O ką daro viešosios politikos formuotojai? Taip, jie labai daug prognozuoja ir skaičiuoja. Prognozuojamos yra valstybės pajamos ir išlaidos, bendras ekonomikos augimas, nedarbas, infliacija ir kiti makroekonominiai rodikliai. Vis bandoma prognozuoti, kaip plėtosis atskiri ekonomikos sektoriai ir kokie jų turėtų būti prioritetiniai. Taip pat administraciškai planuojama ir prognozuojama, kiek reikės mokyklų, ligoninių, atskirų rūšių specialistų. Tad, atrodytų, valdžios institucijos planuoja ir prognozuoja taip pat kaip privatus sektorius.
Tačiau tai tik išorinis panašumas į rinkos dalyvių naudojamas prognozes. Esminis skirtumas tarp prognozavimo esant rinkoje ir už jos yra galimybė užčiuopti pokyčius, kai jie tik prasideda. Pagrindinis metodas, kuriuo prognozuojami makroekonominiai rodikliai, remiasi istoriniais duomenimis: jei per n praėjusių metų pajamos (išlaidos, paklausa ir panašiai) buvo tokios, tai šiemet jos bus procentu kitu didesnės arba mažesnės, priklausomai nuo matomų ir išmatuojamų veiksnių (pavyzdžiui, ES paramos, Ignalinos AE uždarymo, išaugusių naftos kainų, pakeistų mokesčių ar panašiai).
Visa tai daugiau mažiau atitinka realybę, kol neįvyksta esminis tendencijos pakitimas - tolydi rodiklio kreivė kažkuriame taške "lūžta". Šio trūkio taško numatymas ir yra ta aukso gysla, kuri sukrauna turtus žymiems rinkų analitikams, verslo strategams, makleriams ir netgi valstybės strategams.
Kaip tas posūkio momentas atrandamas? Jis gali būti atrastas tik suvokus, kad procesą apibūdinantis rodiklis kinta ne šiaip sau, o dėl proceso vidinių savybių. Tarkime, krovinių srautai kinta priklausomai nuo jų struktūros, paklausa konkrečiai komunikacijų paslaugai kinta priklausomai nuo naujų technologijų atsiradimo, pajamos į biudžetą kinta priklausomai nuo atskirų įmonių darbo sėkmės.
Tuos giluminius veiksnius laiku pastebėti gali tik tie, kurie yra proceso viduje arba labai arti jo. Planuojančios valdžios institucijos toje aplinkoje nedirba ir pokyčių nejaučia. Jos naudojasi statistika, kuri tik bendrais bruožais ir tik post factum atspindi reiškinius. Dar daugiau, labai dažnai planuojančios institucijos esminių pokyčių nemato arba nenori matyti, kadangi tokiems atsiradus jos turės keisti esamą politiką.
Tokios reakcijos pavyzdžių apstu: vis dar nesuvokta, kad darbo jėga Lietuvoje nebėra pigi ir kad kvalifikuotos trūksta, kad natūralių konkurencingumo didėjimo veiksnių nebėra, kad ekonomikos augimas lėtėja, kad esant tokiai demografinei situacijai esamos pensijų ir sveikatos finansavimo sistemos yra pasmerktos ir panašiai.
Taigi valdžios institucijų, jeigu jos nesinaudoja tiesiogine informacija iš rinkos (kurią gali gauti per viešas konsultacijas), sprendimai yra neefektyvūs. Jie stabdo natūralią rinkos plėtrą, nes remiasi jau praėjusio laikotarpio duomenimis, pasenusiomis aktualijomis ir nepriima domėn esamų. Todėl taip madinga sakyti: "Šią reformą reikėjo daryti prieš dešimtį ar bent prieš penkerius metus..."
Kaip šis vėlavimas atsiliepia ekonomikos sektoriams, kurie yra ypač reguliuojami? Paimkime pavyzdžiu telekomunikacijų politiką, kuri vykdoma griežtai pagal ES direktyvų nustatytas taisykles, o rinka yra dinamiška, todėl pokyčius galime stebėti neilgame laikotarpyje.
