Atradome atsitiktinai
Geriausi gyvenime dalykai dažnai būna neplanuoti – ši taisyklė pasiteisino ir per paskutines mano atostogas. Per dviejų savaičių kelionę po Europą nebuvome numatę tik vienos nakvynės, nes nežinojome, kurioje šalyje tą dieną atsidursime, rašo „Savaitraštis Kaunui“.
Viešbučio ieškojome paskubomis – vakarieniaudami kavinėje kiek panaršėme išmaniajame ir, peržvelgę keletą pasiūlymų, išsirinkome viešbutį mūsų tikslo kryptimi. Jis nuo Porto (Portugalija) buvo nutolęs šiek tiek daugiau nei 100 km.
Atvykusių vidurnaktį mūsų laukė viešbučio šeimininkai: Carla Sofia Garcez ir Viriato Garcezas. Viriato vardas – itin dažnas šiame Portugalijos regione, deja, vyras kalbėjo tik gimtąja arba prancūzų kalba, todėl pasitelkėme visais atvejais tinkamą gestų kalbą.
Jo žmona Carla Sofia Garcez, kalbanti angliškai, maloniai pakvietė mus prie baro ir, pildama porto vyną į mažytes taureles, papasakojo jų šeimos verslo istoriją.
Buvęs viduramžių dvaras
Apleistą pastatą, nutolusį vos 4 km nuo Vouzelos savivaldybės, pora įsigijo ir pradėjo restauruoti prieš 5 metus. C. S. Garcez pasakojo, kad yra gimusi ir augusi Porte, bet ištekėjusi pakeitė savo gyvenamą vietą, atvykdama į vyro gimtinę.
„Restauruojant seną pastatą vis iškildavo naujų klausimų ir nesklandumų, todėl architektas čia lankydavosi kone kasdien – išlindus nenumatytiems dalykams kaskart reikdavo ieškoti naujų sprendimų“, – statybų vargus prisiminė moteris.
„Paco de Vilharigues“, išvertus iš portugalų kalbos, reiškia Vilharigues rūmai. Toks pavadinimas ne atsitiktinis: XVII a. tai buvo dvaro pastatas, pirmame jo aukšte, sumūrytame iš akmenų, buvo laikomi gyvuliai.
„Tvarte esantys galvijai garantuodavo šilumą virš jų gyvenantiems žmonėms“, – paaiškino viešbučio šeimininkė.
Prikeliant seną statinį didžiausias galvos skausmas teko architektui, o kuriant viešbučio interjerą daugiausia idėjų turėjo C.S.Garcez: „Architektas pasiūlė, kurias kambarių sienas dažyti spalvotai, pagal tai, kaip krenta saulė. Visa kita – mano idėjos.“
Pagerbti literatūros grandai
Šiuose moderniuose „rūmuose“ kambariai pavadinti portugalų rašytojų vardais: Aquilino Ribeiro, Julio Diniso, Eca de Queiroso, Fernando Pessoa, Camilo Castelo Branco, Luiso de Camoeso, Florbela Espanca ir lietuviams bene geriausiai žinomo – Jose Saramago.
Viešbučiai, kur kambariai ne sunumeruoti, o pavadinti rašytojų vardais, nėra retenybė. Panaši koncepcija įgyvendinta „Šekspyro“ viešbutyje, esančiame Vilniuje, bet visada smagu matyti, kad literatūra įkvepia gražiems dalykams.
Pirmajame pastato aukšte įkurta pusryčiams pritaikyta salė ir žaidimų kambarys su biliardo bei stalo futbolo stalais. Per 3 aukštus išsidėsčiusiame viešbutyje sukurta ir daugiau erdvių, pritaikytų jaukiai pasėdėti ar minkštame fotelyje paskaityti knygą.
Antrajame aukšte – jauki svetainė, kurioje nevengiama ryškių spalvų: skaisčiai mėlynu aksomu trauktos sofutės, geltona siena.
Svečiams skirti miegamieji kambariai taip pat dekoruoti skirtingomis ryškiomis spalvomis: vienuose vyrauja molio, kituose – mėlynos ar mėtų atspalvio sienos, prie kurių kolorito derinami dekoratyvūs akcentai. Spalvos nevargina, jų tėra tiek, kad teiktų džiugesio – dažoma tik viena kambario siena, kitos paliekamos baltos.
Atviroje pastato laiptinėje susilieja įvairios medžiagos: akmuo, medis, stiklas, metalas. Skaidrūs turėklai ir vietomis stiklinės grindys, įrėminti akmens luitų, kuria neįtikėtiną lengvumo ir pastovumo dermę. Interjerą sušildo nedideli rankų darbo kilimėliai, restauruoti seni baldai čia derinami su moderniais, bet klasikinių formų baldžių gaminiais.
„Kaip mažo miestelio gyventojai reagavo į tokią kaimynystę? Ar nepyko sužinoję, kad šalia įsikurs gana judrus objektas?“ – paklausiau C. S. Garcez.
„Ne, jie laimingi, nes gali pabendrauti su atvykstančiais turistais.
Ne vienas mūsų svečias pasakojo, kad išėjus pasivaikščioti juos užkalbinusi netoliese gyvenanti kaimynė kvietė gerti arbatos ir aprodė savo darželį. Kai tiekėjai atveža mums mėsos ar kitų maisto produktų, čia susirenka visa bendruomenė.
Jie dar ilgai nesiskirsto, aptaria dienos naujienas – mūsų viešbutis jiems tapo puikia proga susibėgti“, – su šypsena veide pasakojo „Paco de Vilharigues“ šeimininkė.
