„Nėra jokių ženklų, kad šis procesas sustotų. Atvirkščiai – reikės vis daugiau kvalifikuotų žmonių“, − neabejoja 40 metų I. Laursas. Mobiliųjų aplikacijų platinimo bendrovės „GetJar“ įkūrėjas ir buvęs vadovas interviu „Savaitraštis Kaunui“ atskleidė ir tai, kodėl į Lietuvą sunku privilioti dideles tarptautines IT kompanijas.
- Šiemet padaugėjo stojančiųjų į technologijos ir fizinių mokslų studijų programas. Daugiausia valstybės finansuojamų studentų surinko Kauno technologijos universiteto studijų programa, pavadinta „Programų sistemos". Ar ši specialybė vis dar perspektyvi? Nėra rizikos, kad šių specialistų greitai bus per daug, kaip atsitiko su vadybininkais?
- Ši specialybė ne tik išlieka perspektyvi, bet ir tampa vis paklausesnė. Per artimiausius 5−10 metų IT inžinierių paklausa didės.
Per keletą pastarųjų dešimtmečių pasaulis stebi, kaip naujoji ekonomika keičia arba papildo senąją. Randasi daug naujų industrijų, senoji ekonomika keliasi į virtualiąją erdvę. Kaip investuotojas, stebintis finansinius skaičius, regintis, kaip, auga naujoji ekonomika – skaitmeniniai produktai, sistemos, matau, kad ši išraiška smarkiai didėja ir nėra jokių požymių, jog tas procesas sustotų.
Priešinga situacija senojoje ekonomikoje, pririštoje prie fizinių objektų (benzino kolonėlė, viešbutis ir pan.) Ji lieka stabili, nors daug sričių susitraukia. Prekyba pereina į internetą, procesai automatizuojami.
Neturiu pagrindo manyti, kad senoji ekonomika padidės, nebent augant žmonių populiacijai proporcingai plėsis.
Žiūrėkime, kaip viskas pasikeitė. Kinija 10 kartų sumažino fizinių daiktų kainas, dabar už dolerį gali nupirkti batus, anksčiau kainavusius 10−20 dolerių. Žemės ūkis iš principo negali smarkiai išaugti, nes jis pririštas prie žemės ir jos produktų.
Skaitmeninė ekonomika auga. Sunku įsivaizduoti, kad šis procesas staiga, kaip traukinys, sustos ir toliau neveš.
Manau, kad naujosios ekonomikos svoris per 5−10 metų padvigubės ar patrigubės. Naujoji ekonomika susijusi su skaitmeniniais santykiais, automatizacija ir inžinerija.
Šių metų Davoso forumo tema buvo 4-oji industrinė revoliucija, internetas ir personalizuota masinė gamyba. Tai reikalaus specialistų, suprantančių ir mokančių dirbti. 90 proc. jų sudaro IT srities atstovai.
- Vadinasi, toliaregiškai elgiasi tėvai, 5−6 metų vaikus vedantys į jaunųjų kompiuterininkų būrelius?
- Aš pasakysiu dar daugiau. Kalbėjome apie makrolygmenį, o dabar kalbėkime apie žemesnį lygį – Lietuvą. Mūsų šalies kontekste IT specialybė yra svarbi trigubai.
Lietuva – maža šalis. Ji negali daryti įtakos valiutų kursams, pasaulio makroekonomikos lygiui, neturi daug išteklių ir pagal senąją ekonomiką nebegali konkuruoti su išsivysčiusiomis šalimis. Sunku įsivaizduoti, kad čia kada būtų pradėti masiškai gaminti automobiliai. Ko gero, mes nesukursime tiksliausio laikrodžio, vargu, ar išauginsime geriausią vyną, ar galėsime kino produkcija konkuruoti su Holivudu.
Šalies lygiu nėra daug proveržio sričių, iš kurių galėtume tikėtis grąžos už investuotą laiką ir kapitalą.
Mes turime gerą infrastruktūrą, specialistų, esame pažengę finansinių technologijų srityje, todėl dar svarbiau ir toliau investuoti į IT sritį. Tai – viena nedaugelio sričių, kurioje Lietuva gali sėkmingai konkuruoti.
- Kalbate apie kvalifikaciją. Ar užtenka Lietuvos universiteto diplomo norint tapti geru specialistu ir rasti pelningą darbą?
- Yra problema, su kuria Lietuvoje susiduria agreguoti darbdaviai. Lietuvos IT specialistams trūksta specializuotų žinių.
Kai „Barclays“ ar mažesnė kompanija kviečia į darbą, jiems nereikia bendrosios srities IT specialisto. Jie ieško siauros srities žinovo – duomenų bazės tvarkytojo, mokančio dirbti su konkrečia duomenų baze, tinklo administratoriaus, analitiko ir pan.
Tai reiškia, kad universiteto išsilavinimą įgijęs studentas dar privalo baigti specialius kursus ar įgyti praktikos. Specialisto paruošimas universitete yra brangus ir ilgas procesas, trunkantis 4−6 metus. Patirtis rodo, kad tam pačiam „Barclays“ dažnai užtenka žmogaus, baigusio 6 mėnesių trukmės kursus ir išmokusio prižiūrėti tinklą ar tarnybinę stotį.
Tai – sisteminė Lietuvos problema, kai daug investuojama į visavertį, ilgą, brangų aukštos kvalifikacijos specialistų rengimą.
Pas mus nėra studijų segmento, kuris baigus mokyklą leistų greitai įgyti nors ne stebuklingą, bet paklausią specialybę.
- Kalbėdamas su studentais Kaune patarėte verslo startui rinktis ne bankus, o privačius investuotojus – rizikos kapitalo fondus ar įmones. Yra tekę skaityti mokslininkų, manančių, kad bankai yra blogis, valdantis pasaulį, mintis. Kaip jūs vertinate tokį požiūrį?
- Sunku pavadinti esamą reiškinį blogiu. Aš skeptiškai žiūriu į bandymą humanizuoti bet kokį nehumanišką objektą, priskirti jam žmogiškas savybes. Jei nebūtų bankų, mano kredito kortelė neveiktų. Vien už tai jiems esu dėkingas, nes nebereikia su savimi tampytis aukso luitų.
Bankai yra tokie, kokie yra. Smarkiai suvaržyti, ypač po paskutinės pasaulinės krizės. Dabar, net ir norėdami pasikeisti, bankai tam neturi laisvės. Negalima vadinti blogiu to, kas yra duotybė.
Bankai sukūrė struktūrą, visiškai nesuderinamą su naujosios ekonomikos reikalavimais. Banalus pavyzdys: norėdamas pirkti iš JAV svetainės ką nors už 5 dolerius, turi užpildyti savo biografiją su adresu, pašto kodu, mamos mergautine pavarde. Kas penkta transakcija atmetama, nes kas nors blokuoja kredito kortelę – esą dėl saugumo.
Nuvažiavus į Ameriką, man kur nors restorane nuskaito kortelę, paskui sulaukiu skambučio iš banko, kad Los Andžele užfiksuota klonuota kortelės kopija. Nei patogumo, nei saugumo čia nematau.
Kitas pavyzdys. Siunčiant per banką pinigus, tarkime, 100 dolerių, tai kainuoja 50 dolerių, o pervedimas keliauja 3 dienas, nors informacijos kiekis yra ne didesnis nei siunčiant SMS.
Nori už aplikacijos virtualų kardą mokėti dešimtadalį cento? Negi trauksi kreditinę kortelę ir pildysi savo biografiją? Tai nesuvokiama protu. Nauji instrumentai suteikia tokią galimybę, ko gero, jie augs ir pakeis arba papildys bankus.
Taip yra ne todėl, kad bankai blogi – veikia sena nelanksti sistema, iš kurios negalima išspausti daugiau. Ši realybė buvo pagrindas atsirasti pinigų perlaidų kompanijoms ar bitkoinams.
- Kaune prieš kelerius metus pradėjo kurtis užsienio IT įmonės, čia įdarbinta daug programuotojų. Kas svarbiausia norint į miestą pritraukti daugiau IT įmonių? Dažnai minima bėda – didelių biurų trūkumas.
- Galima daug kalbėti apie miestų vadovų kvietimus atvykti investuotojams, bet reikia pradėti nuo paties svarbiausio – patogaus susisiekimo. Europos oro susisiekimo standartas: ryte galiu nuvažiuoti į norimą miestą, vakare – grįžti pas šeimą. Jei to nėra, daugelis vadovų nenagrinės galimybės dirbti ir investuoti tokiame mieste.
Siauros specializacijos specialistų trūkumas – taip pat stabdys kompanijoms ateiti į Lietuvą.
Kompanija konkuruoja globaliai: tavo produktas yra geriausias, arba tu neegzistuoji kaip verslas. Geriausius projektus kuria tik labai siauro spektro specialistai.
JAV rinka suteikia galimybę egzistuoti dešiniojo mygtuko specialistui, išmanančiam, kaip mygtukas turi būti patalpintas ekrane, nes tas žmogus 10 metų atlieka tyrimus, stebi vartotojų akis, milimetrais išskaičiuoja spalvų išdėstymą. Jis visada turės darbo, nes didelė rinka nuolat reikalauja tokio specialisto. Lietuva per maža tokiems specialistams parengti.
Užsienio kompanijos žvalgosi į Lietuvą, bet jau praėjo laikai, kai reikėjo bendrojo pobūdžio programuotojų. Jei kompanija mato, kad negali pritraukti kritinės masės specialistų, net nepradeda veiklos.