Pirmas pavyzdys iš senesnės istorijos: Lietuva privatizavo "Lietuvos telekomą", suteikdama naujajam pirkėjui monopolines teises, nors tuo metu šalis siekė kuo greičiau įstoti į ES, pagal kurios teisę toks monopolis iš principo negalėjo būti suteiktas (leistas tik dėl pereinamojo laikotarpio). Logika buvo tokia: kol formaliai neprivalome, galime ignoruoti reikalavimą, nes taip mums naudingiau. Iš tiesų, naudingiau nebuvo, nes monopolis buvo suteiktas mainais už didesnę privatizavimo kainą, o gauti pinigai tiesiog papildė biudžetą.
Tuo tarpu monopolijos įtvirtinimas mestelėjo Lietuvos telekomunikacijų rinką kelerius metus atgal, sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą kylančiomis kainomis (kurios eiliniam piliečiui buvo tikrai skausmingesnės nei nauda, gauta iš privatizavimo įplaukomis papildyto biudžeto), sugadino privačios įmonės reputaciją ne vieneriems metams. Sveiku protu sunkiai suvokiama, bet panašu, jog niekam iš politikos formuotojų tuomet nekilo įtarimas, kad monopolio įteisinimo draudimas nėra šiaip sau užgaida, o teoriškai pagrįstas ir empiriškai patvirtintas pasirinkimas.
Pažvelkime į artimesnius laikus. Jau 2002 metais svarstant Telekomunikacijų įstatymo pataisas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas siūlė įtvirtinti galimybę radijo spektro naudotojams prekiauti juo antrinėje rinkoje, o universaliąsias paslaugas finansuoti ne iš telekomunikacijų paslaugų teikėjo (-ų) lėšų, bet iš bendrųjų mokesčių. Vėliau, svarstant Elektroninių ryšių koncepciją ir įstatymą, šie pasiūlymai buvo vėl pateikti, tačiau pareigūnai tiktai ranka mojo - esą, institutas vėl su savo originaliais pasiūlymais, visoje Europoje yra kitaip, ir mes nebūsim baltos varnos.
Nepraėjo nė metai, kai oficialiai kai kurie pareigūnai jau pradėjo pripažinti, jog Europoje kalbama apie prekybą spektru. Bet tai, esą, tik šnekų pradžia, o mes keisime savo teisės aktus tik tuomet, kai tai taps norma ES (arba dar geriau - kai pakeisti teisės aktus bus privalu).
Pastaruosius dvejus metus Europos Komisija (EK) daugiausia dėmesio skyrė dviem temoms telekomunikacijų srityje. Dėl pirmosios - antrinės prekybos radijo spektru - 2004 metais buvo paskelbtos viešos konsultacijos, EK užsakymu atliktas specialus antrinės prekybos radijo spektru sąlygų ir galimybių tyrimas (Analysis Consulting, DotEcon, Hogan&Hartson, 2004). 2004 metų pabaigoje paskelbtoje Radijo spektro politikos grupės (RSPG) išvadoje teigiama, kad "antrinės rinkos sukūrimas prekiauti radijo spektro dalių naudojimo teisėmis traktuojamas kaip potencialus būdas padidinti lankstumą, taigi ir spektro naudojimo efektyvumą", o "prekybos spektru taisyklių netikslinga harmonizuoti Europos mastu, kol šalys narės neįgijo šioje srityje patyrimo". Taigi efektyvumo didinimo potencialas pripažįstamas, ir jis lieka šalių narių politikos formuotojų rankose.
Antroji tema - dėl universaliųjų paslaugų - apibendrinta EK apžvalgoje šiais metais. Šiame dokumente konstatuojama, kad, "siekiant pereiti prie labiau šiuolaikiško socialinės sanglaudos tikslo pasiekimo būdo, tikslingiau universaliąsias paslaugas finansuoti bendraisiais mokesčiais, o ne rinkos dalyvių įnašais..."
Neretai ginčijamasi, ar tikrai (ir kodėl) viešasis sektorius yra mažiau efektyvus nei privatus. Tam paaiškinti yra ne viena priežastis, tačiau ir šios užtenka: ar galima įsivaizduoti versle situaciją, kai naujas sprendimas yra jau žinomas, bet netaikomas? Juo labiau netaikomas todėl, kad konkurentai jo dar netaiko. Nesuvokiama situacija, kuri šiandieninėje Lietuvos viešojoje politikoje yra ne tik normali, bet dažniausiai ir vienintelė. Formaliai ji visai korektiška - vykdome tai, ką numato ES teisė. Bet realiai tai reiškia, kad net nemėginame konkuruoti su ES šalimis, nors tikrai vis dar galėtume.