsėsi ne vieną dieną, bet, anot Aloyzo D., tuo metu banke jau nebedirbusi moteris taip sugebėdavo įtikinti, kad nekildavo jokių abejonių, jog pinigus pavyks atgauti.
„Ji vis kalbėjo, kad reikia papildomai investuoti į prekybos centrą, sutikau paskolinti dar 20 tūkst. Eur, bet su sąlyga, jog bus pasirašytas vekselis – ji sutiko, o kaip garantą, kad pinigai bus grąžinti, atidavė auksinių ir sidabrinių monetų rinkinį bei automobilį „Nissan Murano“, – pasakojo verslininkas.
Pinigų taip ir neatgavo
Šis prabangus visureigis Aloyzui D. tapo tikru galvos skausmu – po kiek laiko verslininkas iš vienos su D. Bakšiene susijusios bendrovės gavo raštą, kad grąžintų transporto priemonę, nes ji priklauso bendrovei. Maža to, sostinės policijoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio pasisavinimo – Aloyzas D. sako, kad vos per plauką neatsidūrė areštinėje.
„Kriminalistai tada dar nežinojo visų aplinkybių – jie vėliau man prisipažino, kad manęs ieškojo ir jeigu būtų suradę, būtų patalpinę į areštinę 48 val.“, – kalbėjo Aloyzas D., kurio teigimu, D. Bakšienė leido naudotis automobiliu kaip „daliniu atlyginimu už patirtus nuostolius dėl laiku negrąžintų pinigų“.
„Galop paaiškėjo, kad oficialiai jai šis visureigis net nepriklauso“, – sakė verslininkas.
Tokia situacija jį privertė ne juokais sunerimti – vyras ėmė spausti D. Bakšienę grąžinti pinigus, tačiau ši vis prašė palaukti, o galop pažadėjo, kad netrukus iš banko bendrovė gaus paskolą ir įsiskolinimus padengs. Bet to nebuvo: „Nuo tada ji ir manęs, ir Arvydo V., kurį įtraukiau į šią istoriją, ėmė vengti, susitarus neatvykdavo į susitikimus, meluodavo, kad serga, skauda galvą ir pan.“
Netekęs kantrybės Aloyzas D. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, o vėliau ir į antstolius dėl pinigų išieškojimo. Tik išieškoti nėra ką – teismui pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais negavo išvis pajamų, o spalio mėnesį atlyginimas tesudarė 2,89 Eur.
„Tačiau ji važinėja tuo pačiu „Nissan Murano“, kuris ryja 20 litrų benzino“, – kalbėjo jis.
Važinėjo po sanatorijas ir puotavo restoranuose
Nekilnojamojo turto prekyba užsiimantis verslininkas sako, kad nė baisiausiame sapne nesapnavo, jog paklius į tokią situaciją, o daugiau kaip dvejus metus užsitęsęs baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme esą „visiems atvėrė akis, su kokia asmenybe turime reikalą, kaip ji elgiasi, pripažįsta-nepripažįsta savo kaltę, nori-nenori grąžinti pinigus“.
Ir čia pat Aloyzas D. pridūrė, kad D. Bakšienė iš pradžių net nepripažino, kad gavo skolinamus pinigus ir esą reikalavo pateikti įrodymus.
„O kai buvo pateikti vekseliai, ji ėmė aiškinti, kad jau praėjęs terminas reikšti pretenzijas į skolos grąžinimą ir šis popiergalis nebegalioja, po to ji jau ėmė kalbėti, kad tam tikrą dalį skolos grąžino, nes vis dėlto pinigus skolinosi, o galop, kai teismas konstatavo, kad ji skolų negrąžino, viskas baigėsi, tik, deja, skolos didėja ir didės, jeigu teismas neatsižvelgs į tai, kas vyksta“, – teisme sakė verslininkas.
Anot jo, D. Bakšienė tuo metu, kai negalėjo grąžinti skolų, „važinėjo po sanatorijas, buvo išskridusi į JAV, puotavo restoranuose“.
„Tai nėra skurdo prispausta moteris, kaip šiandien bando save pateikti, iki šiol gyvena gerame bute sostinės centre – jos elgesys rodo dvilypumą, manau, taip elgdamasi ji visiškai neturi sąžinės ir yra praradusi gėdos jausmą“, – teismo salėje emocingai kalbėjo vyras.
