Su 70-mečio architekto darbais galima susipažinti Berlyne, kur pastatytas jo kurtas Žydų muziejus, Denveryje prie Denverio meno muziejaus, Kopenhagoje (Žydų muziejus).
Interviu portalui DELFI architektas atskleidžia, kaip mato Vilnių ir kartu atsako į kritikų išsakytas mintis.
- Vilniuje turime labai daug pastatų, kurie mena sovietinius laikus. Architektai nesutaria, ar šie pastatai kultūros paveldas ar tiesiog pastatai, kurių reikėtų atsisakyti dėl nemielos istorijos. Kokia Jūsų nuomonė apie sovietinę architektūrą? Ar ją reikėtų saugoti? Ar pastatus keisti šiuolaikinės architektūros pavyzdžiais?
- Sovietinė architektūra – istorijos dalis. Žinoma, tai nėra mano pats mėgstamiausias istorijos laikotarpis. Pats užaugau Lenkijoje, kur turime panašių pavyzdžių. Nesu už idėją tiesiog griauti senus pastatus: tam turi būti priežastis. Manau, kad kiekvienas atvejis turi būti analizuojamas atskirai. Sprendimai turi būti praktiški, apsvarstant patį objektą, jo aplinką, istoriją, reikšmę.
- Vis dėlto tai daugiau politinis ar kultūros paveldo klausimas?
- Manau, kad tai – daugiau apie architektūrą. Net jei ji primena ir blogus laikus. Teko gyventi Berlyne ir juk fašizmas niekam nepatinka, bet kai kurie to laikmečio pastatai leidžia geriau suprasti blogį, kuris išsivystė tame mieste. Manau, kad tai labiau apie istorijos supratimą, interpretaciją.
- Kalbėdama apie Vilnių su užsieniečiais, kurie čia dažnai lankosi, kartais išgirstu pastabų, kad Vilnius vis labiau skandinaviškėja. Kokį Vilnių matote Jūs?
- Vilniuje teko lankytis daug kartų: ir žiemą, ir pavasarį, ir vasarą, ir rudenį. Vilnius yra labai gražus miestas su labai stipriu identitetu, turintis labai gilią istoriją.
Negalėčiau pasakyti, kad man Vilnius primena kokį miestą – nei skandinavišką, nei Lenkijos. Vilnius turi labai stiprius savo bruožus ir yra išskirtinis. Vilnius ilgus metus buvo žinomas miestas ir toliau išlaikys savo identitetą. Jis turi savo charakterį: nuo senųjų pastatų iki šiandieninės architektūros, sovietinio tamsumo.
- Jums jau teko dirbti su ne vienu specialistu iš Lietuvos. Kaip apibūdintumėte Lietuvos architektus? Ar jie išsiskiria iš kitų šalių profesionalų?
- Man jau teko dirbti su nemažai lietuvių architektų, taip pat teko nemažai sutikti paskaitose, renginiuose, su kuriais nedirbau. Vis dėlto visus juos matau labai gerai išmanančius architektūrą, rafinuotus. Jie žino, kas vyksta pasaulyje. Taip pat pastebiu, kad yra labai daug jaunų ir išradingų, kūrybingų architektų.
- Jau kuris laikas tiek Vilniuje, tiek likusiame pasaulyje vienas po kito kyla stikliniai pastatai. Lietuvos klimatas žiemą gali būti labai atšiaurus, o stiklas asocijuojasi su vėsa žiemą. Kaip manote, ar stikliniai fasadai tik laikina mada? Ar tokia architektūra pritaikyta šaltam klimatui?
- 21 a. technologijos yra visiškai pasikeitusios. Stiklas dabar nebėra toks pats, koks buvo praėjusiame amžiuje.
Nauja stiklo gamybos technologija leidžia jam būti tvaresniam nei įprastos sienos. Stiklas nebėra vien ta medžiaga, kurią dedame į tarpą sienoje. Naujų stiklinių pastatų savybės yra visai kitokios nei buvo įprasta ilgus metus. Žinoma, jei stiklas būtų toks, koks buvo anksčiau, tokia architektūra būtų visiškai netinkama šaltam klimatui.
- Vis dėlto, kaip manote, ar stiklinių pastatų era pasibaigs?
- Nemanau, nes šios naujos technologijos naudojimas architektūrai suteikia didelių privalumų ir tvarumo. Nemanau, kad ateityje vėl matysime miestus su sienomis langais skylėse. Žmonėms reikia vaizdo, estetikos ir lengvumo.
- Kalbant apie vartojimo prekes dažnai galima išgirsti nuomonių, kad visi daiktai gaminami taip, kad greitai susidėvėtų, sugestų. Ką galėtumėte pasakyti apie statybų sektorių?
- Negalėčiau to paties pasakyti apie statybas ir architektūrą. Dirbdami prie Vilniaus projektų mes stengiamės dirbti su pačiomis geriausiomis medžiagomis, kurios yra stipriausios, tarnaus labai ilgai. Labai svarbu, kaip statiniui yra parenkamos medžiagos.
Reikia žinoti, kaip pasirinkti geriausias medžiagas iš to, kas siūloma. Tai – menas.
Pavyzdžiui, kalbėjome apie stiklą. Modernaus meno muziejaus projekte – stiklo mažai, bet juk muziejui langų, stiklo ir nereikia. Muziejui reikia sienų, ant kurių gula darbai. Taigi, viskas priklauso nuo projekto.
- Po Konstitucijos pr., Vilniuje, iškilsiančio multikompleksinio pastato K18B pristatymo pasigirdo kritikos, kad „Studio Libeskind“ projektas sudarkys Neries pakrantės vaizdą, pastatas per aukštas. Ką galėtumėte atsakyti kritikams?
- Šioje Neries pusėje jau yra aukštų pastatų. Ši erdvė jau turi savo formą, kuria sukuriamas įspūdis, kad ši miesto dalis yra svarbi. Dabar labai svarbu sukurti viešąsias erdves, susisiekimą tarp pastatų.
Reikia suprasti, kad Vilnius keičiasi: jis turi tapti dabarties ir ateities miestu, o ne likti praeities miestu.
- Taip pat teko girdėti, kad Jūsų kuriamas projektas prisidės prie dar didesnio „dubajizacijos“ proceso Neries pakrantėje.
- Ne. Dubajus yra dykumoje. Vilniaus planavimas remiasi ir miesto istorija, tačiau išlaikyti istoriją nereiškia, kad miestas turi išlikti toks, koks buvo 18-19 a. Vilnius taip pat yra ir šiuolaikinis miestas.
Turime galvoti apie erdves, kuriose žmonės galėtų leisti laiką, jaunajai kartai reikia viešųjų erdvių.
Labai svarbu nemaišyti aukštos tankios architektūros su fantazijomis dykumoje. Aukšti tankūs pastatai yra reikalingi, kad nebūtų pristatoma daug žemų pastatų ir taip užimamas visas miesto plotas. Aukšti, tankiai statomi pastatai, gerai išvystytas susisiekimas leidžia žmonėms palikti automobilius namuose ir taip mažinti taršą. Manau, kad būtent tokia yra ateities miesto perspektyva – o ne plėstis žemais pastatais.
- Ar šiuo metu planuojate Vilniui ar Lietuvai pristatyti daugiau savo projektų?
- Šiuo metu esu visiškai užimtas su muziejaus projektu ir projektu, kuris, manau, įneš daug į sostinės gyventojų gyvenimą, tai tai bus ne tik biuras ar viešbutis, bet ir erdvė menui, bendrauti. Būtent šiems dviem projektams ir atiduodu visas savo jėgas.
