Plėšikavimas, nutrūkęs elektros tiekimas, ligoninės, kuriose nėra būtinųjų priemonių, – visa tai šiandieninės Venesuelos realijos. Tokio masto suirutės Vakarų pusrutulyje nėra buvę metų metais.
Norėdama parodyti, ką reiškia gyventi šioje nuosmukio ištiktoje šalyje, „Bloomberg“ korespondentė Fabiola Zerpa aprašė savo pastangas išmaitinti vidurinei klasei priskiriamą šeimą. Pateikiame keletą „Bloomberg“ paskelbtų ištraukų iš mėnesį vesto dienoraščio.
2016 m. birželio 9 d.
Šiandien antradienis – vienintelė diena per savaitę, kai už valstybės nustatytą kainą galiu įsigyti būtiniausių prekių: aliejaus, ryžių, skalbimo priemonių. Visiems suaugusiems Venesuelos gyventojams yra paskirtos konkrečios savaitės dienos, kada galima įsigyti oficialiai parduodamų prekių. Dienos paskiriamos pagal asmens kodą. Man priklauso sekmadieniai ir ketvirtadieniai.
Sekmadieniai, galima sakyti, nesiskaito, nes savaitgaliais parduotuvėse jau seniai neprekiaujama. Ketvirtadieniais egzistuoja bent tikimybė šį tą gauti. Iš patirties per kelis pastaruosius mėnesius žinau, kad iki dviejų arčiausiai esančių prekybos centrų Karakase nusidriekia porą kvartalų tįsančios eilės. Kelias valandas atstovėjus gali pavykti patekti į parduotuvę, bet nėra jokios garantijos, kad ten ką nors rasi.
Vis tiek kas rytą važiuoju iki prekybos centro, kad įvertinčiau situaciją. Patekti jokių šansų. Aplinkui tokia spūstis, kad neįmanoma pasistatyti automobilio. Važiuoju toliau. Šiandien privalau nuvykti į keletą skirtingų miesto kvartalų su viltimi gauti bent ką nors, ką galėčiau parvežti dviem savo vaikams (aštuonmečiui sūnui ir dešimtmetei dukteriai) ir vyrui Isaacui.
Einu į vaistinę. Mat baigiasi Issaco vaistai cholesterolio kiekiui mažinti. Gydytojas skyrė dviejų rūšių preparatų, deja, nė vieno iš jų vaistinėje nebuvo. Tačiau vaistininkas mane sustabdė ir informavo, kad viena Indijos laboratorija pasirašė sutartį su vyriausybe ir dabar tiekia vaistus. Pasak jo, toje laboratorijoje gaminamos ir cholesterolio kiekį mažinančios tabletės. Mintis nepasirodė patraukli – iš kur galiu žinoti, kas tai per tabletės. Bet sumečiau, kad tai vis geriau nei nieko: juk nebuvo galima rizikuoti ir laukti, kol vaistai visiškai pasibaigs. Taigi, nupirkau keturias dėžutes.
Apie vidudienį pasuku link duonos parduotuvės tikėdamasi gauti duonos. Mane pasitikusi jauna moteris meta skubrų žvilgsnį ir išpyškina: „Duona prekiausime tik nuo 17.00 val., senjora.“ Išeidama perskaitau ant durų kabantį užrašą DUONOS NĖRA, kurio įeidama nepastebėjau. Įsėdusi į automobilį pamanau, kad turiu mažai grynųjų, todėl reikia susirasti bankomatą. Deja, artimiausiame bankomate grynųjų pinigų nėra.
Besibaigiant dienai netikėtai radau tikrą lobį. Vietiniame kioske pastebėjau kažkokį laktozės pagrindu pagamintą produktą. Tai ne visai pienas – jo gauti beveik neįmanoma. Visgi pamėginti verta. Galbūt vaikams patiks. Išeinu laikydama porą butelių ir plačiai šypsodamasi.
2016 m. birželio 14 d.
