Visa įmonės produkcija iškeliauja į užsienį.

Apie tai, kaip prabangos prekių gamintojams sekasi įveikti rinkos bangavimus, „Savaitraštis Kaunui“ kalbėjosi su Norvegijos ir Lietuvos kapitalo įmonės direktoriumi Sauliumi Pajarsku.

‑ Kaip kilo mintis imtis katerių gamybos?

‑ Su kolega Raimondu Šiugždiniu buvome buriuotojai profesionalai, atstovavome sovietinei rinktinei, tuo ir iš to gyvenome.

Verslo pradžia – 1991 m. – buvo sunkūs laikai, todėl savęs klausėme, ar norime gaminti tai, ką geriausiai išmanome, ar pardavinėti kokias vonias ar pan. Nusprendėme, kad situacija anksčiau ar vėliau keisis, ir ėmėme gaminti motorines valtis, vėliau – katerius.

Gyvenimas suvedė su puikiais broliais iš Norvegijos, kurie buvo ką tik paveldėję tėčio gamyklą. 2002 m. su jais sudarėme sutartį, įkūrėme „Marex boats“ ir pradėjome gaminti serijinius laivus. Jie mus išmokė dirbti skandinaviškai, be ilgų svarstymų atsakyti: taip arba ne.

Norvegams svarbus galutinis rezultatas, o ne peripetijos, kaip jį pasiekti, jiems neįdomios ašaros, kaip sunku, svarbu tik kaina ir atlikimo terminas.

‑ Ar norvegiška kartelė priimtina Lietuvoje?

‑ „Marex boats“ bendrovėje, kurioje dabar dirba 130 žmonių, – taip. Kai kuriuos komponentus, reikalingus kateriams gaminti, mes perkame iš Europos, Kinijos ir Amerikos.

Tai – korektiški ir geri tiekėjai. Žinoma, stengiamės, kad kuo daugiau tiekėjų būtų lietuviai, bet jie negamina „Volvo“ variklių. Iš šalies gamintojų perkame tik minkštuosius ir kietuosius baldus, nerūdijančio plieno detales, duris bei grindis, o, tarkime, dėl varžtų kilmės reikėtų gerokai pasukti galvą.

Gamyboje viskas turi būti sustyguota kaip laikrodis, o lietuviams dažnai atsiranda nenumatytų kliūčių: tai jie negavo žaliavos iš tiekėjo, tai vėl kas nors nutiko.

Lietuvių kraujyje įaugę verkšlenti, bet mes tautiečius, su kuriais bendradarbiaujame, įpratinome dirbti taip, kaip norvegai. Mūsų dėka įkurta ne viena įmonė, dabar bendradarbiaujanti su pasaulio gamintojais.

‑ Kaip gimsta lietuviški kateriai?

‑ Ilgakiemyje veikia dvi gamybos linijos: viena jų gamina mažus (iki 32 pėdų), kita – didelius (iki 40) pėdų dviejų modelių laivus.

Savo cechuose iš stiklo plastiko gaminame katerių korpusus, denius, išvedžiojame kabelius, garso instaliacijas, įrengiame vandentiekį ir sumontuojame baldus.

Visi „Marex boats“ kateriai yra testuojami: pirmiausia ceche, paskui – vandenyje, tada – vėl ceche. Žiemą ir didelius, ir mažus nuleidžiame į įmonės baseiną.

Žinoma, didžiuosius patikrinti baseine yra sudėtinga, todėl esame bandę vasarį Nemune tarp ledų, dažniausiai tai darome Kauno mariose. Čia pats esu testavęs daug laivų. Patirtis leistų parduoti juos ir netestuotus, bet kam rizikuoti?

– Kiek kainuoja Ilgakiemyje pagamintas laivas?

– Katerių kainos, kaip ir automobilių, priklauso nuo jų dydžio, pasirinktos įrangos ir variklio galingumo. Vien nuo variklio pobūdžio ji gali pakilti net iki 60 proc. „Marex Boats“ gaminamų katerių kainos svyruoja nuo 30 iki 400 tūkst. eurų. Mūsų laivai visada buvo vertinami dėl kokybės, vadinamojo galutinio išbaigimo, jie kotiruojami brangesnių laivų segmente.

– Kiek laiko plušama prie vieno gaminio?

– Mažam laiveliui pagaminti užtenka vieno žmogaus 300 darbo val., dideliam – daugiau nei 3 tūkst. val. Dabar esame susikoncentravę į didžiųjų katerių gamybą, tokių laivų per metus pagaminame maždaug 40, o mažiukus, švelniai tariant, esame užkonservavę, sąmoningai laikome aukštesnes kainas, darome nedaug, beveik nereklamuojame ir palengva mariname.

– Kurių šalių vandenyse galima išvysti „Marex Boats“ logotipą?

– Ant abiejų rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek mūsų katerių plaukioja Lietuvoje. Jei pažiūrėtume į Europos žemėlapį, neuždengta yra Lenkija. Jie turi savo katerių gamintojus, mes nesame turėję nė vieno lenko pirkėjo.

Negalime pasigirti, kad mūsų prekybos agentai yra įkėlę koją į Maltą, Kiprą, Vengriją, Bulgariją ir Rumuniją. Dažniausiai Kauno rajone pagamintus katerius perka švedai, danai, norvegai, šveicarai, vokiečiai, kiek mažiau – suomiai.

