„Esu kilusi iš nedidelio Oršos miesto Baltarusijoje, o pagal charakterį esu keliautoja“, - pasakojimą apie save pradėjo moteris. Kaip rašo ru.DELFI.lt, baigusi mokyklą ji įstojo į universitetą ir išvyko studijuoti į Minską.

Įgijusi teisininkės specialybę ji dviem metams išvyko į Airiją, kur dirbo padavėja.

„Po Baltarusijos Airijoje mane ištiko šokas, juk iki tol iš viso niekur nebuvau, o ten pajaučiau laisvę. Iki šiol pasiilgstu tų laikų, kai nebuvo jokių rūpesčių“, - prisiminimais dalinosi N. Kazimirčuk.

Moteriai netgi pavyko susitaupyti pinigų ir nusipirkti butą Minske, bet įsitvirtinti Airijoje jai visgi nepavyko. 2004 m. Baltijos šalys įstojo į Europos Sąjungą (ES) ir tada iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų pusės atsirado konkurencija.

„Atvykėliai iš Baltijos šalių tiesiog užplūdo Airiją, jiems nereikėjo jokių leidimų dirbti, o man toks leidimas buvo reikalingas, nes esu baltarusė. Be leidimo man dar buvo reikalinga krūva dokumentų, o padavėjų ten – daugybė. Dirbti pagal specialybę galimybės nebuvo, nes Baltarusijos ir ES teisinės sistemos labai skirtingos. Svarsčiau galimybę ten įgyti išsilavinimą, tačiau sužinojusi, kad mokslai kainuoja 8-11 tūkst. eurų per metus, supratau, kad man tai – kosminiai pinigai.“ – apie patirtis kalbėjo baltarusė.


Maskva: darbas didelėje leidykloje

Natalija Kazimirčuk


N. Kazimirčuk buvo priversta grįžti į Baltarusiją, kur apie dvejus metus dirbo teisininke Minske.

„Vis dėlto jaučiau, kad galiu daugiau. Tada sužinojau, kad Maskvoje vyksta loterija dėl stipendijos studijoms Maskvos aukštojoje socialinių mokslų ir ekonomikos mokykloje apmokėti, o juk tai – Mančesterio universiteto filialas Maskvoje. Laimėjau stipendiją mokslams ir atvykau į Maskvą. Paskaitos buvo vakarinės, o dieną dirbau teisininke. Iš viso pakeičiau penkias darbo vietas. Ypatingų problemų nebuvo, Rusijos teisinė sistema panaši į baltarusišką. Net Civilinį kodeksą Baltarusijoje praktiškai perrašė iš rusiško, taigi problemų nebuvo.“ – patikino ji.

Maskvoje N. Kazimirčuk gyveno penkerius metus, jos kaip teisininkės karjera buvo sėkminga – moteris specializavosi intelektinės nuosavybės ir autorių teisių srityse.

„Turėjau kelis laimėtus teismus, nustatančius praktiką šioje srityje. Dirbau didelėje leidykloje, kuri leidžia tokius žurnalus kaip „Maxim“, „Elle“, „Marie Claire“ ir kuriuos aš kuravau. Leidykloje dirbau beveik ketverius metus. Iš ten mane perviliojo pasiūlę didelį atlyginimą – perėjau į „Žyvoj žurnal“, kur taip pat dirbau teisininke, tačiau neilgai – tris mėnesius, nepavyko rasti bendros kalbos su vadovais.“ – pasakojimą apie savo gyvenimą tęsė baltarusė.

Po kurio laiko moters draugas, pradėjęs verslą Lietuvoje, pakvietė ją atvykti į Vilnių.

„Tuo metu Maskvoje jau buvau praleidusi daugiau nei penkerius metus ir, atvirai pasakius, nuo šio miesto buvau gana stipriai pavargusi. Kol ten gyvenau, visą laiką nuomojausi butą, taigi per tą laikotarpį pakeičiau jų daugiau nei dešimt. Į darbą nuvykti trukdavo valandą, jei pasiseks, jei ne – pusantros arba dvi.