Vėl ieškau duonos. Darosi vis sunkiau gauti šviežios duonos, kaip Venesueloje įprasta, todėl dairausi į pakuotes. Vidudienį einu į netoliese esančią parduotuvę. Prie durų nėra jokios eilės. Kai įžengiu vidun, suprantu, kodėl: lentynos beveik tuščios, o duonos iš viso nėra. „Duoną gavome anksti, senjora, ir visą jau išpirko“, – paaiškina vidutinio amžiaus pardavėjas.
Vėliau pasuku į prekybos centrą susimokėti už elektrą. (Nemoku iš namų internetu, nes jau kelis mėnesius beveik visame Karakase nepavyksta užmegzti stabilaus interneto ryšio.) Valstybinės komunalinių paslaugų įmonės darbuotojai streikuoja – nėra kam priimti mano mokėjimo.
„Streikuojame tik šiandien, senjora. Rytoj jau galėsite susimokėti“, – sako jauna moteris.
Pasuku į šalia esantį prekybos centrą. Privalau gauti daržovių ir mėsos. Randu daržovių: bulvių, svogūnų, plantanų. Mėsos, deja, nėra. Mokėti tenka maždaug dvigubai daugiau nei prieš penkis mėnesius. Prieš išeinant šis tas patraukia mano dėmesį. Prie durų, atokiau nuo visų prekystalių, pastatytas stendas, kuriame išdėliota keletas visame mieste sunkiai randamų prekių, pavyzdžiui, tunas, cukrus ir priemonės vabzdžiams naikinti. Parduotuvė nerizikuoja šiomis prabangos prekėmis: pirkėjai iš pradžių turi pateikti pinigus ir tik tada gali gauti norimą prekę.
2016 m. birželio 15 d.
Vykdama į darbą važiuoju pro vietinį prekybos centrą norėdama išsiaiškinti, ar eilė įveikiama ir galima tikėtis pateikti į parduotuvę apsižvalgyti. Jokių galimybių. Tačiau pastebiu šį tą neįprasto: šįryt nematyti nė vieno eilę prižiūrinčio pareigūno iš savivaldybės policijos skyriaus. Tvarką palaiko gerai ginkluoti valstybės apsaugos pareigūnai iš kovos su pagrobimais skyriaus. Ar tikrai būtinos tokios griežtos priemonės? Važiuoju toliau, nes turiu nuvykti į prekybos centrą susimokėti už elektrą. Vėl patiriu nesėkmę. Streikas baigėsi, bet sužinau, kad darbas bus pradėtas tik po pietų.
2016 m. birželio 17 d.
Puikus laimikis! Per draugo, su kuriuo dirba reklamos įmonėje, draugą Isaacui pavyko gauti 5 kg kukurūzų miltų. Tai labai daug. Miltai – pagrindinis kukurūzų duonos, vadinamos arepa, ingredientas. Be šios apvalios duonos tiesiog neįmanoma įsivaizduoti tradicinės Venesuelos virtuvės. Isaacui teko mokėti virš 136 eurų už kilogramą. Tai yra aštuonis kartus daugiau nei oficiali kaina. Bet vertėjo. Turimos maisto atsargos neišvengiamai seko. Jas papildę galėsime maitintis patys, o šiek tiek išmainysime. (Pavyzdžiui, du kilogramus ketinu pasiūlyti seseriai mainais už pieno miltelius, kurių ji mums parūpindavo.)
2016 m. birželio 25 d.
Anksti ryte išsiruošiu į netoliese veikiantį ūkininkų turgų. Kiekvieną sekmadienį aplinkinių vietovių ūkininkai dar prieš aušrą sunkvežimiais atgabena čia pačių išaugintas ir pagamintas gėrybes. Viskas parduodama laisvosios rinkos kainomis. Tiesą sakant, tai nelegalu, bet jokių teisinių veiksmų jau nesiimama. Čia apsipirkti ir leisti tokias sumas, aišku, prabanga – daugelis Venesuelos gyventojų negali sau to leisti. Todėl tam tikra prasme galiu jaustis laiminga. Apsipirkimą palengvina ir tai, kad mokėti galima debeto kortelėmis. Kai infliacija tiesiog nevaldoma (pavyzdžiui, 2016-aisiais prognozuojamas 200–1500 proc. augimas), norint atsiskaityti grynaisiais reikia nešiotis didžiules sumas pinigų. Tai ne tik nepatogu, be ir labai nesaugu: nusikaltimai Venesueloje ypač dažni – pagal žmogžudysčių skaičių šalis užima trečią vietą pasaulyje.
