Juk pervesti pinigus galima be bankų, o skolintis įmanoma iš tarpusavio skolinimosi platformų. Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorius Rytis Krušinskas teigia, kad anksti kalbėti apie bankų eros pabaigą, rašo „Savaitraštis Kaunui“.
„Jei tik bankai ras būdą, kaip prisitaikyti prie klientų poreikių, viskas gali greitai pasikeisti. Sunku pasakyti, kas tada atsitiks su „fintech“ įmonėmis“, – sakė mokslininkas.
- Ar galima teigti, kad bankai tampa archajiška finansinių paslaugų teikimo institucija?
- Manau, kad taip vertinti būtų klaidinga. Su informacinių technologių sferos vystymusi tobulėja ir bankai. Jie teikia kitokias paslaugas, bando kitaip prieiti prie vartotojo, ieškoti rinkos ir naujų produktų.
„Fintech“ arba iš elektroniniai atsiskaitymai pakeičia tiktai vieną iš banko funkcijų – pinigų pervedimą.
Visi ieško, kaip supaprastinti procesus, padaryti juos pigesnius. Kol kas naujosios kartos įmonės siūlo palankesnes pavedimo ir pinigų užskaitymo kainas. Jei bankai išspręs šią problemą, kaip viskas pasikeis?
Kuo tada vartotojai labiau pasitikės: internetine platforma ar banku?
Elektroninės finansinės technologijos yra puiki priemonė, kai mes turime standartizuotą produktą masiniam vartojimui. Tada platforma gali teikti labai pigias paslaugas. Atsiradus papildomoms apimtims, investuoti į platformą nereikės, banke kol kas yra kiek kitaip.
Pavyzdžiui, kredito išdavimo vietoje sėdi vadybininkas, per dieną pasikalbantis su 10 potencialių kredito gavėjų, juos nori pažinti, nustatyti kreditingumo lygį.
Jei atsiras 20 klientų per dieną, reikės papildomo darbuotojo, vadinasi, ir papildomų išlaidų.
Jeigu reikia ne standartizuoto produkto, platformos tampa ne visai tinkamos. Bankas kaip finansinis tarpininkas prisiima ir dalį rizikos už procesą, o tarpininkas, teikiantis pinigų pervedimo paslaugą, dažniausiai neprisiima rizikos už klientą.
Jei platforma sugriūna viešojo skolinimosi atveju, kas prisiima riziką? Tas, kuris skolina.
Bankai pasižymi konservatyvumu, bet bankų lankstumas ir produkto pritaikymas vartotojui vis dar išlieka didesnis. Bankai nori savo atlygio, todėl banko produktai ir yra brangesni.
Bankai taip pat keičiasi, siūlo naujas patrauklias paslaugas. Futuristų nuomone, bankai ir toliau eis arčiau klientų, sieks geriau juos pažinti bei nuspėti jų elgseną. Bankininkystės sektoriaus gyvavimo ciklas bus daug ilgesnis nei skaitmeninių finansinių pervedimų platformų. Kada nors naujai technologijai ateis pakaitalas, taip pat keisis ir bankininkystė.
- Pratęskime temą apie ėjimą klientų link. Tai, ko gero, neišvengiama, nes bankai negali pasigirti didele klientų meile. Kaip ir klientai – vargu ar jie myli bankus. Santykius sunku pavadinti draugiškais.
- Didžiąja dalimi šią nuomonę, tokias emocijas iššaukė skaudi mūsų patirtis. Išgyvenome bankų griūtį, krizes, indėlių nuvertėjimą, pinigų devalvaciją. Vis iškyla istorijų, kad bankas perėmė namą, kas nors su kuo nors nesusitarė.
Tiesa, tokie atvejai yra pavieniai, tik jie aštriai iškeliami.
Prieškriziniu laikotarpiu pradėjo veikti indėlių draudimas, tai man, kaip klientui, padėjo suvokti, kad mano indėlis yra apsaugotas, už tai garantuoja net valstybė.