Pamąsčiau ir supratau, kad per tą laiką mano gyvenime mažai kas pasikeitė, išskyrus karjerą. Taigi gavusi pasiūlymą dirbti įmonėje Lietuvoje aš sutikau.“ – prisiminimais dalinosi N. Kazimirčuk.

Lietuva: rusų kalba visiškai netrukdė

Natalija Kazimirčuk


Dokumentų tvarkymas Lietuvoje truko pusmetį, bet teisininkės tai negąsdino, nes beveik visus juos jai pavyko užpildyti pačiai ir 2011 m. rugsėjo mėn. ji atvyko į Lietuvą. Kitą dieną po atvykimo ji išsinuomojo butą ir ėmė pratintis prie naujo gyvenimo.

„Baltarusijoje ir Rusijoje girdėdavau apie neigiamą požiūrį į rusus, todėl iš pradžių dažnai pabrėždavau, kad esu ne rusė, o baltarusė. Vis dėlto laikui bėgant nustojau taip elgtis – rusų kalba man visiškai netrukdė gyventi. Iš esmės manau, kad aplinkinių požiūris – tai tavo požiūrio į aplinkinius tęsinys: jei šypsaisi ir esi geranoriškas, niekam nekyla noras kalbėti su tavimi piktai.“ – neabejojo ji.

Lietuvoje draugo įkurtoje įmonėje N. Kazimirčuk dirbo 4 metus, o vėliau nusprendė pradėti savo verslą – atidarė baltarusiškos kosmetikos parduotuvę.

„Ją labai gerai žinau, nes pati tokią visą gyvenimą naudoju. Tokios kosmetikos pliusas – ji kuriama Baltarusijos klimatui, kuris labai panašus į lietuvišką. Be to, šią kosmetiką lietuviai kuo puikiausiai žino, ypač vyresnė karta, ypač tie, kurie turi giminaičių Baltarusijoje. Kadangi žmonės šiek tiek pavargo nuo europietiškos kosmetikos, manau, kad nišą pasirinkau teisingai ir tikiu, kad mūsų perspektyvos geros.“ – pozityviai į ateitį linkusi žvelgti moteris.

Lietuvių kalbos baltarusė ėmė mokytis vos tik atvykusi, todėl dabar gerai supranta, kai kalbama lietuviškai, o reikalui esant ir pati gali susišnekėti šia kalba.

„Tiesą pasakius, niekur ilgam nelieku, bet pamaniau, kad būdama 37 m. jau galbūt galėčiau numesti inkarą. Kai atvykau į Lietuvą, įsimylėjau Vilnių. Šį miestą tiesiog dievinu, labai gerai pažįstu senamiestį, myliu Vilniaus žavesį. Atsimenu, kai tik čia atvykau, mėginau adaptuotis, eidavau pasivaikščioti ir supratau, kad ši vieta yra mano, ji skirta man. Lietuvoje matau didelių perspektyvų, išvažinėjau visą Europą. Lietuva, žinoma, kuklesnė už daugelį šalių, bet ji vystosi ir aš manau, kad progresas bus“, – neabejojo ji.

Vis tik N. Kazimirčuk pripažįsta dažnai iš lietuvių girdinti pesimistiškų atsiliepimų apie šalį.

„Per penkerius metus, kiek čia gyvenu, matau permainas. Matau, kad užsienio investuotojai tiki Lietuva, neabejoju, kad šios šalies ateitis ori, sieju savo gyvenimą su Lietuva. Žinoma, bus matyti, kaip viskas klostysis, bet, lyginant su Maskva, Lietuva – tikras rojus. Čia labai ramu, komfortiška, jauku ir saugu.

Žinoma, šalis neprilygsta, pavyzdžiui, Vokietijai, bet kartais dėmesį vertėtų atkreipti ne tik į nuostabų Berlyną ir ten mokamus atlyginimus, bet ir į išlaidas. Lietuvoje atlyginimai mažesni, bet mažesnės ir išlaidos. Taigi skirtumai santykiniai“, - reziumavo N. Kazimirčuk.