Praleidau valandą, kol išsirinkau vaisius, daržoves ir mėsą, o tada stojau į eilę, norėdama susimokėti. Pradėjo lyti. Iš pradžių nesmarkiai, bet netrukus ėmė pilti kaip iš kibiro. Ir štai iškilo problema. Sutriko interneto ryšys tarp debeto kortelių skaitytuvo ir banko sistemos. Niekada nebuvo skiriama pakankamo finansavimo sistemos patikimumui užtikrinti. Praėjo pusvalandis. Su manimi laukia jau 30 žmonių. Kažkuris pradeda piktintis ryšio operatoriumi (jis toks lėtas!), bankais (juose siaubinga tvarka!) ir visa šalimi (joje nutinka visos įmanomos bėdos!). Pora pagyvenusių vyriškių netenka kantrybės ir išeina palikę maisto produktų kupinus krepšius. Palaukiu dar keletą minučių ir taip pat išeinu.
2016 m. liepos 1 d.
Dabar septinta valanda vakaro. Štai įsisodinsiu vaikus ir važiuosime į vietinę duonos parduotuvę. Juokauju, žinoma. Kai sutemsta, miesto gatvėse ypač pavojinga. Apie tai buvau griežtai perspėta ir kaip tik kitą dieną vos per kelis metrus nuo parduotuvės buvo pagrobta moteris. Netoliese patruliavo policijos pareigūnai ir netrukus prasidėjo susišaudymas. Mano kaimynas Franco kartu su trylikamečiu sūnumi buvo uždaryti kepyklėlėje. Jiems teko išropoti pro virtuvę saugantis zvimbiančių kulkų. Šią istoriją tą patį vakarą sužinojau per „Whatsapp“. (Aš ir mano draugai esame tiesiog priklausomi nuo programos „Whatsapp“ – juk tai vienintelė vieta, kurioje galime pasidalyti informacija apie tai, kurioje miesto vietoje galima gauti kokią nors deficitinę prekę.)
Kai įeinu į duonos parduotuvę, širdis pradeda tankiau plakti. Viduje viskas atrodo įprastai. Gyvenimas tęsiasi. Į ilgą eilę išsirikiavę žmonės laukia duonos. Kitoje eilėje stovi norintieji susimokėti. Klientai tingiai gurkšnoja kavą ir kramsnoja picą. Eilės, mano nuostabai, juda sparčiai. Pasiimu du plonus lakštus duonos (daugiau neleidžiama), gabalėlį kumpio, sūrio, porą saldainių vaikams ir išskubu namo. Taip, šį tą gavau.
2016 m. liepos 7 d.
Ketvirtadienis. Būtiniausių prekių įsigijimo diena. Vykstu į vietinį prekybos centrą. Dar tik 10 valanda ryto. Gatvėje nusidriekusi maždaug šešiasdešimties žmonių eilė. Tai atvykėliai iš visų miesto kvartalų. Daugiausia pirkėjų atvyksta iš skurdžių kaimyninių rajonų, kuriuose maisto gauti ypač sunku. Nė vienas nieko tiksliai nežino: nei kada bus pradėta prekiauti, nei kuo. Jei apskritai ko nors bus... Visi tiesiog atkakliai ir viltingai laukia po plieskiančia Karibų saule.
„Tai vilties eilė, – sako viena moteris. – Viliamės, kad ką nors pardavinės.“ Juokas pro ašaras. Bet nusijuokiu. Po poros valandų, eilei taip ir nepajudėjus iš vietos, viltį prarandu. Teks grįžti nieko nepešus.
