Patinkantis darbas ir užmokestis, kuris garantuotų gerą ir padorų pragyvenimą, yra visų tautiečių, išvykusių laimės ieškoti į svečią šalį, tikslas. Į portalo „Tiesa“ redakciją kreipėsi Roma V., norėdama pasidalyti savo darbo patirtimi Ramūno M. ir Ritos G. įmonėje „The home of sweets“ ir įspėti visus apie nesąžiningus darbdavius.

Ponia Roma į Angliją atvyko prie šešerius metus. Kvalifikuota virėja Jungtinėje Karalystėje iš pradžių dirbo įvairiausius darbus tiek pas darbdavius anglus, tiek pas tautiečius. Pirmas moters darbas buvo Ipswiche, kur jos vadovai buvo britai. Pasibaigus darbams ji nutarė vykti pas draugę į Londoną ir bandyti laimę sostinėje, kur troško užsiimti tuo, kas arčiausiai širdies – konditerija ir kepiniais.

Darbo sutartis ir alga

Moteris džiaugėsi radusi konditerės darbą Ramūno M. ir Ritos G. įmonėje ,,The home of sweets“. Ją naujoje darbo vietoje tenkino viskas: ir pažadėtas atlyginimas, ir darbo sąlygos, ir mėgstama veikla. Buvo sutarta, jog per valandą ji uždirbs šešis svarus, o po mėnesio atlyginimas padidės iki septynių svarų per valandą.

Roma V. sutiko ir su pasiūlyta dešimties valandų darbo diena. Oficialios darbo sutarties su darbdaviais ji nepasirašė, bet gavo P45 ir P60 darbo sutarties formas.

Nuo pat pirmų valandų moteris pasiraitojo rankoves ir kibo į darbą. Naujai išnuomotose patalpose, kuriose anksčiau buvo greito maisto užkandinė, reikėjo atlikti daug darbų, kad būtų galima atidaryti konditerijos parduotuvę. Po pirmos savaitės tvarkymosi moteris gavo pirmąją algą ir labai nustebo – vietoj žadėtų 6 svarų per valandą moteriai buvo sumokėti tik 5 svarai.

Pasiteiravus, kodėl sumažėjo alga, jai buvo paaiškinta, jog darbo pradžioje yra nustatytas bandomasis laikotarpis, kurio metu mokamas mažesnis valandinis atlyginimas. Pasibaigus bandomajam laikotarpiui buvo pažadėta ir anksčiau sutarta 6 svarų valandinė alga. Nors tokia išlyga žodinėje darbo sutartyje nebuvo numatyta, Roma V. liko naujojoje darbovietėje.

Laikotarpis prieš Šv. Velykas naujai besikuriančioje konditerijos parduotuvėje buvo itin įtemptas – reikėjo paruošti ir į parduotuves pristatyti daug tortų ir kepinių. Pasamdyta dar viena konditerė greitai išėjo iš darbo, todėl visas krūvis teko vienai Romai – ir konditerės, ir virėjos, ir valytojos.

Bet ir tada alga taip ir nepakilo – vietoj žadėtų šešių, kaip ir darbo pradžioje, buvo mokami tik penki svarai už valandą. Nepatenkinta tokia padėtimi moteris susirado kitą darbovietę ir nusprendė palikti „The home of sweets“ ir naujai besikuriančią kavinę ,,Kampas“. Tačiau viena iš verslo savininkių ponia Rita G. įtikino moterį likti jos vadovaujamoje įstaigoje ir sutiko mokėti pažadėtuosius šešis svarus.

Pasvarsčiusi, jog darbas jai patinka, moteris nusprendė pabandyti dar kartą, o pradžioje žadėtus septynis svarus per valandą palikti ateičiai.

