Tačiau, aiškėja, kad verslininkas, kurio dukra Goda dirba modeliu ir yra grožio konkursų nugalėtoja bei filmavosi lietuviškuose serialuose, gali būti nepagrįstai persekiojamas – tokias abejones ketvirtadienį Vilniaus miesto apylinkės teisme išsakė ne tik R. Andriūno advokatas, bet ir jo pozicijai pritaręs prokuroras.

R. Andriūnas dar 2013 m. spalį buvo nuteistas dėl pasikėsinimo sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą ir dokumentų suklastojimo – teismas jam buvo skyręs realią pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausmę. Bet už grotų verslininkas nesėdo – po metų apeliacinės instancijos teismas pakeitė verdiktą, R. Andriūnui buvo skirta 200 MGL (7 530 eurų) bauda.

Šią baudą nuteistas verslininkas iš karto sumokėjo, bet jau įsiteisėjusį nuosprendį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui apskundė prokurorai, kurie reikalavo R. Andriūną pasiųsti už grotų.

Išplėstinė septynių kasacinio teismo teisėjų kolegija nutarė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tačiau į pataisos namus R. Andriūno nesiuntė – jam skirtos pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams. O sumokėtą baudą Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) jam grąžino.

Aukščiausiasis Teismas nuosprendį paskelbė šių metų sausio 15 d., o po dviejų savaičių jį pradėjo vykdyti Probacijos tarnyba. Tada paaiškėjo, kad R. Andriūnas dar 2015 m. keletą kartų buvo nubaustas administracine tvarka – daugiausiai už tai, kad pasistatė automobilį „Porsche Panamera“ mokamoje vietoje, tačiau už stovėjimą nesusimokėjo.

Probacijos tarnyba nutarė, kad būtina R. Andriūnui skirti papildomas poveikio priemones – baudą, nes bausmės atidėjimo laikotarpiu negalima pažeidinėti įstatymų.

Tačiau tokia pozicija nustebino dar bausmės neatlikusį verslininką – jis tikina, kad tuo metu, kai buvo nubaustas už smulkius administracinius pažeidimus, buvo nuteistas ne laisvės atėmimo bausme, o bauda, kurią buvo sumokėjęs, o tai reiškia, kad bausmę jau buvo atlikęs.

„Aš ir taip dabar dirbu dviejuose darbuose, o nori man skirti dar baudą, – teisme kalbėjo R. Andriūnas. – Aš net nežinau, ar tos baudos už automobilio stovėjimą buvo skirtos už mano pažeidimą – aš juk kartais paskolinu savo mašiną. Aišku, esu kaltas, jeigu mano automobilis padarė pažeidimą, bet baudos yra sumokėtos.“

Vis dėlto, Versačė neslėpė, kad ir pats yra pažeidęs KET, kai nesusimokėjo už stovėjimą Vilniaus centre. „Būna, pastatai penkioms minutėms automobilį, grįžti, o jau lapelis priklijuotas“, – sakė jis.

R. Andriūnas taip pat neslėpė, kad nuteistas lygtine laisvės atėmimo bausme kurį laiką net nesuprato, kas yra probacija ir kaip yra kontroliuojami nuteistieji, nubausti laisvės atidėjimo bausme.

„Iki šiol nesu jokio dokumento gavęs, aš net dabar nežinau, kas ta probacija ir ką tai reiškia – kažkas juk man turėjo duoti instrukcijas, – sakė nuteistasis. – Kartą paskambino man telefonu ir paklausė, kodėl neatvykstu. Sakau, kur, o man aiškina, kad aš kas mėnesį privalau atvykti pasikalbėti. O juk man niekas nepasakė, ką reiškia ta probacija, net teisme nieko nesakė. Nėra jokios informacijos.“

Tuo metu verslininkui atstovaujantis advokatas Augustinas Vaičiūnas sako, kad Probacijos tarnyba elgiasi nesąžiningai – nuteistasis negali būti persekiojamas visą gyvenimą, sankcijas jam galima taikyti tik už tą laikotarpį, kai jį prižiūrėjo tarnybos darbuotojai.

