Nuo 2013 metų Lietuvoje bankrutavo penkios kredito unijos, o dėl to, kad jų narių indėliai iki 100 tūkst. eurų buvo apdrausti valstybės įmonėje „Indėlių ir investicijų draudimas“, mokesčių mokėtojai jiems išdalino 113 mln. eurų.
Kaip palygino Lietuvos banko (LB) valdybos narys Marius Jurgilas, tai daugiau nei Kėdainių, Telšių, Tauragės, Šalčininkų, Šakių, Alytaus ir Biržų rajonų savivaldybių numatomos 2016 metų biudžeto pajamos kartu sudėjus.
„Jei kredito unijų sistema nebus pertvarkyta, skaudžių pasekmių ir naštos mokesčių mokėtojams gali tik daugėti“, – DELFI sakė jis.
LB palaikomomis įstatymų pataisomis būtų aiškiau apibrėžta kredito unijų veikla, padidinti reikalavimai jų kapitalui, jos privalėtų priklausyti centrinei kredito unijai bei prisidėti prie kryžminių garantijų sistemos, iš kurios būtų finansuojami jų nuostoliai.
Tiksinti bomba
2016 metų balandžio 1 dieną šalyje veikė 74 kredito unijos, vienijusios 158,9 tūkst. narių. Per pirmąjį metų ketvirtį narių skaičius padidėjo 1,8 tūkst., o lyginant su situacija prieš metus – daugiau negu 7 tūkst.
Šie mastai verčia susirūpinti, nes šiuo metu vyraujanti žemų palūkanų normų aplinka anksčiau ar vėliau pasikeis, o tai gali sukelti rimtų problemų.
„Kai kurioms kredito unijoms palūkanų svyravimai gali būti labai skausmingi ar net nepakeliami, – sakė M. Jurgilas. – Mažos palūkanų normos finansų įstaigas veikia per kelis kanalus, iš kurių turbūt labiausiai kalbama apie įtaką grynosioms palūkanų pajamoms, taigi – ir pelningumui. Šis kanalas kredito unijoms aktualus, tačiau kai kurias kredito unijas mažos palūkanų normos paskatino imtis rizikingų investicijų į vyriausybių vertybinius popierius (VVP), kitaip tariant, jos pradėjo elgtis kaip investiciniai fondai.“
Kaip pavyzdį jis pateikė tai, kad 2014 metais VVP sudarė beveik keturis penktadalius Lietuvos centrinei kredito unijai (LCKU) nepriklausiusių kredito unijų turto.
„Kol bendrai palūkanų normos mažėja, VVP kaina auga, todėl galima uždirbti iš jų vertės pokyčio. Matyt, to šios institucijos ir tikėjosi“, – kredito unijų verslo modelį apibūdino M. Jurgilas.
Jis paskatino nepamiršti elementarios investavimo tiesos: investicijos gali ne tik uždirbti, bet ir atnešti nuostolių.
„Kadangi palūkanų normos šiuo metu pasaulyje yra itin žemos ir gerokai mažesnės nei jų ilgojo laikotarpio vidurkiai, rizika, kad VVP kainos ilgesniame laikotarpyje gali kristi – gana didelė. Jeigu palūkanos augtų, kredito unijoms tai lemtų nuostolius, kai kurioms – reikšmingus. Kitaip tariant, augant palūkanų normoms, tos kredito unijos, kurios veikia ne kaip savo narių poreikius tenkinančios įstaigos, bet kaip atitinkamo reguliavimo siekiantys išvengti investiciniai fondai, rizikuoja patirti reikšmingų nuostolių, kurie gali būti perkelti ant mokesčių mokėtojų pečių“, – sakė LB valdybos narys.
Dvi grupės
Iš 74 šiuo metu Lietuvoje veikiančių kredito unijų 61 priklauso LCKU, o 13 dirba savarankiškai.
Kaip rodo LB skelbiami 2015 metų gruodžio 31 dienos duomenis apie pagrindinius kredito unijų sektoriaus veiklos rodiklius po audito, būtent LCKU nepriklausančios kredito unijos į skolos vertybinius popierius investuoja daugiausiai.
Savarankiškai veikiančiųjų bendras turtas tada sudarė 213 mln. eurų. Jų skolos vertybinių popierių vertė siekė 100 mln. eurų, o suteiktos paskolos – 62 mln. eurų. Taigi į vertybinius popierius jos investavo 1,6 karto daugiau nei išdavė paskolų.
