Tuo metu drabužius kuriantys ir pardavinėjantys verslininkai teigia besistengiantys patenkinti visų dydžių moterų norus, tačiau tai ne visada pavyksta.
Rašytoja Vaiva Rykštaitė savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasidalijo pastebėjimu iš vienos Kauno parduotuvės.
„Dar apie skudurus. Ir šopingą Lietuvoje. Ir apie mano mamą, kuri yra labai graži, rubensiškų formų moteris, bet paniškai bijo apsipirkinėti. „Mano dydžių negamina ir tos pardavėjos, - mykia mama. Kaune, senamiestyje, pati viena užėjai į parduotuvę, kažkokią „modidu“, kur man pasirodė, kad mamai rasiu kažką gražaus“, - pastebėjo rašytoja. Visgi moters laukė nusivylimas: ji sužinojo, kad drabužius kurianti dizainerė negamina XL dydžio drabužių. Didžiausias dydis – L.
Apie tokią pačią problemą, kai didesnių išmatavimų moterims sunku rasti sau tinkamą drabužį, yra prasitarusi ir kita žinoma moteris – Beata Tiškevič.
Ji savo socialinio tinklo paskyroje „Facebook“ taip pat yra rašiusi, kaip gali būti liūdna drabužių parduotuvėse.
„Ne dėl to, kad neturi pinigų, o nori visko (taip irgi būdavo), ne dėl to, kad niekas nepatinka (o draugės vestuvėms neturi ką apsirengti), ne dėl to, kad nuobodu, o dėl to, kad... pamačiau, kokie riboti dydžiai! XS, S, M, L ir kartais XL... ir viskas!”, – savo pastebėjimu dalijosi ji. B. Tiškevič atviravo, kad įtikino mamą kažką rasti, bet nelabai pavyko.
„Tai, pavyzdžiui, neįtelpi į tuos populiarius dydžius, ir net jei sugalvoji pradėti kažką keisti ir sportuoti... Tu negali rasti aprangos sau!, – toliau savo pastebėjimais dalijosi ji. – Kažkaip apliūdome abi. Pasidarė liūdna, kad daug žmonių atsiduria už dydžių „borto“.
Einame, ploju mamai per petį ir sakau: suprantu tave, panašiai jaučiuosi degalinėse, nes jos neturi vegetariškų sumuštinių“.
Aiškina, kodėl gamina ribotą dydžių skaičių
Rašytojos V. Rykštaitės paminėtos parduotuvių „Modi du“ savininkė ir dizainerė Diana Vapsvė teigė, kad savo drabužių kūrimo kryptį pasirinko prieš ketverius metus.
„Ties tuo ir dirbu. Tai (drabužiai didesnių dydžių moterims – red.) yra visai kitas verslas ir kodėl turiu daryti tai, ko neplanuoju daryti“, – kalbėjo keturių moteriškų dydžių (nuo XS iki L) drabužius gaminanti moteris.
Moteris pasakojo, kad yra bandžiusi siūti ir didesnius tų pačių modelių drabužius.
„Bet tuomet dingsta proporcijos, drabužis nebeatrodo taip dailiai, kaip gaminant iki L dydžio. Sutinku, kad galima kurti labai gražių drabužių XL, XXL dydžių, bet tai visiškai atskira kūryba, – pastebėjo ji. – Mano modeliai per daug jaunatviški, kad daryčiau didelius dydžius. Tai jau būtų gamybos ir kūrybos plėtra ir visai kitas dalykas, nei aš darau“.
D. Vapsvė taip pat paminėjo, kad kiekvienas dizainerio gaminamas papildomas dydis reikalauja papildomų investicijų ir kaštų.
„Tai papildomi dideli kaštai, o aš negaliu sau to leisti. Kurdavau ir vyrams, bet nebeturiu resursų, kad kurčiau vyrams tokias dideles kolekcijas, kokias kuriu moterims, todėl ir vyrus apleidau“, – pasakojo verslininkė.
