Kas yra hipsteriai, paklausite jūs – tie, kas neleidžiate daug laiko internetuose ir galbūt paskutinį kartą girdėjote apie neformalų judėjimą tuomet, kai dar buvo hipiai, nešiojo ilgus plaukus ir pynėsi į juos gėles. Hipsteriai nėra neformalus judėjimas, jie nėra joks judėjimas, jie yra tokie žmonės, kurie įsivaizduoja esą labai, labai individualūs ir iš tikrųjų yra labai vienodi. Jie visi dėvi per siauras kelnes, turi dideles barzdas, kaip kokie medkirčiai, klauso muzikos, kurią jie įsivaizduoja esant suprantamą tik porai dešimčių žmonių ir fotografuoja juostiniais fotoaparatais. O dar jie visi labai gerai nusimano apie alų, tai yra, niekina didžiųjų daryklų gaminius ir džiaugiasi žiną retas daryklėles, „kraftinius gamintojus“, kurie yra stebuklingi. Iš tikrųjų daugelis tų mažųjų gamintojų yra didžiųjų aludarių nuosavybė ir specialūs projektai, skirti publikai kvailinti, bet čia jau visai kita šneka.

Tai štai, hipsteriai yra taip pat tolimi nuo Kauno, kaip nuo maisto yra tolimos tinklinės picerijos ir kaip lietuviški cepelinai su spirgais yra tolimi nuo sveikatos. Buvau nustebęs, radęs Kaune jų gūžtą. Arba bent jau jiems prijaučiantį restoraną.

Gastropabą (tai pavadinimas, reiškiantis aludę, kurioje dar ir skaniai gamina valgyti), pavadintą „Hop Doc“, mums rekomendavo Kauno gyventojas, poetas, paauglių mergaičių ir poezijos skaitytojų numylėtinis ir rinkodaros specialistas Mantvydas Leknickas, pats irgi barzdos nevengiantis, bet ne apie tai kalba. Mantvydui galima. „Hops“ angliškai yra apyniai, o „doc“ tikriausiai reiškia gydytoją, taip kad čia mes iškart galim įsivaizduoti apynių, svarbios alaus dalies, reikalų žinovą.

Aš jau seniai norėjau surasti Kaune ką nors labai smagaus, be tų visų idiotiškų itališkais pavadinimais picerijų, kurių kiekviena gyriasi, kad pas juos buvo atėję italai ir sakė „ooo“, ir rodė nykščius į orą, ir todėl jos yra geriausios ne tik Kaune, bet ir visoje teritorijoje nuo Babtų iki Grabučiškių. Iš tiesų tos visos picerijos, kaip ir tinkliniai Kauno valgydinimo projektai, labai gerai vertinami tų, kas nieko nenusimano apie maistą (čia turiu galvoje vidutinius kauniečius, kuriems Dievas jei ko ir pagailėjo, tai supratimo apie mitybą), yra tiek pat tinkami skaniai pavalgyti, kaip ir sudegęs „Bajorkiemis“ prie plento. Tūkstančiai žmonių kiekvieną dieną džiaugiasi, matydami to restorano griuvėsius – „Bajorkiemis“ yra kaip Berlyno siena: geriausia būna tada, kai jai nugriauta. Dar geriau, jei užeiga sudegusi – nuodėguliai yra visiems aplinkiniams pamoka, kad nereikia blogų dalykų daryti gyvenime.

Taigi, norėjau surasti ką nors smagaus, ir tikrai radau. Norėjome greitai pavalgyti, ir čia, Kauno Senamiesčio gatvelėje radome kampinį restoranėlį. Interjeras, kaip čia pasakius, yra gal toks, kad mes nudžiugome, kad galima sėdėti lauke, o ne viduje. Visos toks medinės lentutės man neprideda nei jaukumo, nei daro maistą skanesnį – restoranas, man regis, neturi atrodyti kaip stalių dirbtuvės, net jei tas stalius ir turėtų barzdą, kaip gerai žinomas prieš du tūkstančius stalius Juozapas, kuris buvo švenčiausios panelės Marijos sutuoktinis.

Nustebina jau avokadų ir kokosų sriuba iš dienos pietų meniu už ne šiaip juokingą, bet tiesiog absurdiškai mažą kainą (€1,70). Šaltą sriubą valgome saulės atokaitoje ir negalime atsistebėti, kaip tai gaivu ir gardu. Aš, tiesą pasakius, net kokosų nemėgstu gyvenime, bet čia viskas taip gaiviai subalansuota, taip tiksliai išmatuota, kad tos sriubos aš vėl važiuočiau ten pavalgyti. Saldumas su gaivumu, gaivumas su saldumu – puikus derinys.

Nenuvilia net ir tokia banalybė, kaip salotos su vištienos file (€5,20) – na, negudrus dalykas, tikrai nėra nematytas, nėra neragautas, bet vis tiek baisiai skanu. Jei restoranas skaniai pagamina tokį paprastą patiekalą, kažkas ten tikrai gerai. Man kažkaip pasirodė, kad jie ten tiesiog myli maistą.

Dienos šventė buvo aštuonkojis su mango padažu ir daržovėmis (€12,80). Aštuonkojis šiais laikais Lietuvoje madingas, jo galima rasti ne viename ir ne dviejuose restoranuose, ir daug kas jį puikia gamina (nepuikūs gamintojai nesunkiai jį padaro guminį ir beveik nepavalgomą), tačiau čia, už palyginti kuklią kainą, jis buvo ne tik puikiai iškeptas, bet ir pagardintas nuostabiai saldžiu, bet ne per saldžiu, mangų padažu, kur rūgštumas balansavo saldumą ir nuostabiai derėjo prie jūros baidyklės natūralaus skonio.

Buvo keista. Iš esmės, mes dviese pavalgėme greitus dienos pietus už dienos pietų kainą (sumokėjome dviese €24,30 ir palikome arbatpinigių, kaip turi daryti visi civilizuoti žmonės), bet visas potyris buvo kaip iš žymiai brangesnio ir žymiai garsesnio, formalesnio restorano kur nors Vilniuje. Ar buvo kosminių atradimų valgiaraštyje ir ant lėkščių? Ne, nebuvo. Tik paprasti patiekalai, aiškiai aprašyti valgiaraštyje ir ne per įmantriai pateikti, bet absoliučiai nepriekaištingos kokybės. Ir tokiame restorane galiu atleisti jiems jų absoliučiai hipsterišką dėmesį kraftiniam alui ir perdėtai įmantraus dizaino valgiaraštį, nuo kurio skauda akis. Net ir medinį interjerą atleisti galiu.

Norėčiau dar kartą ten apsilankyti, net jei dėl to reikėtų vėl važiuoti į Kauną. Nors ką aš čia, Kauną aš labai mėgstu. Todėl aš jį ir kibinu nuolatos. Keturios žąsys iš penkių.

Hop Doc, M.Daukšos g. 23, Kaunas. Tel. +370 37 227 656. Tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo vidurdienio iki 02:00. Sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.