Pats 5,5 tūkst. eurų „ant popieriaus“ gaunantis buvęs „Energijos skirstymo operatoriaus“ vadovas teigia, kad „Vilniaus vandenyse“ uždirba mažiau nei savo buvusioje darbovietėje. Tačiau A. Ignatanvičius tvirtina, kad gali sau tai leisti, o naujausią posūkį karjeroje padarė, nes norėjo iššūkių.
Apie tai, kokie pokyčiai „Vilniaus vandenyse“ įvyko per pastarąjį pusmetį ir kas įmonės laukia ateityje pašnekovas išdėstė interviu DELFI.
– Darbą „Vilnias vandenyse“ pradėjote šių metų sausio 11 dieną. Kas labiausiai įstrigo pradėjus darbą?
– Pirmiausia atkreipiau dėmesį į įmonės finansinę situaciją. Mano vertinimu, infrastruktūros įmonė, kuri turi užtikrintą pinigų srautą, susidūrė su mokėjimo problemomis savo tiekėjams už suteiktas paslaugas. Galvoju, kad tai, kas yra numatyta sutartyse reikia vykdyti ir negalima vėluoti mokėti už tam tikrus atliktus darbus.
Buvo keista, kad 2014 metais audito ataskaita yra nepasirašyta, tiksliau auditas atsisakė pareikšti nuomonę. Kitas momentas – įmonėje tokios sąvokos kaip „efektyvumas“ nebuvo.
Kalbant apie tai, ką galima daryti efektyviau, iš tuometinės komandos buvo sakoma, kad čia viskas gerai, efektyvu. Tiesa, kai pradėjome restruktūrizavimą, atrankų pokalbių metu nemažai žmonių jau sakė, kad pokyčiai yra labai gerai. „Mes jau iki tol sakėme, kad tų pokyčių reikia“, – sakė jie.
– Kaip išdėstėte tų pokyčių sąrašą pagal prioritetus?
– Aukščiausiai buvo naujos struktūros sukūrimas ir įgyvendinimas iki birželio 1 dienos. Tada finansinės veiklos auditas. Tada persiderėti dėl jau pasirašytų sutarčių sąlygų ir kitas dalykas – užsitikrinti finansavimą iš finansinių institucijų, nes iki tol sąlygos, kurias turėjome, mūsų netenkino.
Dabar santykius turime su kitu finansuotoju ir tikrai geresnėmis sąlygomis. Žinoma, ir vadovų komandos suformavimas.
– Kaip šį planą įvertino darbuotojai?
– Su darbuotojais kalbėjomės pačių pokyčių pradžioje ir pristatinėjome savo viziją, tai jausmas buvo toks, kad įmonėje iki tol nebuvo komunikuojama viešai ir nebuvo diskutuojama su darbuotojais. Tuo metu klausimų iš salės praktiškai nebuvo.
Bendrai organizacijoje labai jautėsi, kad yra Dominikonų gatvės (centrinės būstinės) ir visų kitų padalinių grupės. Praėjusią savaitę vėl turėjome susitikimus su darbuotojais, džiugu, kad jau atsiranda klausimų. Žmonės diskutuoja, sako savo problemas, klausia kaip darysime vienus ar kitus dalykus. Tas iškart niekada nepasidaro. Organizacija turi tapti atvira, žmonės turi nebijoti diskutuoti, kalbėti, klausti. Galų gale, jie turi jausti, kad už tam tikrus, net ir nepatogius klausimus nebus imtasi kažkokių sankcijų.
– Įsivaizduoju, kad kai įspėjimus apie galimą atleidimą gavo visi 945 darbuotojai, jus laikyti labai mėgstamu vadovu buvo sunku.
– Tikrai taip. Tas laikotarpis buvo labai sunkus, įtemptas, buvo įvairiausių emocijų, daug nepasitenkinimo, bet jis šiandien jau baigėsi.