Visgi ji kartu pripažinom, kad net siuvant drabužius iki L dydžio, pasitaiko, kad jis tinka ir didesnius drabužius nešiojančioms moterims: „Bet tai tik vienas kitas atvejus. Negaliu siūlyti tik vienos XXL dydžio suknelės. Jei daryčiau XXL dydžio kolekciją, tai būtų tikrai pakankamai didelės investicijos“.
D. Vapsvė pripažino, kad būna, jog kartais ir pastovios klientės neįtelpa į L dydį.
„Tuomet, jei nesudėtinga padaryti, priimu individualų užsakymą. Tačiau šiaip nedirbu su individualiais užsakymais, nes tai vėl kita niša“, – pridėjo ji.
Dizainerė Julia Janus jau aštuonerius metus yra pasirinkusi gaminti daug daugiau dydžių moteriškų drabužių (pagal Didžiosios Britanijos dydžius nuo 6 iki 24). Ilgus metus drabužių versle besisukanti moteris pritaria D. Vapsvei: kiekvienas papildomas dydis – papildomos išlaidos gamintojui.
„Girdžiu apie šią problemą iš klienčių – kalbėjo pašnekovė. – Lietuvoje dizaineriai gal nelabai turi, iš ko daryti tuos dydžius, nes kiekvienas dydis – papildomi kaštai gamyboje“.
Kaip aiškino J. Janus, kiekvienam papildomam drabužio dydžiui reikia atskirai išgryninti technologiją: gaminti papildomus lekalus, kas daug kainuoja.
„Kiekvienas dydis turi turėti vis kitą to paties drabužio iškarpų komplektą, o to gamyba vyksta gana sudėtingai. Paskui yra specifika sukirpimo ir siuvimo procese: dydžiai ir jų sužiūrėjimas yra sudėtingas darbas. Žinoma, gamintojui labiau apsimoka gaminti tris, o ne aštuonis dydžius“.
Situacija be išeities
„Aprangos grupės“, valdančios daug drabužių prekių ženklų parduotuvių Lietuvoje, pirkimų direktorė Ilona Šimkūnienė taip pat pripažįsta – didesnių dydžių drabužius nešiojančioms moterims Lietuvoje nėra lengva.
„Mes, kaip mažmenininkai, parduodame ir užsakome tai, ką gamina gamintojas. O čia jau galima kalbėti apie atskirus prekės ženklus. Matome, kad yra nusiskundimų dėl didesnių dydžių siauresnės pasiūlos, bet ji susidaro natūraliai ir yra gana sunku užpildyti šią nišą“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, tam tikri prekiniai ženklai, gamintojai, net šalys turi savo pagrindinių dydžių lentelę ir pagal ją gamina drabužius.
„Jei tai yra itališkas, ispaniškas ar prancūziškas prekės ženklas, savaime suprantama, kad jų moterys daug smulkesnės, mažesnės ir žemesnės ir drabužiai pradedami gaminti XS dydžio, bet, pavyzdžiui, baigiama gaminti lietuvišku 46 dydžiu. Lietuvoje jis yra didelis, bet nepakankamai didelis, kokio reikėtų moterims Lietuvoje“, – apie susidariusią situaciją su drabužių dydžiais kalbėjo „Aprangos grupės“ atstovė.
Pasiteiravus, kodėl visgi gamintojai nusprendžia gaminti tik iki tam tikro dydžio drabužius, I. Šimkūnienė teigė, kad tai lemia šalies moterų kūno sandaros specifika ir konkretūs drabužių modeliai.
„Tikriausiai negali to paties modelio gaminti XS ir XXXL dydžio, pavyzdžiui, dėl suknelės ilgio, rankovių ir panašiai. Dažnai didesnio dydžio moterų kūno proporcijos būna nestandartinės: arba labai platūs klubai, tai rankos didelės ar krūtinė. Tuomet viskas išeina taip, kad net ir didesnis dydis ne kiekvienai moteriai tinka“, – komentavo pašnekovė.
I. Šimkūnienė prasitarė, kad praktikoje perkant drabužius iš užsienio yra susidūrusi su situacija, kai, pavyzdžiui, itališki didesnių dydžių gaminiai lietuvėms netinka: „Dėl to, kad lietuvės moterys turi stambią viršutinę dalį: platūs pečiai, aukšta krūtinė, masyvios rankos ir figūra nusiaurėja į apačią. Viduržemio jūros šalių moterų – atvirkščiai: siauri pečiai ir viskas nueina į kriaušės figūrą“.
Vis dėlto pašnekovė priminė, kad yra specialūs prekių ženklai ar gamintojai, kurie specializuojasi drabužių kūrimu didesnių dydžių drabužius nešiojančioms moterims.
„Reikia pripažinti, kad mūsų pilnesnės moterys – solidesnio amžiaus. Tada vėl atsiranda niuansų – tai turi būti tam tikras ilgis, rankovės. Nestandartinių dydžių moterį yra labai sudėtinga aprengti“, – kalbėjo „Aprangos grupės“ atstovė.
Būtent dėl šiaurietiško kūno sudėjimo, tačiau Viduržemio jūros šalių drabužio skonio didesnius dydžius nešiojančios moterys Lietuvoje lieka be pasirinkimo.
„Mes tikrai nesame skandinaviškos ar vokiškos moterys. Vokietijoje daugiau populiarus sportinis, džinsinio audinio drabužiai kelnės, Skandinavijoje – taip pat. Lietuvės moterys pirmiausia renkasi moteriškumą, elegantiškumą ir net laisvalaikiui tai neturi būti visiškai sportinis stilius“, – kalbėjo pašnekovė.
Negamina didesnių dydžių net paprašius
„Aprangos grupė“ yra bandžiusi ir vis dar bando į rinką atvežti skandinaviško ar vokiško stiliaus drabužių, tačiau, pasak pašnekovės, dažnu atveju pasiteisina baimės, kad jie neprigis.
„Žinome poreikį, problemą, bet kartais tiesiog nėra galimybės rasti sprendimo. Jei kažką randame, tai dažnai būna per sportiška, per „kvadratiška“ - beformis drabužis. Atrodytų, kad turėtų tikti, bet pilnesnės moterys nenori rengtis beformiais drabužiais“, – tikino drabužių pasiūla besirūpinanti specialistė.
Kalbėdama apie drabužių užsakymus I. Šimkūnienė prisipažino, kad kai kurie drabužių gamintojai atsisako pasiūti didesnio dydžio drabužius net paprašius.
„Pavyzdžiui, prancūzai baigia savo kolekciją tam tikru dydžiu ir niekaip negali jiems paaiškinti, kad mums reikėtų dar dviem dydžiais didesnių prekių. Kiekviena įmonė, kaip ir bet kokiame kitame versle, žiūri, kas jai naudingiausiai: išsirenka tikslinį klientą ir pagal tai kuria stilistiką, konstrukciją. Būna, kad prašome padidinti nors vienu dydžiu ir sako, kad negali, nes tuomet jau drabužio visai kita konstrukcija turėtų būti“, – drabužių rinkos užkulisiais dalijosi pašnekovė.
Pasiteiravus, kokių dydžių drabužių daugiausia parduodama moterims Lietuvoje, „Aprangos grupės“ atstovė teigė, kad populiariausi 38-42 dydžiai. Žinoma, tai priklauso ir nuo prekės ženklo. Jaunimui skirtų prekių ženklų parduotuvėse pirmauja XS ir kiti maži dydžiai.
„Yra tokių prancūziškų prekių ženklų, kurie turi tik 36, 38 ir 40 dydžius. Baisu ir pasakyti, bet yra tokių. Yra ir tokių, kurie gamina 32-48 dydžius, bet ir vėl mes žinome, kad 48 kelnės gali visai netikti lietuvėms. Vis dėlto reikia pripažinti, kad apie 70 proc. užsakymų tenka pagrindiniams – 38-44 dydžiams, – pridėjo pašnekovė. – Vidutiniškai didesnių dydžių pagal bendrus pardavimus yra užperkama daugiau, nes įprastinio sudėjimo moteris gali apsipirkti visur, o pilnesnėms tai jau tam problema, todėl ir perkame daugiau“.