Mūsų ekonomika dar labai jauna ir auganti, kas 5–8 metus patiriame griūtis, žmonės vis gyvena su nuoskaudomis.
Lietuviai turi kančios mentalitetą. Mes ja mėgaujamės, atrodo, kad jei nėra blogų žinių – kas nors negerai. Ar kada nors per nepriklausomybės laikotarpį buvo kalbama, kad Lietuvos ekonomika yra gera?
Kai ekonomika kilo, kai šešėliniame sektoriuje statybininkai uždirbo po 6–7 tūkst. litų, skundimosi buvo mažiau, nes šešėlinė ekonomika kompensavo tą nepriteklių.
Kai šešėlio mažinimo pastangos ima veikti, vis daugiau atsiskaitymų atliekama elektroninėje erdvėje, plačiau naudojamos banko kortelės, žmonės ima skųstis kitais dalykais.
Versle atlyginimai didėja, bet viešajame sektoriuje ne. Ir vėl blogai. Visą laiką skundžiamės, nes Europos kontekste atrodome statistiškai varganai.
- Emocijos lemia santykius. Dažnas ateina į banką paskolos ir ją gauna, bet dėl to nesijaučia dėkingas institucijai, leidusiai įgyvendinti savo svajonę įsigyti būstą, o pyksta, kad turės visą gyvenimą mokėti bankui. Ar tai – ne paradoksas?
- Jausmai yra labai individualūs. Lietuvoje, ypač Kaune ir regione, labai ryškus savininkiškumo jausmas – norime turėti savo būstą.
Bet jei noriu turėti nuosavą namą, pasiskaičiuoju, kiek truks išmokėti paskolą, pradedu mokėti ir nešu naštą, kuriai žmogus ryžtasi pats. Šį žingsnį skatina savininkiškumo jausmas, už kurį turime mokėti. Ekonomikoje už viską reikia mokėti.
Lietuviai konservatyvūs, ilgalaikis įsipareigojimas jiems ne visada kelia džiaugsmą. Kai manęs, kai tam tikros srities žinovo, klausia, ką daryti, kad nereikėtų paskui gailėtis, atsakau – neimti paskolų labai ilgam laikotarpiui.
- Ar teisingas supratimas, kad bankai daugiausia uždirba tada, kai perskolina pinigus?
- Iš esmės, taip. Tiesa, tai priklauso nuo ekonomikos ciklų, reguliavimo, paslaugų paklausos ir įvairovės.
- Matyt, dėl to bankai klientus ir piktina, nes vis pakelia įkainius už kitas savo paslaugas. Daugelis nesupranta, ką reiškia mokestis už sąskaitos tvarkymą, gautų lėšų išskaitymą. Ar šių paslaugų apmokestinimas yra gyvybiškai svarbus bankams, ar be šito jie neišgyventų?
- Žiūrint iš vartotojiško ar mokslinio požiūrio, atsakymas gali būti visiškai elementarus. Bankas nori uždirbti. Paskolų palūkanų normos dabar yra žemos, o bankai už ankstesnius indėlius ir įsipareigojimus turi mokėti. Kaip gauti pajamų, jei skolini būstui už 1–2 proc. ir šias lėšas reikia sumokėti tam, kas anksčiau ilgalaikį indėlį padėjo?
Minėtų paslaugų apmokestinimas yra būdas gauti pajamų, kai vienas ankstesnių pajamų šaltinių senka. Taip dalis finansinės naštos perkeliama ant klientų pečių. Jei galiu pasinaudoti savo situacija rinkoje, kodėl to nepadaryti?
Dabar bankai dalį klientų „atsijoja“, nes skolinimo sąlygos yra griežtesnės. Tai reiškia mažiau paskolų žmonėms, neįrodantiems savo finansinio potencialo. Mažėja paskolų gavėjų skaičius, mažėja ir paskolinamų pinigų kiekis, užtikrinantis bankų pajamų dalį.
Man, kaip paslaugų vartotojui, taip pat keista, kad už pinigų įnešimą reikia mokėti, bet už pinigų saugojimą taip pat tai reikia daryti. Bankai yra sukaupę daug pinigų, investiciniai projektai stringa, kur dėti pinigus?