Kaip diena – taip naujiena

Bet pakėlus atlyginimą prasidėjo kitos bėdos – ėmė vėluoti atsiskaitymas. Kiekvieną pirmadienį, atlyginimo mokėjimo dieną, vis atsitikdavo kas nors neįtikėtino – kasoje nebūdavo pinigų, buvo pavogta viena mašina, buvo pavogta kita mašina, sugedo maisto šaldytuvas, verslą ištikdavo kitokios bėdos. „Aš net norėjau žvakutę už juos bažnyčioje uždegti, juk negali žmonėms taip nesisekti“, – juokėsi Roma V.

Vieną rytą Ramūnas M. įspėjo, kad moteris turėtų pradėti ieškotis kito darbo, nes „The home of sweets“ neišgali jai mokėti atlyginimo. Tos pačios dienos pavakare pasiteiravusi, kada bus paskutinė jos darbo diena, moteris nustebo sužinojusi, kad ji nėra atleista.

„Pagalvojau, kad to jau per daug, kad negaliu ir nenoriu taikstytis su pažeminimu ir išnaudojimu, todėl susiradusi kitą darbą lietuvių parduotuvėje, pranešiau, kad išeinu“, – sakė ji. Buvę darbdaviai moteriai liko skolingi 264 svarus, dėl kurių ir kilo didžiausi konfliktai.

Pažadėję sumokėti jai priklausančius pinigus buvę darbdaviai greitai ne tik pamiršo savo pažadą, bet ir ėmė vengti buvusios darbuotojos. Romai V. teko pačiai ieškoti būdų, kaip susigrąžinti savo uždirbtus pinigus. Bendrauti telefonu nepavyko – Ramūnas M. neatsakinėjo į telefono skambučius, o Rita G. buvo išvykusi į Lietuvą. Bendravimas trumposiomis žinutėmis ir elektroniniu paštu taip pat vyko vangiai.

Galiausiai grįžusi po atostogų Lietuvoje Rita G. susisiekė su Roma. V ir prižadėjo sumokėti jai priklausančius pinigus, bet ne iš karto, o dalimis.

Anglams lietuviškų tortų ir pyragaičių nereikia

Roma V. pasakojo, jog pradėjus dirbti jai netrūko nei entuziazmo, nei noro padėti. Moteris teigė labai norėjusi, kad ,,The house of sweets“ taptų pelningu verslu, o kavinė ,,Kampas“ suklestėtų. Deja, tai nebuvo taip lengva. Anglams lietuviški kepiniai nebuvo patrauklūs.

Pasak moters, pavyzdiniai tortai ir pyragaičiai stovėdavo lentynose, o jų įsigyti užsukdavo vos vienas ar du žmonės per dieną. Norint išlaikyti verslą to neužtenka, tad apsukri moteris savo darbdaviams pasiūlė idėją – gaminti dienos pietus. Idėja kaip mat pasiteisino, nes aplink kavinę vyksta daug statybų, dirba žmonės. Iš pradžių užėjo vienas vyras, paskui kitas, ir lankytojų ėmė gausėti.

Atėję lankytojai pasiteiravo, ar būtų galima kavinėje pastatyti stalą ir kėdžių, nes per dieną dirbdami jie bent jau pietų metu norėtų ištiesti kojas ir pailsėti. Greitai atsirado ir stalai, ir kėdes, o dienos pietūs ėmė nešti kavinei pelną. Atsirado ir kavinės iškaba, buvo sudarytas meniu su fotografijomis.

Pamesti raktai ir kiti nesusipratimai

Roma V. prisipažino, jog pametė raktus nuo kavinės – elektroninį blokelį ant durų esančioms žaliuzėms užrakinti. Moteris teigė nežinanti, kaip tai įvyko, nes raktų pasigedo tik laukdama metro stotelėje. Ji svarsto, jog raktai, kurie turėjo būti jos striukės kišenėje, negalėjo šiaip sau iškristi, nes ji būtų pajutusi krintančio raktų ryšulio svorį ir garsą. ,,Jei tikrai esu kalta, aš grąžinsiu pinigus už raktus“, – aiškino moteris.

