Viename Kauno daugiabučių įsikūręs Kauno susivienijimas „Sodai“ – tarsi nedidelis Lietuvos sodininkų istorijos muziejus. Čia saugomas Lietuvos kolektyvinių sodų žemėlapis, veiklos ataskaitos ir bendrų renginių nuotraukos.
Mėgėjiški sodai pradėti kurti prieš beveik 60 metų. Kolūkiams nereikalingas žemes, apleistas vietas sodininkai įsirengė savo lėšomis. Svarbiausia idėja – užsiauginti tais laikais deficitinių vaisių ir daržovių, kurių gauti buvo neįmanoma. Be to, daugeliui žmonių sodai tapo pagrindine laisvalaikio leidimo vieta.
Lietuvos valdžia netgi buvo sumaniusi prekiauti soduose užaugintais vaisiais ir daržovėmis, tačiau ši idėja taip ir liko neįgyvendinta.
„Sodai tikrai nėra senamadiška“, − R. Šeštakauskas įsitikinęs, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje kolektyviniai sodai neišnyks. Ypač jei Lietuvos valdžia pagaliau išgirs sodininkų balsą ir labiau atsižvelgs į jų problemas.
− Kauno susivienijimo „Sodai“ tinklalapyje pirmiausia į akis krinta sodininkų peticija, atviras laiškas Aplinkos ministerijai, kreipimasis į Seimo narius ir miestų merus. Tik tinklalapio apačioje galima rasti naujienas apie sodininkų renginius. Ar daug neišspręstų klausimų turi sodininkai?
− Gerai pastebėjote. Mes visą laiką kariaujame, nes valdžia ignoruoja sodininkus. Jei neginsime sodininkų interesų – kam tada mes?
Tik pagalvokite, Lietuvoje yra maždaug 500 tūkst. sodininkų. Ar tai mažai? Bėda, kad sodininkai yra susiskaldę. Jei būtų viena jiems atstovaujanti organizacija, reikalai spręstųsi kitaip. Daug metų nerandama sprendimo dėl sodų bendrijų planų, kurie neatitinka tikrovės.
Sodininkams liepiama atstatyti sodų bendrijų planus. Tai kainuotų apie 2−3 mln. eurų. Seime vyksta nuolatiniai svarstymai, nesutaria Žemės ūkio bei Aplinkos ministerijos, kuruojančios sodininkus.
− Jūs nesate vieninteliai, kurie atstovauja Kauno regiono sodininkams. Kodėl yra kelios organizacijos?
− Sovietmečiu veikė viena sodininkų draugija, vienijusi 54 rajonus. Bendrijos turėjo priklausyti savo rajono susivienijimui. Šiais laikais struktūros nebeliko, sodininkai gali priklausyti vienai ar kitai sodininkų organizacijai. Iš 1800 sodininkų bendrijų Lietuvoje įsiregistravusios 1300.
Sodininkų bendrijos gali nepriklausyti sodininkų draugijai ar susivienijimui. Žmonės tapo individualistais – nenori niekam priklausyti, mokėti mokesčių.
Daugelis įsivaizduoja, kad viską turi sutvarkyti valdžia. Visose Europos šalyse yra sodininkų bendrijos, ten žmonės aktyviai dalyvauja priimant sprendimus. Bendrijoje drauge sprendžiame įvairius klausimus. Lietuvoje dar nesuvokiama, kad tik žmonių bendruomenė gali apginti savo interesus.
− Mažiausia, ko tikėjausi eidama susitikti su jumis, tai kalbėtis apie politiką.
− Deja, politikai dalyvauja sodų reikaluose, siekdami savo interesų, ne mūsų. Verslas ieško naudos. Sodininkams ėmė vadovauti žmonės, kurie net nėra sodininkai. Kai kurie mano, kad sodininkų reikalai − tik mokesčių rinkimas ir savęs viešinimas. Daugelis sodininkams aktualių problemų turi būti sprendžiama politiniu lygiu. Gerai, jei politikai padeda sodininkams. Deja, tokių yra mažai.
− Kokie dabartiniai sodininkai? Ar soduose daugėja jaunimo?
Kauno regione yra apie 20 sodininkų bendrijų, neturinčių pirmininkų. Jaunimas neturi laiko sodininkų reikalams tvarkyti.
Liko du stiprūs susivienijimai – Vilniaus ir Kauno. Mano vadovaujamoje sodininkų bendrijoje „Diemedis“ jaunimo taip pat mažai. Seni sodininkai sunkiai tvarkosi, jiems reikia pagalbos. Po truputį sutvarkėme vandentiekį, siurblinę, tvoras ir kelius.
Mano amžiuje jau reiktų išeiti, bet nėra kam perduoti savo darbo.
− Kodėl sodininkams neskiriama Europos Sąjungos (ES) lėšų?
− ES lėšos yra numatytos ir gali būti skiriamos. Bėda, kad Lietuvos politikams stringa žodis bendrija. Sodininkų bendrija, nors vienija grupę žmonių, turinčių tam tikrus tikslus, anot valdininkų, nėra bendruomenė, todėl jai negalima skirti ES paramos.
Kam tas žodžių žaismas? Organizuotos bendrijos yra vienas pagrindinių atviros visuomenės veiksnių. Sodininkų bendrijos veikia visoje Europoje.
Pagal ES direktyvas, jau 2014 m. Lietuvoje 90 proc. kaimo vietovių gyventojų turėjo būti aprūpinti geriamuoju vandeniu ir nuotekų sistema. Tačiau nesiimta jokių žingsnių sodininkams padėti.
− Turėti sodą – modernu ar senamadiška?
− Sodai – vienintelis geras sovietmečio palikimas. Apleisti sklypai, kurie netiko kolūkiams, buvo atiduoti sodininkams. