Šiais metais į Igarką išvykęs „Misija Sibiras“ sulaukė daug pagalbos iš šiame 1948 m. apie 5 tūkst. lietuvių sulaukusiame tremties krašte gyvenančių vietinių. Kas padėjo su įrankiais, kas aprodė miestą, kas nuveždavo pasisemti tyro vandens iš šaltinio. Vieni iš tokių gyventojų – pensininkė L. Barisnova su vyru Sergejumi.
Netikėtai užsimezgusi pažintis tapo kasdieniniu bendravimu, kur vienas telefono skambutis padėdavo išspręsti kasdienes „Misija Sibiras“ komandos bėdas. Pagalbos ranką ištiesusi L. Barisnova sutiko su portalu DELFI pasidalyti savo gyvenimo istorija.
Prie plataus Jenisiejaus krantų rusė pasakoja, kaip kažkada daugiau nei 20 tūkst. gyventojų turėjęs miestas po truputį miršta. Dabar Igarkoje – vos 5 tūkst. gyventojų. O dar prieš 20 metų čia gyvenimas virė kaip niekad: į Igarkos uostą vienas po kito plaukė jūriniai laivai, buvo pilni restoranai, kavinės, vyko daug kultūrinių renginių.
„1996-97 m. užsidarė medienos perdirbimo kombinatas, tada prasidėjo problemos“, – kalbėjo į pensiją išėjusi verslininkė.
Vienintelė dirbti norintiems gyventojams viltis – kitoje pusėje Jenisiejaus esantis naftos ir dujų telkinys „Vankor“. Į šį telkinį atskrenda dirbti darbuotojai ir iš tolimesnių kraštų.
„Jie atskrenda lėktuvu į Igarkos oro uostą, o tuomet sraigtasparniu skraidinami į tašką“, – pasakojo moteris.
Palikti Igarkos nežada
Pati L. Barisovna į Igarką atsikraustė 1979 m. Moteris pamena, kaip ją pasitiko daugiabučiais užpildytas ir asfaltuotais keliais išgrįstas miestas.
„O dabar čia tylu ir ramu, – savo gyvenimą Igarkoje apibūdino verslininkė. – Turiu keturias parduotuves. Esu pensijoje, bet dirbti tęsiu. Padeda vyras“.
Nors mažoje Igarkoje moteris sugeba išlaikyti keturias parduotuves, ji pripažįsta – pirkėjų mažai ir jų nedaugėja. Keturios parduotuvės L. Barisovnai atrodo daug, bet kol kas nei vienos uždaryti ji nežada.
„Užsidarius medienos perdirbimo kombinatui gyventojai buvo aktyviai perkeliami pagal specialią programą į Kranojarską, bet man čia viskas patinka: tylu, ramu, gamta. Žinoma, vienintelis dalykas, kuris trukdo, - uodai, bet kai čia vasara, čia taip gražu. Apvažiavau visą Rusiją, bet man niekur taip nepatiko kaip čia“, – šypsojosi moteris.
Kalbėdama apie kainas Igarkoje L. Barisovna pripažįsta, kad kai kurios, ypač vaisių ir daržovių žiemą, lenkia net Krasnojarsko kainas.
„Ypač maisto produktai. Žiemomis juos tenka atgabenti lėktuvais, o vienas kilogramas kainuoja apie 200 rublių (2,85 euro). Visi logistikos kaštai nugula į produktų kainą“, – teigė igarkietė.
Pasak jos, bankrutavus pagrindiniam miesto darbdaviui – medienos perdirbimo kombinatui – gyventojams liko nedaug darbo vietų pasirinkimo: tie, kurie liko gyventi Igarkoje, daugiausia dirba komunalinių paslaugų įmonėse, elektrikais, katilinėje ir pan.
„Mieste yra technikumas. Čia jaunimas mokosi dirbti „Vankor“, – pridėjo moteris.
Gyvena viltimi ir gamta
Nors L. Barisovna prisirišusi prie Igarkos, pakeliauti nevengia. Pensininkė pasakojo, kaip kas porą metų turi galimybę pagal valstybės programą su nuolaida arba nemokamai gauti kelionę Rusijoje.
Vis dėlto igarkietė pripažįsta, kad nuolat tuštėjančiame mieste gyventi žmonėms nelengva.
„Bet mes, rusai, įpratę suktis. Kas nori, pradeda dirbti „Vankor“ telkinyje. Ten geri atlyginimai. O daugiau pas mus liko tik gamta: žvejyba, grybai, uogos“, - teigė ji.
Kokią Igarką tikisi L. Barisovna matyti po dvidešimties metų?
„Valdžia mums nieko gero nežada. Gyvename tik viltimi, nes vieta čia nuostabi. Jei čia būtų pastatytas geras kelias, būtų galima čia turistus vežti. Čia daug ežerų. Nėra vagių, visų durys atviros. Jei kas ką pavogs, niekur iš čia gi nedingsi, – pasakojo moteris. – Myliu savo miestą ir labai sunku, kad tokia situacija“.
Nesiskundžia L. Barisovna ir šaltomis Igarkos žiemomis: „Kai dirbi, tai žiema prabėga greitai, net nepastebi. Jei darbo nėra, tada sunkiau. Vėtra stipri – niekur neišeisi, kai milžiniškas šaltis – taip pat nosies neiškiši“.
Nors Igarkoje veikia programos, kurios leidžia miestelio gyventojams išsikelti į didesnius miestus, pavyzdžiui, Krasnojarską, yra pakankamai gyventojų, kurie nenori ar negali palikti šio amžinojo įšalo taško.
„Kad išvažiuotum, reikia pinigų, bet yra ir tokių žmonių, kurie nenori išvažiuoti, nes čia gimė, artimieji palaidoti. Daug tokių. Bet yra ir tokių, kurie dėl senatvės palieka Igarką. Sunku, kai atlyginimai ir pensijos mažos“, – atviravo moteris.
