Jie bando paneigti mitą, kad daigus valgo tik žaliavalgiai ar vegetarai. „Mes patys ir daugelis mūsų klientų yra visavalgiai. Tai, ką mes auginame, yra šviežia, organiška ir labai paįvairina kasdienę mitybą, ypač žiemą“, – teigia V. Benevičius.
Idėją atsivežė iš užatlantės
Rinkodaros magistrė Indrė nišinio verslo idėją subrandino besilaukdama dukrelės Sniegės. Buvo likusios 2 savaitės iki išėjimo į motinystės atostogas, kai sykį prigulusi susimąstė, ką gi veiks būdama nėščia.
Žvilgsniu užkliudžiusi ant palangės besistiebiančius mamos saulėgrąžų daigus, prisiminė, kaip svečiai ar draugai, paragavę salotų, giria ir klausinėja, kas čia taip skanu.
„Įvertinau, kad turiu patirties ir žinių bagažą, kurį įgijau vasarą išvykusi uždarbiauti į JAV. Mama buvo gerai pažįstama su Amerikos lietuve žaliavalge Loreta Vainius, todėl ji mielai mane priėmė padirbėti ūkyje. Loreta − tikra šios srities ekspertė, iš jos sužinojau visą saulėgrąžų daigų auginimo abėcėlę. Kai šeimininkė dviem savaitėms išvyko į Lietuvą, ūkio priežiūrą patikėjo man. Taip visko ir išmokau“, – pasakojo pašnekovė.
Nieko nelaukdama, I. Benevičienė užmerkė pirmąją sėklų partiją. Išeidama iš darbo Indrė nusprendė nepirkti įprasto torto, o pagamino suktinukų ir užkandėlių su saulėgrąžų daigais. Žinoma, vaišės visiems bendradarbiams labai patiko. Moteris atskleidė, kaip galima jų užsiauginti, o tiems, kurie tingi užsiimti tokiais dalykais, pasiūlė savo paslaugas.
„Bendradarbiai tapo pirmaisiais klientais. Buvo akimirka, kurią iki šiol prisimenu su virpuliuku: laikrodis rodo 2 val. nakties, iki vaikelio gimimo likę pusantro mėnesio, o aš sėdžiu, pjaustau saulėgrąžų daigus ir juos pakuoju.
„Esu nenormali“, − pagalvojau. Tačiau už tai gaudavau šiek tiek pinigėlių ir labai džiaugdavausi. Visada norėjau finansinės laisvės, būti nepriklausoma nuo vyro. Mano diedelis − mamos tėtis − buvo labai verslus, tėtis, ekonomikos docentas, irgi turėjo daug verslų, matyt, tai persiduoda. Net vaikystėje, būdama balerina, Muzikiniame teatre per pertrauką ne ilsėdavausi, o guminukus pardavinėdavau“, − šypsojosi ūkininkė.
Kai gimė Sniegė, verslas 8 mėnesiams sustojo, nes moteris suprato, kad nepatemps, vaikui reikėjo daug dėmesio.
2014 m. kovą ji išsiėmė ūkininko pažymėjimą, o balandį su savo prekėmis pirmą kartą dalyvavo parodoje „Agrobalt“.
„Susidomėjimas buvo didžiulis, reklama pradėjo sklisti iš lūpų į lūpas. Pasitarėme su vyru ir nusprendėme žengti į kitą etapą“, − prisiminė Indrė.
Prisijungė ir vyras
„Prisijungiau, kai pamačiau, kad idėją galima plėtoti. Turiu daktaro laipsnį, dirbau sveikatingumo inovacijų srityje, verslui skyriau dalį laiko. Jau metus sukuosi tik šeimos versle, nes gimus sūnui Aisčiui pasinaudojau galimybe išeiti vaiko auginimo atostogų. Juokas juokais, bet vaikai ir valstybės politika mums padėjo įsitvirtinti.
Užsitikrinus pajamas, gali susikoncentruoti į tai, kas šiandien dar negeneruoja pelno. Tikimės, kad vaikams paaugus, jau galėsime išsilaikyti iš šeimos verslo“, − neslėpė Vincas.
Jaunas vyras kol kas neapgailestauja palikęs ankstesnįjį darbą, nes save realizuoja kurdamas.
Benevičiai patys sukūrė prekių ženklą „Žali žali“, interneto svetainę, atsirinko ir apipavidalino pakuotes.
„Nenorime būti tik gamintojai, siekiame tapti istorija, skleisti idėją, nes mums ši veikla – ir gyvenimo būdas, ir filosofija“, − tikino pašnekovas.
Mokinė praaugo mokytoją
Prieš metus, kai gavo Maisto ir veterinarijos tarnybos maisto tvarkytojo pažymėjimą, Benevičiai Kauno regione buvo pirmi, Lietuvoje – treti, panorę verstis šia veikla. Realiai prekiaujančių daigais yra gerokai daugiau.
