Pabėgimo kambario koncepcija tikriausiai visiems žinoma – užrakintame kambaryje reikia ieškoti kodų, užuominų, šifrų – visko, kas padėtų išeiti. Lyg kompiuterinis žaidimas realybėje. Ar kaip realybės maketas.

Vyresnysis Zuokas gliaudė kodus kaip riešutus

„Nuspėti, kas ir kaip susidoros, visiškai neįmanoma, – pasakoja pirmo Lietuvoje pabėgimo kambario įkūrėjas Matvejus Linovas. – Būna, ateina patyrę vyrukai, sako – tuoj mes čia, mums vieni juokai... Ir įstringa visai valandai. O kartais ateina šešiolikmetės – ir susidoroja per penkiolika minučių. Ateina buvęs meras Artūras Zuokas su tėvu, šiam – septyniasdešimt metų, tai tėvas akimirksniu susidorojo.“

M. Linovas atvyko į vilnių iš Sankt Peterburgo prieš dvejus su puse metų. Nuo tada pradėjo du sėkmingus verslus – „Wrong Room“ ir iliuzijų muziejų „Vinil“. Kalbame su Matvejumi apie tai, kodėl jis nusprendė išvykti, kodėl pasirinko Lietuvą, ar sunku buvo emigrantui pradėti du verslus.
Balsavau, pažiūrėjau, kaip kiša į urną pluoštą balsavimo biuletenių.

„Išvykau iš Rusijos, kaip ir daugelis, dėl politinių priežasčių. 2008 m. ėjau į rinkimus, balsavau, paskui grįžęs namo atsidariau (interneto svetainę) „Youtube“, pažiūrėjau filmuotą medžiagą iš rinkimų apygardos, kaip peroksidinė tetulė kiša į urną pluoštą balsavimo biuletenių. O kitą dieną pranešė, kad rinkimai vyko be pažeidimų“, – pasakojo pašnekovas.

Tada M. Linovas pavaikščiojo į demonstracijas, pasidairė aplink, pamatė, kad didėja įtampa ir nusprendė, kad vis tik reikia kažką daryti.

„Turiu daug draugų, kurie aktyviai dalyvauja protesto judėjime ir yra nusiteikę eiti į barikadas, bet man vis tik norėjosi apsieiti be prievartos. Nėra kada šaudyti į savo tautiečius“, – sakė M. Linovas.
Jis nusprendė, kad tikriausiai atėjo laikas išvažiuoti.

Mūsų pašnekovas – iš abiejų pusių tikras Sankt Peterburgo gyventojas. Tarp jo protėvių buvo sušaudytų 1917-aisiais, ištremtų ir sudegintų krematoriumuose dešimtmečiais vėliau. Šešių kartų patirtis tarsi rodė, kad jau laikas nešti kojas.

Rinkosi tarp Ispanijos, Juodkalnijos ir Lietuvos

„Dairiausi į įvairias šalis, ne tik į Europą. Bet Azijoje iš esmės viskas kitaip, visiškai kita kultūra. Tailande gražu, bet kai emigrantas būsi beteisis, pavyzdžiui, negalėsi nusipirkti žemės. Japonija šiuolaikiška, modernių technologijų (šalis), bet visiškai kitokia. Ir Kinija. Taigi iš esmės ir lieka Amerika, Kanada ir Europa“, – pasakojo M. Linovas.

Sankt Peterburgas

Europoje jis svarstė tris variantus: Ispaniją, tiksliau, Barseloną, Juodkalniją ir Lietuvą. Pasidomėjęs šiomis šalimis nuodugniau, suprato, kad Ispanijoje įmanoma gyventi tik su ispanų kalba.

Tektų greitai mokytis ispanų, o mokytis naujos kalbos metus laiko nesinorėjo. „O Juodkalnija – didelis kaimas. Ten apačioje – jūra, kur pliuškenasi ir deginasi turistai, viršuje – kalnai su namukais, kuriuose gyvena vietiniai. Vietiniai dirba, valgo ir miega, ten nėra miesto gyvenimo kultūros, visiškai nėra. Gamta, žinoma, graži, bet iš esmės manęs gamta per daug netraukia, – pasakojo pašnekovas.

