Ar tai įkandama ir Kauno senjorams? Ar jie iš savo pensijos gali sau leisti šį mažytį gyvenimo malonumą?

„Spurginėje“ kainos – viliojančios

Eilinis rytas rudenėjančiame Kaune: ūžiantys automobiliai, skubantys praeiviai, krentantys kaštonai. Miesto centre ne vienas praeivis rankose nešasi popierinius puodelius. Tiesa, daugiausia tai – jaunos merginos ir vaikinai.

Nebrangios juodos kavos puodelio paieškas pradedu kavinukėje „Kavos kerai“, esančioje Vilniaus g. Pirmiausiai į akis krinta vitrinoje už stiklo išrikiuoti desertai, patogiai įsitaisę, paskui užmetu akį į kavą gurkšnojančius ir laikraščius skaitinėjančius klientus. Pagyvenusi moteris, stovinti priešais mane eilėje, paprašo varškės deserto.

„Kavos ar arbatos negersite?“ – perklausia jos padavėja. „Pažiūrėsiu, kiek turiu grynų pinigų“, – atsako moteris, dėdama į lėkštelę metalines monetas už varškės skanumyną. Norėdama atsiskaityti už juodą kavą, ji savo piniginėje turėtų rasti 1,10 Eur. Rado, nusipirko.

Ieškodama, kur tik iš pensijos gyvenantis kaunietis galėtų pigiausiai išgerti kavos, patikrinu tradicines savo vietas.

Kauno spaudos kioske taip pat galima nusipirkti kavos, ir ne tik juodos. Juoda kava išsinešti – 1 Eur.

„Tik jos mažai“, – perspėja pardavėja, ko gero, apibūdindama skysčio kiekį indelyje.

Restorane „Adria“, esančiame Laisvės alėjos pradžioje, juoda kava siūloma brangiausiai – 3,36 Eur. Kuo ji gera, įsitikinti netenka, praeinu pro restoraną nė neužsukusi – visgi brangu.

Ieškodama, kur tik iš pensijos gyvenantis kaunietis galėtų pigiausiai išgerti kavos, patikrinu tradicines savo vietas: „Miesto sode“ juodos kavos puodelis kainuoja 1,50 Eur, „Kepyklėlėje“ – 0,95 Eur, šalia Centrinio pašto esančioje „Sveiko maisto arbatinėje“ – 1 Eur.

„Spurginėje“ kavos kainos nerėkia iš tolo. Nėra jau įprasta tapusios lentos, ant kurios kreida išraitomi ypatingi pasiūlymai ir kavos kainos. Panašu, kad vertėtų, nes juodos kavos puodelis čia kainuoja 0,80 Eur. Kol kas mano kelyje tai – pigiausia kava.

Pavėlavau į ryto nuolaidų akciją


Laisvės alėja traukiu tolyn Soboro link. Keletui dienų į rudenėjantį Kauną grįžo vasara, lauko kavinukėse beveik nėra laisvų staliukų. Ant daugelio jų stovi kava. Deja, nematau nė vieno ją geriančio žmogaus, panašaus į pensininką.

Užsuku į „Vero Caffe“. Šios kavinės Laisvės alėjoje populiarios – jų suskaičiuoju bent dvi.

Keletas jaunuolių sėdi prie savo išmaniųjų gurkšnodami kavą iš popierinių puodelių. Angliški užrašai ant sienų, įmantrūs kavos gėrimų pavadinimai, pavyzdžiui, karamelinė latė su mango man sufleruoja, kad mano pasirinkta tradicinė juoda kava tarp jaunimo nėra populiari.

Jeigu vis dėlto sugalvosite jos nusipirkti, „Vero Caffe“ ji pigiausiai jums atsieis 1,60 Eur. Be to, čia sužinau, kad kavos pupelės būna rūšinės ir paprastos.

Bekramsnodama spurgą paklausiu, ar nežada skelbti akcijos kavai, juk artėja pagyvenusių žmonių mėnuo – spalis.

Netoliese kviečia atviros „Green Cafe“ durys. Sklinda kalbos, kad čia lankosi tikri kavos gurmanai. Kavinėje beveik visi staliukai užimti. Muzikos garsai susilieja su žmonių pašnekesiais ir puodelių skambesiais. Ant sienų – kavos medžių piešiniai, žemėlapiai ir šalys, iš kur į šią kavinę atkeliauja žalia arba neskrudinta kava.