Tačiau jauna šeima nesibaimina dėl konkurencijos.
„Kai pradėjau domėtis, mane bandė atbaidyti, kad kas mėnesį teks atlikti produktų tyrimus, kainuojančius kelis šimtus eurų. Nusprendėme, kad verčiau dirbsime ir auginsime daugiau, tačiau legaliai ir pagal reikalavimus“, − sakė Indrė.
Benevičiai perka tik patikrintas sėklas, daiginant jos visiškai netręšiamos, tik laistomos geriamuoju vandeniu. Anksčiau ant palangių per vieną ciklą sugebėdavo užauginti 35 padėklus daigų.
Ypač jie paklausūs žiemą, tačiau ūkininkaujant namų sąlygomis, augaliukai būdavo gležnesni, blyškesni. Dabar daigai veši 60 kv. m patalpose.
Jas įrengęs Vincas pats sukonstravo pusiau automatinę sistemą auginimo režimui palaikyti. Automatiškai užtikrinama reikalinga temperatūra, įjungiama ir išjungiama šviesa, tik laistoma rankomis. „Nupirkti įrangai resursų neturėjome, jei ne mūsų abiejų asmeniniai gebėjimai, ledų nebūtume pralaužę, iki šiol tebeaugintume keliolika padėklų ant palangių“, − neslėpė V. Benevičius.
Saulėgrąžų daigų auginimo procesas labai įdomus. Sėklas reikia suslėgti, todėl pirmąją pasodinimo dieną sukraunamas 9 padėklų bokštas ir taip lentynose paliekamas 3 paras. Kita partija tada auga atidengta.
„Per savaitę prasisuka dvi partijos. Su daigeliais tenka bendrauti kiekvieną mielą dieną, laistyti ir sukeisti vietomis padėklus“, − automatų šiems darbams atlikti neišranda net sumanusis Vincas ir atsidūsta, kad būtent rankų darbas kainuoja brangiausiai.
Kiekviena sėkla, anot pašnekovų, − su charakteriu.
„Prisijaukinus ir pabaigus vieną partiją, auginant kito pirkimo sėklas jau turi žiūrėti akis išplėtęs. Tik šiemet nusiraminome ir nebeieškome kitokių, nes pagaliau pavyko atrasti saulėgrąžų sėklų, kurios mus tenkina. Pasitaikė visko: tai pradeda pūti, tai lukštai neatkimba, tai daigai smulkūs, o vartotojai labai jautrūs“, − nepasisekimus vardijo pašnekovas.
Jaunoji ūkininkė jau pralenkė savo mokytoją Loretą. Dabar vartotojams Benevičiai siūlo 11 skirtingų produktų. Tai: saulėgrąžų, žaliųjų ir Sango ridikėlių, liucernos, brokolių ir žirnių daigai, kviečių želmenys, daigintos spindulinės bei japoninės pupuolės, avinžirniai ir žalieji lęšiai.
Mėgaujasi ir beždžionės
Iš 1 kg saulėgrąžų sėklų galima išauginti 2 kg daigų, iš tokio pat kiekio liucernos − net 6 kg . „Ne visos sėklos, kurias išbandome, pasiekia prekystalius. Sudaiginame, paragaujame, jei neskanu – dedame į šoną“, − neslėpė Indrė.
Lepiausi − saulėgrąžų ir brokolių daigai, atspariausi – liucernos ir žirnių. Ringaudiškiai ketina asortimentą plėsti, įsileisti dobilus ir porus. Šių sėklos brangios: 1 kg kainuoja 60 eurų. Verslininkai taip pat bandys prisijaukinti burokėlius, nes juos auginti sudėtinga.
Benevičiai bendradarbiauja su keliais restoranais, tačiau jiems neteikia prioriteto, nes maitinimo įstaigos daigus naudoja patiekalams puošti. Užauginta produkcija prekiauja ūkininkų turgeliuose Kaune, kartą per savaitę veža į Vilnių. Per mėnesį realizuoja 1 000 pakuočių daigų.
Prekyba, anot pašnekovų, priklauso nuo oro, švenčių artumo, netgi Mėnulio fazės. „Jei išaugintos produkcijos parduoti nepavyksta, o galiojimo terminas artėja prie ribos, vežame į Lietuvos zoologijos sodą. Dramblių nešeriame, bet paukščiukams ir vėžliukams – tai labai geras priedas, daigus su apetitu valgo beždžionės“, − šypsojosi ūkininkė.
Grąžos iš savo verslo Benevičiai tikisi po 5 metų ir jau planuoja jo plėtrą – ketina prekiauti ir sėklomis.