Rusiškai kalba, saldainių neima...

Taigi verslininkas pasirinko Lietuvą ir, sako, nė karto nesigailėjo. Lietuvių kalbos ėmė mokytis tik dabar, trečius gyvenimo čia metus, iki tol puikiai vertėsi su rusų ir anglų kalbomis.

Kai paklausiu, ką mano apie mūsų korupciją ir nacionalizmą, juokiasi: „Ėjau į Žemės komitetą, reikėjo greitai perrašyti žemę. Sakau – taip ir taip, būtų gerai greičiau sutvarkyti, jei įmanoma. Man sako – terminas – savaitė, bet pasistengsime. Kitą dieną skambina, sako – viską padarėme. Saldainių neima, tai apie kokius dar kyšius kalbėti.

Anksčiau Migracijos tarnyboje nemandagiai elgėsi, paskui liovėsi

Leidimą gyventi Lietuvoje M. Linovas gavo kaip verslininkas. Sako irgi nekilo problemų. Anot jo, sunkiausia buvo pasirašyti 120 puslapių banko išrašų, kurie Migracijos tarnybai buvo patvirtinimas, kad jo įmonė iš tiesų veikia.

Na bet, kaip sako verslininkas, ranka nenukrito. Jo nuomone, per trejus metus personalas Migracijos departamente stipriai pasikeitė į teigiamą pusę. „Kai pirmą kartą pateikiau dokumentus, iš tiesų nemandagiai elgėsi. Bet po metų visiškai pasikeitė darbuotojai, dabar viskas gerai. Žinoma, tikrina, suprantu, tai visiškai normalu.

Man tai – ne problema, tai daugiau problema tiems, kas neturi veikiančio verslo, kam (reikia) varnelės. Ir netgi, sakyčiau, gerai, kad tikrina, taip daugelis tų, kuriems verslas buvo (reikalingas) tik dėl varnelės, spaudžiami Migracijos tarnybos buvo priversti išplėtoti jį iki pajamų gavimo. Pats asmeniškai pažįstu žmogų, kuris atidarė įmonę dėl dokumentų, o dabar jinai jį maitina“, – pasakojo M. Linovas.

Pagal darbo kultūrą Lietuva yra maždaug tarp Rusijos ir Italijos

Pats M. Linovas pirmą pusmetį nieko nedirbo, tyrinėjo rinką, galvojo, ką veikti. Tada pasaulyje prasidėjo pabėgimo kambarių bumas, taigi jis nusprendė, kad tai puiki idėja pirmam verslui: „Buvo nesudėtinga – t. y. žmonės įeina, atspėja mįsles, duoda pinigų, išeina.

Tai buvo įdomu, man pačiam buvo labai įdomu galvoti užduotis, galvosūkius, tai turėjo panašumo su ankstesniu mano darbu. Tėvynėje profesionaliai žaidžiau pokerį. Pirmus penkerius metus buvo įdomu, paskui jau nelabai, nors uždirbdavau daug.“

Atidaręs savo verslo įmonę, M. Linovas pradėjo burti komandą. Jis labai patenkintas savo darbuotojais, tiesa, idealių žmonių iš karto nerado, su kai kuriais teko išsiskirti.

Teko atsižvelgti ir į vietos mentalitetą.

„Yra dvi skirtingos darbo kultūros. Rusijoje įpratę arti nuo ryto iki nakties, per išeigines dienas ir per šventes gali paskambinti darbuotojui vakare ir pasakyti – tau rytoj į darbą, ir jis eis į darbą ir nė nepaprašys už tai sumokėti, o pavyzdžiui, Italijoje dvi valandas padirba, o paskui nieko nedarys. Lietuva maždaug per vidurį.

Pavyzdžiui, man kasmet vis sunkiau rasti darbuotojų, kurie sutiktų dirbti per Kalėdas. Nors mūsų tokia (darbo) specifika, kad per Kalėdas – pats darbymetis. Per Kalėdas ir moka tris kartu daugiau. Bet ne. Per šias Kalėdas greičiausiai nedirbsime... Bet tai gerai – tai reiškia, kad yra šventi laisvadieniai, kad žmonės turi ne tik įsipareigojimų, bet ir teisių.“