Geras pavyzdys yra Vokietijos vyriausybės obligacijos su minusinėmis palūkanomis. Bankai skolina Vokietijos vyriausybei bei, tam tikra prasme, primoka už tai. Tai – pinigų saugojimo kaštai. Bankai ieško, kaip patirti mažesnius nuostolius, o ne kur gauti didesnį pelną.
- Pasigirdo Lietuvos banko siūlymas bankams taikyti vienodą būtiniausių mokėjimo paslaugų krepšelį. Į jį įeitų pagrindinės bankų paslaugos, o mėnesio kaina būtų vienoda. Ar klientai būtų labiau patenkinti?
- Taip, bet bankams tai nepatiktų. Kodėl jie turėtų teikti tam tikras paslaugas nuostolingai? Lietuvos bankas diktuoja politiką, tvarką. Bankai gali argumentuoti, kodėl tokie veiksmai yra nepriimtini ir vedantys į nuostolingą veiklą.
- Prieš keletą metų nuskambėjo, kad SEB ir „Swedbank“ Latvijoje ir Estijoje neima mokesčių už paslaugas, kurias Lietuvoje apmokestina. Pačiam teko susidurti, kad, pavyzdžiui, Malaizijoje naudojantis komercinio banko pervedimais internetu, nekainavo nei pervedimai, nei pinigų įskaitymai, nebuvo mėnesinių sąskaitos aptarnavimo mokesčio.
Dar daugiau – galėjai pasiimti banko kreditinę kortelę, o nuo kiekvienam pirkiniui išleistos sumos 1 proc. bankai netgi sugrąžindavo atgal į sąskaitą. Kodėl skirtingose šalyse skiriasi bankų mokesčių politika?
- Tai priklauso nuo finansinių institucijų atskirų rinkų strategijos. Jeigu tikslas yra gauti tam tikrą pelną, bankai visomis išgalėmis siekia tenkinti motininės kompanijos iškeltą tikslą. Skiriasi tik priemonės.
Kitas momentas – rinkos dydis. Azijos šalyse gyventojų daugiau, atliekama daugiau pervedimų, tai užtikrina bankams didelę apyvartą.
Naujausias „Nordea“ ir DNB bankų susijungimas parodė, kad vienam bankui geriau sekasi vienoje srityje, kitam – kitoje, bet jei norima išsilaikyti rinkoje, reikia sujungti pajėgas. „Danske“ bankas pasitraukė iš mažmeninės bankininkystės sektoriaus, efektyvindamas savo veiklą kitoje sferoje.
- Kartais ne žodžiai, bet konkretūs veiksmai išduoda bankų požiūrį į klientus. Pavyzdžiui, žmonės jiems patiki savo santaupas, bet pačiuose bankų skyriuose tušinukai yra pritvirtinti grandinėlėms, kad klientai nepavogtų. Ar tai – ne įrodymas, kad iš esmės bankai nepasitiki savo klientais?
- Žinote, apie tai niekada nesusimąsčiau. Įdomus požiūris. Visgi nemanau, kad bankui gaila tušinukų, ko gero, norima, kad jis visą laiką būtų vietoje ir nereikėtų jo vis ieškoti.
- Ar dabartiniu metu įmanoma gyventi be santykių su banku: neatsidarant sąskaitos, neimant paskolos? Tokių žmonių tikrai yra, skelbiama, kad vien JAV apie 10 mln. žmonių neturi banko sąskaitos.
Atlyginimą galima gauti grynaisiais, jį persiųsti į mokėjimų internetu platformas ir t. t.
- Teoriškai be bankų išgyventume, bet pažiūrėkime praktiškai. Lietuva dabar kovoja su šešėline ekonomika. Bankų buvimas, elektroniniai atsiskaitymai leidžia jos išvengti.