Tuo metu LCKU priklausančios kredito unijos iš viso turėjo 458 mln. eurų turto. Į skolos vertybinius popierius buvo investavusios 92 mln. eurų, o paskolų buvo išdavusios už 219 mln. eurų. Taigi paskolų išdavė 2,4 karto daugiau nei investavo į vertybinius popierius.
Reikia pažymėti, kad šiose dviejose grupėse yra atskirų kredito unijų, kurios iš bendros tendencijos išsiskiria.
Tačiau pasidalijimas tarp kredito unijų išryškėja panagrinėjus asociacijas, kurioms jos priklauso.
Visos išskyrus vieną (Vilniaus kredito uniją) asociacijai Lietuvos kredito unijos (ALKU) priklausančios kredito unijos, kurių iš viso yra 58, yra ir LCKU narės. Ši asociacija atsakingų institucijų parengtai reformai pritaria.
Tuo metu reformai nepritariančiai asociacijai „Lietuvos kreditas“ priklauso arba yra partnerės 10 iš 13 LCKU nepriklausančių kredito unijų.
Pilypas iš kanapių
Šiuo metu Seime yra užregistruotos dvi skirtingos kredito unijų veiklą reglamentuojančių įstatymų versijos.
Pirmąją, kurią užregistravo Seimo nariai socialdemokratas Bronius Bradauskas, pats išsikėlęs Andrius Palionis, „darbietis“ Saulius Bucevičius, konservatorius Rytas Kupčinskas ir „tvarkiečiai“ Jolita Vaickienė bei Remigijus Žemaitaitis, konsultuodamasi su LB rengė Finansų ministerija.
Antrąją užregistravo „darbiečiai“ Raimundas Markauskas, Darius Ulickas ir Sergej Ursul.
Pastarąją M. Jurgilas apibūdino taip: „Šiuos projektus pavadinčiau šešėliniais, nes jie, galima sakyti, kaip Pilypas iš kanapių iššoko paskutinę akimirką ir su nieko prieš tai nebuvo derinti“.
Tuo metu derinti įstatymo projektai, jo teigimu, rengti atsakingai, išklausant visas puses, renkant jų argumentus, perimant gerąją praktiką iš užsienio.
M. Jurgilas pasakojo, kad derinta pertvarkos versija paremta keliais poliais, ant kurių patikimai ir stabiliai laikytųsi visas sektorius: pirma – tvirtesnis kredito unijų kapitalo šarvas. Antra – efektyvi savireguliacija, užtikrinanti išankstinį problemų užkardymą. Toliau – patikima ir veiksminga mokumo užtikrinimo sistema. Ketvirta – kokybiškas ir profesionalus valdymas.
„Didžiąją kredito unijų kapitalo dalį sudaro nepastovus kapitalas, suformuotas iš paskolas paėmusių narių papildomų pajinių įnašų. Tokio kapitalo nepakaktų reikšmingesniems nuostoliams padengti. Dabartinė kredito unijų tarpusavio finansiniai ryšiai yra silpni, o valdymo kokybė nėra pakankama siekiant užtikrinti tvarią ir ilgalaikę sektoriaus plėtrą“, – sektoriaus problemas vardijo LB valdybos narys.
M. Jurgilas teigė, kad po 2009 metų ekonomikos nuosmukio suaktyvėjusi kredito unijų plėtra kėlė daug abejonių dėl ilgalaikio tvarumo. Lietuvoje veikiančių kredito unijų finansiniai veiklos rezultatai jau kelerius metus yra blogi ir kelia riziką visai finansų sistemai.
2015 metais net 25 kredito unijos dirbo nuostolingai, o jų bendras patirtas nuostolis (–6,6 mln. eurų) viršijo pelningai veikusių kredito unijų pelną (3 mln. eurų) ir lėmė neigiamą viso kredito unijų sektoriaus rezultatą (–3,6 mln. eurų).
Panašiai kalbėjo ir suderintą projektą užregistravęs A. Palionis. Jis aiškino, kad pertvarka siekiama leisti kredito unijoms tapti rimtais konkurentais Lietuvoje veikiantiems komerciniams bankams.
„Šiuo metu svarstome, kad prie centrinės prisijungti nenorinčios kredito unijos galėtų pasirinkti tapti banku“, – DELFI pasakojo jis.