Neseniai bendravau su vienos kompanijos atstovais. Jie nedrįsta čia žengti, nes nėra tikri, kad ras specialistų, net jei pasiūlys atlyginimus, daug aukštesnius už įprastus Lietuvoje. Užsienio kompanijoms dažniausiai iš karto reikia 100−1000 darbuotojų.
- Su kuriomis šalimis Lietuva konkuruoja dėl IT įmonių filialų steigimo?
- Su įvairiomis. IT paslaugų pirkimuose iš išorės (outsourcing – angl.), į ką Lietuva iki šiol pretendavo, net kaimyninės Ukraina ar Baltarusija gali pasigirti geresnėmis sąlygomis. Ukraina gali pasiūlyti ir 1000 žmonių, ten atlyginimai mažesni nei Lietuvoje, įstatymai lankstesni.
Lietuvoje turime daug finansinių technologijų specialistų. Jie samdomi dėl kvalifikacijos, o ne todėl, kad yra pigūs. Čia galime konkuruoti su Skandinavija ir Didžiąja Britanija.
Su estais konkuruojame visomis kryptimis, jie daug toliau pažengę. Teko išgirsti, kad Estija planuoja mokykloms pirkti „Bitcoin“ kompiuterius, vaikus supažindinti su šia technologija. („Bitcoin“ yra virtuali valiuta. Bitkoinų bylą į savo kompiuterius parsisiuntę žmonės leidžia visai bitkoinų sistemai veikti, o mainais gauna galimybę juos „kasti”. Taip vadinasi procesas, kai kompiuteriams nurodoma spręsti sudėtingas matematines užduotis, kurias įveikus galima užsidirbti naujų bitkoinų. – Aut. past.)
Šiuos kompiuterius gamina nauja pradedančioji įmonė „21.co“. Kompanija žada sukurti ne tik programinės įrangos lygį, bet ir veikiantį kompiuterį. Estija planuoja mokyklas aprūpinti tokiais kompiuteriais.
- Kada paskutinį kartą buvote Kaune? Kur mėgstate lankytis?
- Buvau gal prieš pusmetį. Čia gyvena tėvai, brolis, juos aplankau. Kartais universitetai kviečia pabendrauti su studentais. Čia kyla klausimas dėl logistikos. Nuvažiuoti į Kauną užima tiek pat laiko, kiek nuskristi į Stokholmą, Kopenhagą ar Varšuvą. Kai dėlioji darbotvarkę, supranti, kad pirmyn ir atgal į Kauną sugaiši pusdienį.
Kaunas turi daug pliusų ir daug kuo lenkia Vilnių. Mėgstu bėgioti, fotografuoti, Pažaislis tam – puiki vieta. Mėgau orientacinį sportą, pažįstu visus aplinkinius miškus.
- Ar dažnai tenka aiškinti savo pavardės kilmę?
- Tai dažniau teko daryti mokyklos laikais ar poliklinikoje. Kai kurie manydavo, kad mano pavardė latviška. Klausimai apie pavardę paskatino domėtis jos kilme.
Kai atsirado internetas, pradėjau domėtis genealogija. Pagal tai, ką esu atradęs, galima manyti, kad pavardė yra olandiškos kilmės. Olandijoje turime nemažai giminių, jie padėjo atsekti giminės ryšius iki XIV a., kai Laursai gyveno tarp Olandijos ir Vokietijos.
- Kai prieš pusmetį pasirodė jūsų naujos nuotraukos, atrodėte smarkiai pasikeitęs. Kas pasikeitė jūsų gyvenime?
- 2014 m. JAV pardaviau kompaniją „GetJar“ ir grįžau į Lietuvą. Pradėjau investicinę veiklą, nebesu įprastas verslininkas.
Sportas man visada buvo svarbus. Tarptautinės kompanijos valdymą galima palyginti su važiavimu dviračiu: arba mini pedalus arba krinti. Nelieka laiko niekam kitkam, jokiam sportui. Apleidau save, jei galima taip pasakyti.
Kai atsirado laiko, vėl pradėjau sportuoti, atidžiau žiūriu, ką valgau, daugiau laiko skiriu poilsiui.
Esu užsibrėžęs kasmet įvaldyti naują sporto rūšį. Pernai visus metus praleidau baseine, turėjau gerą trenerį, daug ko išmokau.
Patinka viskas, kas susiję su vandeniu. Mane veža burlentės ir banglentės, bėgu pusmaratonį.
Šiemet pradėjau užsiminėti joga. Įpratau į darbą važiuoti dviračiu. Vasarą išsikėliau iš miesto, todėl dabar iki darbo kasdien važiuoju 20 km, per dieną susidaro maždaug 50 km.