Dabar reikia kalbėti apie kūrybos procesą, apie tai, kaip mes vienokius ar kitokius darbus galime padaryti efektyviau. Galų gale, mes su darbuotojais lygiai taip pat kalbamės apie tai, kad su tais sutaupymais, kuriuos įmonė tikrai turės, reikia pasidalinti ir su darbuotojais. Jeigu mes norime turėti motyvuotus darbuotojus, kurie siektų užsibrėžtų tikslų, juos turime skatinti.
– Dabar likę 745 etatai. Ką jūs atleidote pirmiausia ir kodėl?
– Pačioje pradžioje buvo atleisti aukščiausio lygio vadovai, nes tai ką pastebėjau – bendros kalbos ir bendro supratimo apie įmonės viziją nesurasime. Tuomet prasidėjo pokalbiai su visais darbuotojais, atrankų procesai ir t.t.
– Galbūt galite pateikti kelis konkrečius neefektyvios veiklos „Vilniaus vandenyse“ pavyzdžius?
– Pavyzdžiui, įmonėje buvo skyrius, kuris užsiiminėjo tam tikrais signalizacijų, stebėjimo sistemų darbais, nors patys nieko nedarydavo, o turėjo pasirašę sutartis su įmonėmis iš išorės, kurios tas paslaugas pilnai atlikinėjo.
Kitas pavyzdys – buvo sustabdytas automobilių plovyklos ir dažymo įrangos įsigijimas, nes planuose buvo turėti ir savo plovyklą, ir dažyklą.
Galima paminėti, kad įmonė viduje turėjo žmones, kurie užsiiminėdavo lengvųjų automobilių remontu. Tikrai galime tas paslaugas įsigyti rinkoje. Atskirai verta paminėti viešųjų pirkimų konkursus. Didelę nuostabą sukėlė tai, kad pirkimuose dalyvauja viena ar dvi įmonės. Mano vertinimu, čia nebuvo pakankamos konkurencijos tam, kad gautume geresnes sąlygas.
Dar vienas dalykas, kuris kėlė nuostabą – degalų kiekis, kuris būdavo nustatytas darbuotojams – būtent tiek jie jo ir sunaudodavo. Nei daugiau, nei mažiau. Tai reiškia, kad mes tuos degalus kažkaip įsisavindavome. Buvo priimtas sprendimas tiesiog 20 proc. sumažinti kuro sąnaudas ir normatyvus, ir mes sėkmingai dabar su tuo sumažintu kiekiu gyvename ir visi susitvarko, nedaro mažiau darbų, jo pakanka.
– Gal galima dar daugiau sumažinti?
– Visą laiką galima kažką daugiau padaryti. Bet galbūt kai kur reikės ir padidinti, nes po restruktūrizavimo kai kuriems darbuotojams teko didesnės teritorijos, kurias reikia aptarnauti. Manau, kad dirbant monopoliniame sektoriuje sąnaudų mažinimas turi būti pastovus, nesustojantis procesas.
– Įmanoma nustatyti tą teisingą ribą? Ar vis tiek darbuotojai išnaudos tą degalų kiekį, kiek tik gali?
– Manau, kad mes per kurį laiką pakeisime tą mąstymą ir tikrai gali būti taip, kad vieną mėnesį tu neviršiji normos, o kitą – dėl padidėjusio darbų krūvio tą normą gali ir viršyti. Svarbiausia, kad bendro kiekio viršijimo nebūtų. Galvoju, kad tada, kai visi tapsime sąmoningi ir galvosime apie efektyvumą, tada ši problema turėtų imti ir išsispręsti.
– Kai kuriems darbuotojams iš tų pinigų, kuriuos sutaupysite, planuojate didinti atlyginimus. Ar yra finansinių galimybių mokėti konkurencingą atlyginimą profesionaliems žmonėms, kurie ateitų ir keistų įmonę iš vidaus?