Verslininkas neabejoja: tai buvo apgaulė
Sąskaitą Šiaulių banke turėjo ir kita nekilnojamojo turto prekyba užsiimanti bendrovė – jos direktoriaus pavaduotojas Ričardas N. sakė, kad būtent D. Bakšienei banke buvo pavesta bendrauti su šiuo klientu. O kai moteris išėjo iš darbo banke, 2009 m. pavasarį paskambino Ričardui N. ir pasiūlė susikti.
Šio susitikimo metu esą D. Bakšienė papasakojo, kad „turi savo įmonę“ ir jai reikia pinigų – labai trumpam laikotarpiui paskolinti apie 13 tūkst. Lt. Verslininkas pinigus be jokių procentų paskolino, netrukus juos atgavo, o po kiek laiko paprašė jau paskolinti didesnės sumos 118 tūkst. Eur.
„Ji sakė, kad ši suma reikalinga verslo projektui vystyti, po mėnesio pinigus grąžins, nes gaus paskolą iš banko“, – vėliau prisipažins Ričardas N.
Patikėjęs verslininkas pinigus paskolino – atvežė grynaisiais į biurą, kuriame ji dirbo, pasirašė vekselį. O sutartu laiku pinigų neatgavo, todėl nieko nelaukęs kreipėsi į notarą ir antstolius. Tačiau tada, anot jo, paaiškėjo, kad pinigų nėra iš ko išieškoti.
Apie tai, kad D. Bakšienė negrąžina pinigų, vieno pokalbio metu Ričardas N. papasakojo Aloyzui D. – šis taip pat prisipažino, jog neatgauna skolos.
„Manau, kad D. Bakšienė mano atžvilgiu panaudojo apgaulę, nes iš pradžių skolinosi mažas sumas trumpam laikui ir grąžindavo, o po to pasiskolino didelę sumą ir negrąžino“, – aiškino vyras. Ir čia pat pridūrė, kad sulaukė priekaištų, kai nutarė skolą iš verslininkės išsiieškoti.
Suabejojo, ar pinigus pavyks atgauti
Baudžiamojoje byloje dėl galimo sukčiavimo valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė I. Gulbickienė sakė, kad D. Bakšienė pinigus iš verslininkų skolinosi tuo metu, kai iš Nordea banko buvo gavusi beveik 500 tūkst. Eur paskolą ir buvo įsipareigojusi kas mėnesį mokėti įmokas, kurios viršija jos gaunamas pajamas.
Pasak jos, nusikaltimais kaltinama D. Bakšienė ne kartą keitė versijas, kur buvo panaudoti pinigai, „bet konkrečiai taip ir nenurodė, kur juos panaudojo“ – nors pinigus ir teigė investavusi į verslą, tačiau nebuvo nustatyta, kad jie būtų skolinti bendrovėms, su kurių veikla ji buvo susijusi.
Tačiau su tuo nesutinka nei D. Bakšienė, nei ją ginantis advokatas Bogdanas Chranovskis.
„Verslas iš tikrųjų buvo vykdymas, bet norimas rezultatas nebuvo pasiektas, tai ir lėmė pinigų negrąžinimas“, – sakė jis.
Advokato teigimu, tarp pinigus skolinusių verslininkų ir jiems skolų negrąžinusios D. Bakšienės yra susiklostę civiliniai santykiai, o iškelta baudžiamąja byla esą siekiama galbūt „pagąsdinti, kad greičiau būtų grąžinti pinigai“.
„Jeigu kiekvienas asmuo, kuris negali grąžinti pinigų, bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tuomet, drįsčiau teigti, greitai pusę Lietuvos žmonių mes patalpinsime į kalėjimą“, – B. Chranovskis teismo prašė D. Bakšienę, kuri kol nenuteista, laikoma nekalta, dėl pateiktų kaltinimų išteisinti.
Tačiau su tuo nesutinka advokatas Algimantas Kliunka. „Kaip matome, šiandien jau nėra nei tų turtų, nei pinigų, nei noro juos grąžinti, – sakė jis. - Manau, kad nuo kreditorių buvo nuslėptas nemokumas, vien atsisakymas grąžinti paskolą jau yra sukčiavimas – kaltinamosios elgesys rodo, kad ji atsisakė grąžinti pinigus ir vargu ar juos išvis pavyks atgauti, todėl žmonės ir siekia bent kitokios satisfakcijos – kad žmogus būtų nubaustas.“