Meniu – lyg mažas kavos žinynas. Sužinau, kad čia galima paragauti 30 rūšių kavos, paruoštos vienu iš 10 kavos ruošimo būdų. Maloniai nustembu, kad namuose į puodelį plikoma kava – praktikuojamas kavos ruošimo būdas, skirtas kavos gurmanams.

Tokios kavos puodelis čia jums kainuos nuo 2,20 Eur. Kaina priklausys nuo to, kokią kavos pupelių rūšį išsirinksite. Pigiausias – ristretto kavos puodelis. Jis kainuoja 1,40 Eur. Nors kavos jame vos vienas gurkšnelis, bet už tai jums dar žadama vandens stiklinė, rankų darbo saldumynas ir, žinoma, žinios apie kavą.

„Caif Cafe“ – dar viena vieta Laisvės alėjoje, kur kvepia kava. Čia kasdien iki 11 val. ryto juodos kavos puodelis kainuoja tik 0,90 Eur. Aš pavėlavau, todėl ta pati kava man dabar kainuotų 1,80 Eur.

Užsuku į kavinę „Stop and Go“. Čia būriuojasi madingas jaunimėlis: kas sėdi prie staliukų, kas stoviniuoja netoli kavą gaminančių baristų. Didelis plakatas lauke, šalia kavinės durų, skelbia: „Šiandien visa kava – 1 euras“.

Žinoma, noriu pasinaudoti akcija ir išbandyti kavą, tik sunku apsispręsti. Juoda, latė, kapučinas, karamelinė su puta, moka su grietinėle, mokačinas, espresas – skaitau meniu lentoje.

Sutiktos bendradarbės, pasirodo, čia ateina kiekvieną trečiadienį, kai būna akcija, užtikrintai renkasi latę su ličiu ir latę su kokosu – matyt, gers ne pirmą kartą. Išbandyčiau juodą kavą už 1 eurą, bet laukti 10–15 min. esu nenusiteikusi, todėl palieku linksmą jaunimėlį ir vėl išeinu iš kavinės be garuojančio puodelio.

Dažniau perka lėkštę sriubos

„Ant kiekvieno kampo“ – šis dažnai liaudyje vartojamas posakis labai tinka apibūdinant mano pigaus, bet gero juodos kavos puodelio paieškas.

Vos pasukus redakcijos link, A.Mickevičiaus gatvėje užtinku nedidelę kavinukę pusrūsyje ir neriu į ją: nesu nusiteikusi grįžti į darbą neišsirinkusi kavos. Klientų nesimato, o kavą išsinešti gamina pati kavinukės savininkė. Išsikalbame. Papasakoja, kad čia užsuka įvairaus amžiaus žmonės.

Nors viskas po truputį brangsta, kavinukė kainų kelti kol kas neplanuoja. Juodos kavos puodelis čia kainuoja 1 eurą. Užsisakau, nes jau nebėra kada ilgiau ieškoti – rytas jau persirito į dieną, tuoj prasidės pietūs.

Mikliai pagaminta kava supilama į popierinį puoduką ir sandariai uždengiama. Man piniginėje beieškant euro monetos, kavinėje šeimininkaujanti moteris atneša lėkštę ką tik iškeptų, kvepiančių vanile spurgų.

„Spurgas kepu kas rytą, nors ir neapsimoka. Jas mielai perka klientai“, – sako ji ir pasiūlo pasivaišinti.

Bekramsnodama spurgą paklausiu, ar nežada skelbti akcijos kavai, juk spalis - pagyvenusių žmonių mėnuo. Kavinės savininkė nusišypso: „Gal ir gera mintis. Dabar žmonėms, ypač vyresniems, nėra lengva. Vis rečiau senjorai gali sau leisti nusipirkti kavos, dažniau užsisako sriubos lėkštę. Jei žmogus prašo pusės porcijos sriubos, visada įpilu pilną.“

Taigi, mano kavos paieškų reziumė. Pigiausia juoda kava – „Spurginėje“. Pagyvenusių žmonių, miesto centro kavinėse aš neradau, bet paskui mane ėjęs fotografas keletą jų užfiksavo.