Prancūzijoje iki šiol vis dar jaučiamas sąstingis. Be to, jie yra savo šalies gaminių patriotai, gina savo rinką. Šiek tiek mūsų laivų yra Ispanijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Turkijoje. Panašu, kad radome neblogą atstovą Ukrainoje, netrukus į šią šalį iškeliaus laivas. Rusijoje taip pat turime atstovus, bet nėra pardavimų.

– Ar dažnai pirkėjų sąrašuose figūruoja jau girdėtos pavardės?

– Yra daug pirkėjų, iš bendrovės perkančių ne pirmą laivą, turime net faną, ant rankos išsitatuiravusį „Marex“ logotipą. Kai kurie klientai mėgsta įsigyti to paties katerio naujesnį modelį, vienas jų iš mūsų yra pirkęs bene keturis patobulintus modelius. Tarp nuolatinių klientų yra itin reiklių, kuriuos vadiname pirkėjais iš pragaro. Prie vieno katerio neseniai teko važiuoti net penkis kartus. Reiklumu žudantys klientai verčia tobulėti.

– Ar užsakovai dažnai nustebina neįprastais pageidavimais?

– Gaminant serijinių modelių laivus pasitaiko įvairių užsakymų. Pavyzdžiui, virtuvės šefui iš Olandijos teko gaminti katerį su specialia, profesionalia virtuvės įranga. Paprastai laivai dažomi balta ir mėlyna arba pilka spalvomis. Turėjome klientą, kuris pageidavo oranžinio katerio.

Prašydami, kad vienur ar kitur įrengtume apšvietimą, užsakovai dažnai nė nesusimąsto, kiek mums teks sugaišti darbo valandų. Laivas – sudėtingas mechanizmas. Pagrindinis dalykas – standartizavimas. Mes privalome balansuoti, gamindami prabangos prekę, turime ir užsidirbti: jei gaminsime tik patį geriausią produktą, bendrovei greitai bus amen.

– Turėjote plėtros planų, bet juos sustabdė sunkmetis.

– Pagaliau rinka kyla į kalną. Pasamdėme daugiau darbuotojų, nes ketiname statyti anksčiau planuotą modernų cechą. Kai lietuvaičiai džiūgavo, kad sunkmetis jau praeityje, mums 2012-ieji dar buvo gili duobė, juodžiausias metas.

Krizė mums ne tik baigėsi vėliau, bet ir prasidėjo anksčiau, 2007 m. sausį. Pirmiausia sustojo ne statybos ar būtiniausiųjų prekių gamyba, o pramogų prekės – kateriai. Tada laivų nebesandėliavome, gamindavome tik gavę užsakymą.

„Marex Boats“ gamybos augimas realiai prasidėjo tik 2013 m. Šiemet jau galime džiaugtis rezultatais, nes suveikė naujo laivo efektas. Dabar dažniausiai gaminame didžiausią, pernai sausį pristatytą katerį. Tai – tikrai puikus modelis.

Didžiųjų laivų kategorijoje šiam modeliui turime užsakymų iki 2017 m. birželio 1 d. Dabar jau gaminamas naujas mažųjų laivų kategorijos prototipas. Tikimės, kad jis taip pat bus labai paklausus, nes prekybos atstovai tiki šio laivo sėkme ir jau užsako parodoms.

– Kone kasmet pristatote po naują modelį. Ar kateriai taip greitai sensta? Ar lengvai gimsta naujas modelis?

– Geras modelis tarnauja apie 15 m., bet net klasikiniams ateina galas: pasensta projektavimas, pasikeičia technologijos. Tik stalčiai lieka stalčiais. Technologijos keičiasi sparčiai, laivuose tiek daug elektronikos ir žybsinčių lempučių, kad tampa sunku tame susivokti, nežinia, kuo ir kur keliauja informacija. Pirkėjui prie kiekvieno laivo pridedame du išsipūtusius portfelius naudojimosi instrukcijų.

Naujojo modelio kateriai tobulinami ilgai, pirmieji dešimt būna tikras košmaras. Maždaug ties 30-uoju ar 50-uoju gaminiu jau galime save stabdyti. Tobulinti galima amžinai, bet kada nors reikia sustoti. Anksčiau, kai katerių komponentus gamindavo meistrai, paklaidos slankiodavo ne milimetrais, atsiradus kompiuterinėms staklėms, darbas šiek tiek palengvėjo, nes jos neleidžia nukrypti nuo standarto.

– Taigi, pats S. Pajarskas neturi katerio?

– Neturiu. Jei turėčiau, ko gero, užtektų kelis kartus per vasarą nuplaukti pažvejoti. Šiurpstu nuo minties, kad reikia pilti tiek daug kuro: kateris jo ryja velniškai daug, gal dešimt kartų daugiau nei automobilis.

Nepatinka, nes kateriu dažniausiai leki kaip vilkas iš multiko „Na, palauk“. Jachta man labiau prie širdies. Patinka girdėti vėjo plazdenimą burėse, o ne variklio riaumojimą. Aš vis dar buriuoju ir nežadu sustoti.