Lietuviai senovėje, kai buvo pagonys, apskritai valgydavo keptus glaistytus žalčius, pamautus ant lazdelės: kaip šiandien vaikai mėgsta cukraus vatą Palangoje, taip anksčiau mes smaguriaudavom ropliais. Tik apie tai neliko istorinių dokumentų, nes pagonybės laikais dar nemokėjome rašyti.
Dėl to Lietuvoje ir SMS žinutės atsirado tik po Lietuvos krikšto, nes tik tada karalius Mindaugas oficialiai sugalvojo lietuvių kalbą.
Taigi apie sultinį.
Japoniški ramenai yra labai paprastas patiekalas – kvietinių miltų lakštiniai, patiekiami kokiame nors sultinyje, su kiaušiniu, daržovėmis, mėsa, jūrų gėrybėmis ir visokiais kitokiais dalykais, priklausomai nuo vartotojo pasirinkimo. Japonijoje tai liaudies maistas, valgomas ūkiškai, srebiamas iš dubens ir paplitęs žymiai labiau, nei mūsų mėgstami sušiai, tai visada būdas turistui išvengti kainų šoko ir nelikti alkanam už kelis eurus ar dolerius.
Istoriškai, ramen Japonijoje laikomi atvežtu iš Kinijos svetimšalių patiekalu. Gali būti, nes daugelis geriausių japonų dalykų, kaip antai hieroglifai, yra ne tose salose sugalvoti, bet iš didžiojo kaimyno paimti. Koks skirtumas. Ramenai valgomi visoje Japonijoje, ir jų yra daugybė rūšių ir pateikimo būdų. Labiausiai jais didžiuojamasi šiaurėje, Hokkaido saloje, bet ir kitur šis paprastas patiekalas yra mylimas.
Prieš pora dešimtmečių šis patiekalas pradėjo skverbtis į Europą ir į Ameriką – nustojo būti egzotika, tinkama nebent etninių mažumų kvartalams.
Ramenus šliurpti (o juos taip ir reikia valgyti) pradėjo tie, kas save laikė moderniais ir šiuolaikiniais, progresyviais asmenimis, ir vėliau pasivadino hipsteriais. Aš, jeigu ką, buvau hipsteris dar tada, kai hipsteriu būti dar nebuvo madinga. Aš irgi valgiau ramenus.
Tai, kad lietuviams bus galima pardavinėti ramenus, man buvo sunku patikėti. Man regis, lietuvis labiausiai už viską mėgsta pigesnį variantą, iš ten ir kilusios tinklinės „picos“, ir iš pašarinių ryžių sulipinti „sušiai“, ir šlapdešrė vietoje mėsos, na, o pačiam greičiausiam ir pigiausiam karštam pavalgymui visada yra varguolių atsakymas ramenui: tai užpiltiniai (plikomi) makaronai plastikiniame puodelyje, vadinamasis bomžpakis arba bomžpaketas – keistas pavadinimas, turint galvoje, kad mažai kas turbūt yra matęs benamius, puotaujančius šiuo skanėstu, kuriame priedų ir skonio stipriklių būna daugiau, negu maistingųjų medžiagų.
Todėl, kai žinomas šefas Liutauras Čeprackas atidarė restoraną „Ramenas ir Pagaliukai“ Vilniaus centre, L.Stuokos-Gucevičiaus gatvėje, aš neskubėjau vertinti. Taip, nuėjau ne kartą, valgiau, skanavau, tačiau tiesiog bijojau liesti šį restoraną savo apžvalgos magišku pirštu, nes juk negali būti taip, kad lietuviai ims ir ilgai valgys nepažįstamą maistą, kur net ir seilinuką reikia užsidėti, kad drabužių neapsitaškytum, entuziastingai šliurpčiodamas. Tačiau dabar atrodo, kad lietuviai ramenus pripažino – daugybė lankytojų, kuriuos mačiau viduje, tikrai neatrodė kaip ankstyvieji madingo maisto ragautojai. Sėdi normalūs žmonės ir valgo, lyg čia lietuviškas patiekalas būtų.