Paini istorija nutiko ir su išmaniuoju telefonu. Moteris pamena, jog viršininkė paprašė paskolinti savo išmanųjį telefoną, kad galėtų pasinaudoti jame esančiu skaičiuotuvu. Roma nedvejodama sutiko, o per darbų gausą ir pamiršo, kad telefoną paskolino savininkei. Pasigedusi telefono moteris pati sau paskambino iš kito jai priklausančio telefono ir nustebo išgirdusi, kad jos išmanusis skamba iš jos viršininkės rankinės.

Anot moters, buvo pasiteisinta, kad skubėdama ji nejučia telefoną įsimetė į savo rankinę. Pasak Romos V., jos viršininkės telefonas, kuris, beje, taip pat turi skaičiuotuvą, niekada nepaliekamas rankinėje.

,,Niekada nesakėme, kad nesumokėsime“

Įmonės „The home of sweets“ ir kavinės „Kampas“ bendrasavininkiai Ramūnas M. ir Rita G. paaiškino, jog raštiško kontrakto su Roma V. jie nepasirašė todėl, kad yra užsiėmę žmonės ir jiems trūko laiko, nors Roma V. pas juos dirbo net keturis mėnesius. Visos darbo sąlygos buvo aptartos žodžiu.

Įsiaudrinęs Ramūnas M. „Tiesai“ teigė, jog kavinė dirbo labai nuostolingai, todėl jie neturėjo iš ko mokėti darbuotojams algos. Vyras prisipažino, jog alga kartais vėluodavo vieną ar dvi dienas, tačiau dėl to Roma V. jam niekada nepriekaištavusi.

Ramūnas M. pateikė kiek kitokią įvykių versiją. Pasak jo, Roma V. pametė darbo raktus, elektroninį blokelį: „Aš pasakiau, kad jai grįžus po laisvadienių turėsime rimtą pokalbį. Kitą dieną ji paskambino ir pareiškė, jog pas mus nebedirba. Tai kieno čia kaltė?“ – klausė vyriškis.

Verslo bendrasavininkė Rita G. taipogi neneigia, jog atlyginimas vėlavo, tačiau, anot jos, darbuotoja dėl to nesiskundė. Pasak moters, Roma V. elgėsi nesąžiningai. Kai darbas kartu tapo nebemielas, ji paliko darbovietę kitą dieną, nors buvo sutarta, kad tokiu atveju darbuotojas darbdavį turi įspėti prieš savaitę.

Negana to, įmonėje dirbusi lietuvė, anot verslo savininkės, ne tik pametė darbo raktus, bet ir sulaužė pramoninę plakimo mašinėlę.

Kas turėjo mokėti atlyginimą?

Ponia Rita G. paaiškino, jog kompanijos savininkė yra ji, todėl ji ir tvarko buhalteriją, ir moka atlyginimą. Ramūnas M. yra kitos kompanijos savininkas, bet tarp jų buvo susitarimas. „Algą kartais jis perduodavo Romai, bet visi pinigai ėjo iš mano rankų, nes aš pati ir buhalteriją tvarkau. Romai algą paduodavome kartu, tiek aš, tiek Ramūnas. Bet kadangi aš atsakinga, tai viską ir prižiūriu.“

Abu verslininkai teigė, jog nebuvo jokių bendravimo problemų. Jie visada atsakinėjo į Romos V. skambučius ir žinutes, kalbėjo ir tarėsi su buvusia darbuotoja.

,,Palieku žmogaus sąžinei“

Pasak Ritos G. ir Ramūno M., paskutinė diena sumokėti atlyginimą buvusiai darbuotojai buvo liepos 2-oji, ir jie šį įsipareigojimą įvykdė.

Po daugybės nesusipratimų Roma V. atgavo savo uždirbtus pinigus. „O jei apie negražumus aš pradėčiau kalbėti, dar keleto straipsnių reikėtų, bet aš nesu piktybiška. Žmogui gali kažkas šauti į galvą, jei žmogus yra neadekvatus, juk prie ko čia straipsnis. O jinai dirbdama negražių dalykų pridarė“, – apie buvusią darbuotoją kalbėjo Rita. G.