Nori laisvės
Tuo metu alternatyvius įstatymų projektus registravęs R. Markauskas aiškino, kad jie buvo apgalvoti ir rengti kurį laiką.
„Viskas gimė prieš kokius gerus metus, kadangi buvo dėliojama tvarių kredito unijų koncepcija. Esu biudžeto komitete, tada buvo daugiau galimybių susipažinti ir su europine direktyva, kuri sako, kad 10 metų gali nacionalinė teisė tvarkytis su kredito unijomis. Išklausius kredito unijų nuomonę, jie 2015 metais rudeniop buvo savo rezoliuciją priėmę, kad nenori jungtis į centrinę kredito uniją, tas įstatymas po truputį su jais konsultuojantis ir gimė“, – pasakojo Seimo narys.
Pašnekovas pasakojo, kad įstatymą parengė bendradarbiaudamas su „Lietuvos kreditu“ ir kredito unija „Vilniaus kreditas“.
„Lietuvos kredito unija, kur bendrauja su manim, atsiunčia tas pastabas visas, paskiau, „Vilniaus kredito“ – aš su jais visais stengiuosi derinti“, – sakė R. Markauskas.
Taip pat, kadangi yra alytiškis, jis sakė, kad buvo apsilankęs Alytaus kredito unijoje.
R. Markauskas teigė, kad ALKU ir LCKU vadovų dėstoma pozicija nebūtinai atspindi tai, ką galvoja pačios kredito unijos.
Susisiekus su jo minimos Alytaus kredito unijos, kuri priklauso tiek ALKU, tiek LCKU administracijos vadovu Zenonu Anušausku, paaiškėjo, kad bent dalis tiesos Seimo nario žodžiuose yra.
„Mes esame centrinės kredito unijos nariai de facto, nieko nepadarysi ir, matyt, nėra mums galimybių būti laisvais, – kalbėjo Z. Anušauskas. – Norėtume būti laisvais, bet net ir pagal R. Markausko pasiūlytą variantą, vis tiek negalėsime.“
„Manau, savo dūšioje dauguma kredito unijų palaiko R. Markausko variantą“, – teigė Alytaus kredito unijos vadovas.
Tačiau jis visiškai prieštaravo tam, kad kredito unijos investuotų į skolos vertybinius popierius.
„Tas prieštarautų pačiai logikai. Įsivaizduokite, ūkininkai įkūrė savo kooperatyvą tam, kad galėtų pasiskolinti geresnėmis sąlygomis negu bet kur bankuose. Su tokiomis viltimis kūrė kooperatyvą ir dabar staiga administracija arba valdyba renka indėlius ir investuoja į „Graikiją“, o po to sako, kad negali ūkininkams paskolinti, nes didesnes pajams gauname investuodami kitur. Tai prieštarauja pačiam ūkininkų, kurie sukūrė uniją, interesui“, – DELFI aiškino jis.
LB duomenimis, 2,1 mln. eurų turto turinti ir 1,4 mln. paskolų suteikusi Alytaus kredito unija į skolos vertybinius popierius nėra investavusi.
Apie nepriklausomybę DELFI aiškino ir „Lietuvos kredito“ valdybos pirmininkas Kęstutis Olšauskas.
„Mes manome, remdamiesi pažangiausiomis ekonomikomis, kad savarankiški padaliniai yra labiau inovatyvūs, ypač jeigu mes tą sistemą norime taip vystyti. Mūsų nuomone, prievartos, jungiant į junginius neturėtų būti, nei į asociacijas, nei į centrines kredito unijas“, – sakė jis.
Stabilumui užtikrinti K. Olšauskas siūlė įkurti stabilumo fondą, kuriame dalyvauti turėtų visos kredito unijos ir iš kurio būtų dengiami nuostoliai.
Pašnekovas nepalaikė derinto projekto ir klausė: „Jeigu tokia sistema bus geresnė, tai kodėl jos nesukūrė anksčiau?“
Išmuša smegduobes
ALKU valdybos pirmininkas Ramūnas Stonkus sakė, kad derintuose ir alternatyviuose kredito unijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymų projektuose yra daug skirtumų.
„Derintame visos kredito unijos turi priklausyti kažkokiai skėtinei organizacijai, kažkuriai iš centrinių kredito unijų. Alternatyviame yra nurodyta, kad kredito unijos galėtų veikti ne tik centrinių kredito unijų sudėtyje, bet ir po vieną, kaip yra dabar“, – sakė jis.
