Švedijos valiuta smarkiai nuvertėjo, o problemos apniko vieną stambiausių bendrovių „Ericsson AB“. Šaliai darosi sunku išsilaikyti ant kojų nelanksčioje pasaulinėje ekonomikoje.
Atrodo, kad sėkmė nusigręžė nuo Švedijos, iki šiol sumaniai besinaudojusios globalizacija ir steigusios tokias bendroves kaip „Spotify“. Atvirumas imigrantams pritraukė darbo jėgos ir padėjo užtikrinti ekonomikos plėtrą, dukart lenkiančią atitinkamus euro zonos rodiklius. Tačiau dabar, vis stipriau pasireiškiant protekcionizmui ir nacionalizmui ne tik Europoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Švedijos sėkmės receptas netenka galios. Šalyje įsitvirtinusios partijos mažina imigraciją, kad atsilaikytų prieš kraštutinių dešiniųjų judėjimą.
Annai Breman, vyriausiajai Švedijos ekonomistei, naujieji apribojimai neatrodo tinkami, nes vienas pagrindinių augimo variklių ir buvo atvykstančių užsieniečių srautas. Per pastarąjį dešimtmetį Švedijoje buvo sukurta daugiau kaip pusė milijono naujų darbo vietų – reikšmingas pasiekimas, turint omenyje, kad šalyje yra 5 mln. darbuotojų. Dvi iš trijų naujų darbo vietų atiteko imigrantams.
„BVP nebūtų toks aukštas, jei ne tie 350 tūkst. užsieniečių, įsiliejusių į darbo rinką“, – teigė A. Breman. Imigrantų skaičiui sumažėjus, Švedijai tektų imtis priemonių, kad atsvertų mažėjantį produktyvumą ir paskatintų augimą. O šiuo požiūriu, pasak Breman, Švedija niekuo nesiskiria nuo kitų šalių.
Valdžios struktūrų gebėjimas stimuliuoti ekonomiką nėra toks geras, koks buvo. Vyriausybė kelia mokesčius, tuo baigdama kelerius metus trukusį mokesčių mažinimą, padėjusį nuo 2006 m. padidinti disponuojamąsias pajamas net 25 proc. Taip pat vyriausybė spaudžia namų savininkus grąžinti paskolas, kad suvaldytų nekilnojamojo turto rinką.
Finansų ministrės Magdalenos Andersson teigimu, vyriausybė žino apie iššūkius ir jau ėmėsi veiksmų, skatinančių augimą. Ji investuoja į švietimą ir infrastruktūrą, didina darbo vietų skaičių viešajame sektoriuje ir sudaro sąlygas įmonėms pigiau nusisamdyti darbuotojų, ilgesnį laiką neturėjusių darbo.
Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), dar 2011 m. sugalvojusi Pepės Ilgakojinės metaforą, vis dar prognozuoja augimą, dukart didesnį nei kitose 35 valstybėse narėse.
