Be to, sušius čia ruošia sušių specialistas, kurio vardo aš neprisimenu, nes neužsirašiau. Bet jis su didele barzda, tikras hipsteris. Japonų su tokiom barzdom nebūna. Bet jis ne japonas, o lietuvis.
Kažkada nenutildamas rašiau, kad japonų virtuvė Lietuvoje yra viena labiausiai nuskriaustų: daugiausia dėl to, kad atvėsinta jūrinė žuvis, tinkama sušiams gaminti, buvo pernelyg brangi, kad pakankamai lietuvių ją užsisakinėtų. Todėl daugelis sušius gaminančių įstaigų Lietuvoje gamindavo labiau ne klasikinius japoniškus, bet perdėm komplikuotus kalifornietiškus sušius, kišdami ten viską, kas papuolė po ranka, nuo avokadų iki tepamo sūrio ir rūkytos „Jotvingių“ dešros. Na, gerai, dešrą gal susapnavau, bet manau, gal kažkur ir būna.

Šis restoranas pavadintas gudriai: ryžiai angliškai yra „rice“, ir tas žodis yra labai panašus (tik tariamas kiek skirtingai) į „rise“, reiškiančio pakilimą. Restorano logotipe kylanti saulė – nes Japonija yra tekančios saulės šalis - ir vadinamas jis „Rise“, nors daugelis lankytojų, esu tikras, manys, kad čia restorano savininkai neteisingai užrašė žodį „ryžiai“. Žinoma, daugelis kitų, kas angliškai taip ir neišmoko, nieko nepastebės, ir jiems visa ši istorija bus tuščias garsas. „Apie ką čia jūs“, klaus jie.

Restorano aplinka – asketiška, labai santūri. Mes atsisėdame prie baro, kad galėtume matyti, kaip šefas dirba. Sušių šefas, pasakysiu aš jums, kitų instrumentų nelabai ir turi, tik šiaudų paklotuką, kurio pagalba susukami ritinėliai, ir ypatingąjį sušių šefo peilį, kuris yra gana ilgas ir siauras, ir skirtas tam, kad galima būtų praktiškai bet kokį pjovimo veiksmą atlikti vienu traukiamuoju judesiu, o ne stumdyti ten ir atgal, kaip pjūklo. Iš kur aš visa tai žinau, paklausite jūs? Nes mokiausi gaminti sušius Londone pas profesionalų šefą, ir net turiu mokymo baigimo pažymėjimą. O jūs sakote – nieko nebaigęs. Daug ką aš baigęs, tik ne jums, vėplos, apie tai žinoti. Jums tai būtų per aukštas lygis.

Užsisakome kelis žinomus ir populiarius klasikinius sušius – su tunu (maguro), aštuonkoju (tako), unguriu (unagi), japoniškuoju omletu (tamago), šis omletas yra išmaišomas, o ne neplakamas, ir į jį įdedama labai nedaug sojų padažo, šukutėmis (hotategai), dar vieną suktinuką su krevetėmis, suvyniotomis į valgomąjį ryžių popierių, minkštakiaučio krabo suktinukus, dar vieną ramen sriubą ir vieną miso sriubą (iš sojų varškės), ir prasideda festivalis.

Taip, tai yra tokie puikūs sušiai, kad ir pats geresnių turbūt nepadaryčiau. Ne, žinoma, nepadaryčiau. Aš čia juokauju. Net nebandau varžytis. Jie net patys ungurį ruošia – tuo tarpu daugumas japonų restoranų pasaulyje perka ungurį jau paruoštą ir konservuotą. Viskas yra šviežia, šviežia, šviežia.

Sriubos sodrios, jas siurbiame ir stebimės, kaip tai yra nuostabu. Tai yra autentiška. Nė krislelio neteisingo pojūčio. Mano Japonija, aš šiandien pas tave grįžau. Aš dabar žinau, ko man trūksta gyvenime. Po trylikos kelionių į japonų žemę, į skirtingas tos šalies salas, į miestus ir miestelius ir į karo bazes ir į kurortus prie kalnų man dabar reikia keturioliktosios kelionės, o kad pakelčiau uodegą nuo kėdės ir pradėčiau organizuoti dar vieną kelionę ir pagaliau parašyčiau tą knygą apie tą šalį, kurią esu pradėjęs, bet kuri vis dar atidėta, man reikėjo šio restorano.

Dviese sumokėjome €52,80 ir dar arbatpinigių. Aš negaliu, neturiu teisės duoti kito įvertinimo šiam stebuklui, tik penkias žąsis iš penkių. Nes tokio restorano Vilniui reikėjo. Tegu jis būna čia kuo ilgiau.

Rise, Gedimino pr. 43, Vilnius. Tel. +370 684 86456. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki šeštadienio – nuo 11:00 iki 22:00. Sekmadieniais – nuo 11:00 iki 21:00.