Jis paaiškino, kad priklausymas centrinei kredito unijai uždeda tam tikras prievoles.
„Priežiūros niekas nenori, – sakė R. Stonkus. – Savarankiškos kredito unijos veikia po vieną savo atsakomybių ribose ir aš jas kai kada pilnai suprantu.“
Jis nurodė, kad investicijos į vertybinius popierius yra didžiausia skirtingų kredito unijų nesutarimo dalis.
„Reikia suprasti, kad mes dirbame su indėlininkų pinigais, nesame uždara akcinė bendrovė, kur gali savo pinigais rizikuoti taip kaip jai atrodo tinkama. Už to stovi indėlininkai ir valstybės indėlių draudimo fondas, dėl to čia yra viešo intereso klausimas ir svarbu tai, kad visi suprastų, kad dirba ne su savo pinigais, o su neprofesionalių rinkos dalyvių pinigais“, – kalbėjo jis.
Beje, praeitą savaitę ALKU ir LCKU pranešė, kad kreipsis į teisėsaugą dėl galimų suinteresuotų grupių bandymų daryti įtaką politikų sprendimams.
R. Stonkus teigė, kad tokį sprendimą priėmė dėl labai padidėjusios savarankiškų kredito unijų įtakos politikams.
„Kita pusė aktyviai dirba šitais klausimais ir pastebima Seimo koridoriuose“, – sakė jis.
Alternatyviai pateiktus įstatymo projektus išanalizavęs M. Jurgilas teigė, kad trijų Seimo narių pateiktais įstatymo projektais siūlomas reguliavimas visoje pertvarkoje išmuša smegduobes, kurios ateityje gali nugramzdinti ne vieną kredito uniją.
„Šis projektas neužtikrina pakankamos savitarpio kooperacijos ir integracijos tarp kredito unijų, neužkerta kelio mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimui tais atvejais, jeigu šio sektoriaus įstaigos susidurtų su problemomis, nesukuria paskatų sektoriaus savireguliacijai ir nesudaro prielaidų kredito unijų valdymui stiprinti“, – sakė jis.
M. Jurgilas taip pat pažymėjo, kad alternatyviuose įstatymų projektuose siūlomi pakeitimai prieštarauja kredito unijų reformos tikslams: jie neišspręstų kredito unijų sektoriaus problemų ir, atvirkščiai, jas pagilintų.
„Dauguma nuostatų, kuriomis paskubomis sukurpti įstatymų projektai skiriasi nuo normalių įstatymų projektų, buvo aptartos ir ištirtos pastarųjų derinimo metu bei atmestos kaip prieštaraujančios reformos tikslui – užtikrinti saugią, patikimą, skaidrią ir konkurencingą kredito unijų sistemos veiklą ilguoju laikotarpiu.
Pavyzdžiui, įgyvendinus siūlomų šešėlinių projektų nuostatas, Lietuvoje galėtų veikti net keliolika centrinių kredito unijų, todėl kredito unijų sektoriaus fragmentacija dar padidėtų. Be to, šešėliniai projektai leidžia veikti centrinėms kredito unijoms nepriklausančioms kredito unijoms“, – dėstė LB valdybos narys.
Jis sakė neabejojantis, kad didesnę riziką prisiimantys ar mažiau atsakingą veiklą vykdantys subjektai siektų išvengti geresnės veiklos kontrolės, didesnės atsakomybės, rinkdamiesi savarankišką veiklą.
„Itin svarbu paminėti ir tai, kad šešėliniuose projektuose numatytas kredito unijų stabilizacijos fondas negali būti laikomas efektyvia mokumo užtikrinimo sistema, kadangi, kaip dabar numatyta alternatyvaus projekto nuostatose, tokio fondo panaudojimas nebūtų privalomas. Be to, fondo tikslinis lygis yra per mažas norint jam efektyviai veikti. Dėl šių priežasčių išliktų galimybė, kad fondas negelbėtų kredito unijų net joms susiduriant su rimtais finansiniais sunkumais, t.y. išlieka kredito unijų bankroto tikimybė“, – nurodė M. Jurgilas.
A. Palionis DELFI teigė, kad dėl su kredito unijų reforma susijusių įstatymų Seimas turėtų nuspręsti birželį.