Valgiaraštis labai trumpas: galima nesunkiai paragauti viską, kas siūloma, bent jau iš užkandžių. Kimchi (fermentuotas kiniškas kopūstas, iš esmės tai rauginti kopūstai su aitriais pipirais, €3), kuris yra viskas, ką valgo korejiečiai, ir jūros dumbliai, wakame (€2,50). Aš tradiciškai nemėgau raugintų kopūstų, ir Korėjoje kimchi valgydavau atbulais dantimis, o dabar kažkaip pajutau ir pamėgau kopūstų skonį. Gal pamažu tampu ožiuku. Kimchi jie gamina patys, ir man pasirodė visiškai autentiška. Tai yra, visiškai nesiskyrė nuo to, ką aš esu valgęs iš korejiečių rankų.
Dar viena užkandžių kategorija, vištienos kąsneliai ant pagaliuko tirštame lipniame padaže, jakitoriai (visos rūšys po €3). Kas buvęs Japonijoje, žino, kad jakitoriai yra paprastų vyriškų alaus barų maistas, kur biurų tarnautojai vėlai vakare švenčia darbo dienos pabaigą. Šito vaizdelio Japonijoje neįmanoma išvengti, ypač didžiuosiuose miestuose. Čia, ramenų restorane, jakitorių keturi variantai – su blauzdelėmis, šlaunelėmis, krūtinėle ir subinytėmis. Subinytės riebiausios, šlaunelės ir blauzdelės – neutralesni, širdelės tinka tiems, kam patinka valgyti širdeles (sutinku, ne kiekvienam, bet man patinka). Kelios vištelių širdys, negailestingai pasmeigtos ant bambukinio iešmelio: kokia gera metafora gyvenimo žiaurumams. Neįmanoma sustoti, šitie dalykai prie alaus eina kaip saulėgrąžos.
Pagrindiniai patiekalai. Išbandymo dieną užsisakėme rameną SG7 (ne, čia ne priedo kodas, čia Stuokos-Gucevičiaus septyni) – anties krūtinėlė, marinuotas kiaušinis, pipiras, svogūnai, grybai vištienos sultinyje (€8,90) su savos gamybos ramenais (šis restoranas vienintelis Lietuvoje turi savo ramenų gamybos mašiną). Ne šiaip sultinys, aštuonias valandas virtas vištų-dedeklių sultinys, ir patikėkite, tai nepraeina nepastebėta. Įsivaizduokite sultinį, prie kurio esate įpratęs, ir padauginkite skonio intensyvumą iš dešimties, ir maždaug įsivaizduosite tą dalyką, kurį ragausite čia.
Kitas ramenas, Tokyo ramenas su kiauliena, bambukų ugliais, marinuotu kiaušiniu ir dviejų sultinių mišiniu (reikia matyti, kaip virėjas iškart dviem samčiais išdidžiai supila du sultinius, kiaulienos ir vištienos), kainuoja €6,90 ir čia sultinys yra jau kitokio skonio, bet intensyvumas irgi išskirtinis. Irgi puiku – suvalgyk dubenį tokio sultinio, ir užpila karštis, ir tu sotus visai dienai. Kaip Japonijoje.
Pavalgęs sėdžiu, galvoju. Turbūt šis paprastumas, lengvai atrodantis ir sunkiai pasiekiamas, bet pasiektas, yra pagrindinis dalykas, kodėl šis restoranas atrodo kaip visiška sėkmė.
Dviese sumokėjome €39,30 ir arbatpinigius. Penkios žąsys iš penkių, nes tai labai, labai gera Japonija, sukurta Lietuvoje. Eikite šliurpčioti.
Ramenas ir Pagaliukai, L.Stuokos-Gucevičiaus g. 7, Vilnius. Tel. +370 651 97132. Tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:30 iki 21:00, penktadieniais – nuo 11:30 iki 23:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 18:00.