– Tikrai taip. To sieksime, bet atlyginimai nebus didinami savaime. Jie bus peržiūrimi žmonėms, kurie yra teisingų vertybių ir orientuoti į rezultatą, pasiekia tikslų, dėl kurių susitarta metų pradžioje. Be abejo, dirbdami monopolinėje rinkoje daugumoje atveju mokėsime šiek tiek mažiau negu moka konkurencinėje rinkoje dirbančios įmonės.
– Gal „Vilniaus vandenyse“ yra kažkokių kitų privalumų, dėl kurių žmonės gali norėti čia ateiti?
– Aš manau, kad žmones motyvuoja ne atlyginimas, ar ne tik atlyginimas. Jis yra viena iš motyvavimo priemonių, bet juos dar labiau motyvuoja užduotys ir tikslai, kurių siekia įmonė, taip pat komanda ir tai, kaip gerai jie jaučiasi toje komandoje, savęs realizacija, tai, kiek jie įgalinti priimti sprendimus. Žmones taip pat motyvuoja vadovas, manau, kad jo įtaka žmonėms yra labai labai didelė.
– Jūs pats „ant popieriaus“ gaunate 5,5 tūkst. eurų. Tai yra mažiau nei būtumėte gavęs likęs „Energijos skirstymo operatoriuje“?
– Tai yra šiek tiek mažiau, bet mane motyvavo visai kiti dalykai. Turiu tikslą, kad „Vilniaus vandenys“ pirmiausia taptų geriausia savivaldybės valdoma įmone, pavyzdžiu kitoms vandentvarkos įmonėms Lietuvoje. Mane motyvavo iššūkiai.
– Gali susidaryti įspūdis, kad leisti sau dirbti už mažesnį atlyginimą yra prabanga. Galite sau tai leisti?
– Aš galiu sau leisti. Darbo rinkoje tikrai esu pakankamai seniai. Mano darbinė karjera prasidėjo nuo 1996 metų, bet vėlgi, kaip ir minėjau, atlyginimas nėra pagrindinis dalykas, kuris mane motyvuoja darbuotis organizacijoje. Mane labai motyvuoja tai, kaip aš galiu save realizuoti ir kokius sprendimus aš galiu priimti ir ar tuos sprendimus leidžia priimti. Šiai dienai tie faktoriai buvo gerokai svarbesni.
– „Vilniaus vandenų“ vadovu buvo paskirtas po to, kai sostinės meras Remigijus Šimašius pradėjo savivaldybės valdomų įmonių pertvarką. Ką apie tai galvojate?
– Tai buvo viena iš mano sprendimo dalyvauti „Vilniaus vandenų“ vadovo atrankos konkurse priežasčių. Man imponavo Vilniaus mero pozicija, kad reikia depolitizuoti įmonių valdymą. Kalbant apie „Vilniaus vandenis“, taip ir yra. Tikrai nebūčiau čia ėjęs, jei būčiau matęs, kad įmonės valdyba yra tokia, kur priimti pakankamai skausmingus, bet reikalingus sprendimus nebūtų galima. Tikrai nesulaukiu jokių skambučių su kažkokiais prašymais, pageidavimais daryti vienaip, o ne kitaip, patarimų, spaudimo – tikrai to nėra.
– Anksčiau buvo tokių skambučių?
– Sunku pasakyti, ar buvo. Čia reiktų klausti ankstesnių vadovų.
– Ar darbuotojai palygina jus su ankstesniu vadovu Valentinu Miltieniu?
– Viešai – ne. Negirdėjau, kad lygintų. Manau, kad organizacija turi praeiti tam tikrą evoliuciją, kad žmonės taptų atviri ir atvirai klaustų bei nebijotų ko nors sakyti.
– Kaip manote, kiek užtruks kol pasikeis kultūra?
– Jeigu tai pavyks padaryti per 5–6 metus, tai būtų tikrai geras pasiekimas.
– Po to ketinate likti vadovauti?
– Priklausys nuo motyvacijos. Dabar apie ateitį negalvoju. Turiu aiškius tikslus ir užduotis, kurias sprendžiu.