Kad R. Andriūnas pakliuvo į nestandartinę situaciją, pripažįsta ir Probacijos tarnybos teikimą nagrinėjanti teisėja Nida Vigelienė, ir prokuroras Armandas Vainauskas. Neįprasta, bet prokuroras palaikė ne valstybės institucijos, o nuteistojo gynėjo poziciją.

„Kaip bebūtų, bet šįkart tenka sutikti su gynybos argumentais – šioje istorijoje yra daug neaiškumų, nes net neaišku, kada prasidėjo probacija, – sakė prokuroras. – Ir nuteistasis net nežinojo, kas yra probacija. Probacijos įstatyme numatyti pažeidimai sukelia pasekmes, bet šie, apie kuriuos kalba tarnyba, nėra grubūs, jie – gyvenimiški. Manau, Probacijos tarnybos teikimas neturėtų būti tenkinamas, tikrai yra neaiškumų, o jie turi būti taikomi nuteistojo naudai.“

Ar pagrįstai Probacijos tarnyba siekia nubausti R. Andriūną, teismas turėtų paskelbti po savaitės.

Auka – pensininkė: bandė apgauti

Bylos duomenimis, R. Andriūnas dar 2008-aisiais susipažino su Užupyje gyvenančia E. R. Jakelaitiene, su kuria sutarė, jog nupirks jos butą. Namas, kuriame buvo pensininkės butas, yra labai geroje vietoje – ant Vilnios upės šlaito, čia įrengtas restoranas „Torres“.

Ši pasilinksminimo įstaiga priklausė pensininkės dukros šeimai.

Senyvo amžiaus moteris pareigūnams pasakojo, kad jos dukra ketino skirtis su vyru, todėl R. Andriūnui pažadėjo, jog šis galės įsigyti visas pastate esančias patalpas. Už įsigytas patalpas R. Andriūnas turėjo sumokėti 700 tūkst. litų (200 tūkst. Eur), tačiau buvo sutarta, kad jis pensininkei ir jos dukrai nupirks po butą bei grynaisiais sumokės 200 tūkst. Lt (55 tūkst. Eur).

Šis susitarimas buvo įvykdytas, tačiau R. Andriūnas nenorėjo mokėti 200 tūkst. Lt – jis E. R. Jakelaitienei buvo išrašęs vekselį, kuriame nurodė skolos sumą. Nustatyta, kad verslininkas vėliau moteriai grąžindavo skolą dalimis, tačiau iš tikrųjų siekė gauti dar didesnę sumą: jis E. R. Jakelaitienei taip pat liepdavo pasirašyti vekselį už jo įmokėtą sumą – esą kai ji sieks 200 tūkst. Lt, abiejų pusių vekseliai bus suplėšyti.

R. Andriūnas kiekvieną kartą grąžindamas pensininkei dalį skolos į vekselį įrašydavo vis didesnę sumą (pridėdavo anksčiau sumokėtą) ir aiškindavo, kad anksčiau pasirašytus sunaikina, nors iš tikrųjų jų nesuplėšydavo, o kaupė, kol galop susidarė 437 tūkst. Lt (126 tūkst. Eur) įsiskolinimas.

Paaiškėjo, kad pas pensininkę pasirašyti vekseliai nebuvo tikri – jie tik buvo atspausdinti ant kokybiško popieriaus. Tiesa, senolė kelis suplėšytus vekselius buvo spėjusi ištraukti iš šiukšlių kibiro.

Kai pensininkė įtarė apgaulę, kreipėsi pagalbos į pareigūnus.

Tuo metu R. Andriūnas vieną vekselį 100 tūkst. Lt sumai jau buvo atidavęs antstoliui, o dar 42 tūkst. Lt siekė prisiteisti teisme.

R. Andriūnas teisme neigė jam pareikštus kaltinimus ir aiškino, kad nieko neapgavo.

Tuo metu teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad verslininko atsakomybę sunkina tai, jog jis sukčiavo prieš senyvo amžiaus asmenį, ją suklaidindamas.