Jeigu visuomenė būtų ideali, nebūtų vagiliaujančių, slepiančių mokesčius, būtų paprasčiau apsieiti be bankų. Tiesa, kaštai būtų didesni, nes aptarnauti grynuosius pinigus yra brangiau. Tai būtų žingsnis atgal. Mums bankų reikia, jie palengvina kasdienį gyvenimą.
- Sakoma, kad dabar paranku skolintis iš bankų, nes palūkanos beveik nulinės. Kaip neapsigauti?
- Bet kuriuo laikotarpiu planuojant ilgalaikius finansinius įsipareigojimus reikia suprasti, kad tai – ilgalaikė rizika. Užkibti ant kabliuko, kad pinigai yra pigūs, būtų tas pats, kas garbiai poniai pasiūlyti pirkti riedlentę su didele nuolaida. Jei jos nereikia, tai kam pirkti?
Skolintis labai ilgam laikui gali tie, kurie yra tikri dėl savo ateities (20–30 metų į priekį), kurie turi gerą išsilavinimą, darbą. Deja, ir tai yra rizika, todėl yra sugriežtinti reikalavimai, kad paskolos nebūtų išduodamos tiems, kurių finansinės perspektyvos abejotinos.
Tarkime, galima gauti iš banko paskolą su 1 proc. metinėmis palūkanomis, bet reikia grąžinti ir pačią paskolą. 1 proc. nuo 100 tūkst. eurų yra 1 tūkst. eurų per metus.
Kai mano studentai paklausia, kas kaltas dėl 2008 m. pasaulinės krizės, atsakau, kad priežastį nusako vienas paprastas žodis – godumas.
- 2012-aisiais visame pasaulyje išgarsėjo 12 m. mergaitė Victoria Grant iš Kanados. Ji viešai apkaltino Kanados valdžią ir bankus savo tautos apiplėšimu, „finansine Kanados žmonių vergove.“ Mergaitė klausė, kodėl Kanados vyriausybė iki 1970 m. pinigus skolinosi iš centrinio banko, už tai nemokėdama palūkanų, o vėliau juos ėmė skolintis iš privačių bankų ir jiems ėmė mokėti palūkanas, kurias iš esmės moka visi šalies gyventojai.
Ar tikrai bankai yra vieninteliai galimi paskolų vyriausybėms išdavėjai? Ar tuo negalėtų užsiimti valstybės kontroliuojami bankai?
- Tuo laikmečiu rinka buvo kitokia, nebuvo tiek komercinių bankų. Pramonė vystėsi, atsirado daug papildomų verslų, jiems reikėjo finansavimo. Ekonomikos augimas paremtas savalaikiu išteklių pritraukimu ir panaudojimu. Norint užauginti ekonomiką, reikia pinigų.
Ar centrinis bankas galėtų būti tas, kuris duoda visiems paskolas? Ne. Tada atsiranda tarpininkai, surenkantys pinigus ir juos perskolinantys. Bankai atliko didelį indelį į ekonomikos augimą, nes jie buvo tarpininkai tarp turinčių pinigų ir tų, kuriems reikia. Kažkas turėjo prisiimti riziką ir tai padarė bankai.
Atėjo laikas, kai Vyriausybėms ėmė trūkti pinigų įvairioms programoms. Klausimas buvo paprastas: ant kieno pečių perkelti riziką? Gal geriau sumokėti dalį pinigų ir perkelti riziką ant privataus banko, nei ant klaustuko pastatyti centrinį banką, kuriam, susidūrus su rimta problema, atsiranda didelė visos šalies ekonomikos griūties galimybė? Panašių teorinių argumentų būtų galima paminėti ne vieną.
Privatūs bankai atsirado kaip žaidėjai, skolinantys valstybėms, o valstybės už tą rizikos dalijimąsi turi susimokėti.
Jei valstybės skolintųsi iš centrinio banko, tai reikštų, kad valstybės skolinasi iš savęs, panašiai, kaip vyras skolinasi iš žmonos, arba iš vienos kišenės įdėti į kitą. Jei šalies ekonomikai reikia injekcijos, valstybei savo pinigų gali neužtekti.
