Rusijos prezidentui, nuo 2014 m. daugiausia dėmesio skiriančiam užsienio politikai, dabar būtina priimti sprendimą, leisiantį sugrąžinti šalies ekonomiką į vėžes, tačiau jam būtina rinktis – arba nusilenkti rinkos poreikiams, arba apsaugoti savo apie Kremlių sutelktą sistemą.
„V. Putinas užtikrintai priima politinius ir geopolitinius sprendimus, tačiau ilgiau svarsto ekonomikos klausimus, nes jie jam sudėtingesni“, – sakė buvęs Rusijos ekonomikos ministras Jevgenijus Jasinas. Jo teigimu, kad ekonomikos sraigtai vėl įsisuktų, reikia imtis „rimtų ir griežtų“ priemonių.
„Tačiau esu linkęs manyti, kad prezidentas tokioms priemonėms nėra pasiruošęs“, – teigė jis.
Blogiausi laikai per visus šešiolika V. Putino valdymo metų, regis, jau traukiasi, tačiau net ir Kremliaus pareigūnai pripažįsta nematantys didesnių prošvaisčių, ypač dėl krintančių naftos kainų.
Smukusios žaliavinės naftos kainos smarkiai kirto valdžios pajamoms, o dėl JAV ir Europos Sąjungos sankcijų Rusija liko praktiškai atskirta nuo užsienio kapitalo, todėl apie bet kokias priemones, leisiančias šaliai vėl pasiekti tokį ekonomikos lygį, koks buvo iki 2009 m., nėra nė kalbos. Centrinis šalies bankas pripažįsta, kad infliacijai viršijant 7 proc., negalima taikyti ir greitų kreditavimo palengvinimo priemonių. Verslas ir vartotojai toliau mažina išlaidas.
Prieš keletą mėnesių V. Putinas sušaukė pasitarimą su aukšto lygio ekspertais norėdamas ekonomikos skatinimo patarimų. Jis siekia, kad šalies ūkis augtų 4 proc. per metus, nors analitikai kitais metais prognozuoja vos 1,2 proc. augimą. Visgi net ir tokia ūkio plėtra daug kuklesnė už tą, kuri fiksuota per pirmąsias dvi jo kadencijas 2000-2008 m. Ekonomikos stagnacija kelia grėsmę ir V. Putino geopolitinėms ambicijoms, nes mažiau pinigų galima skirti ginklavimuisi.
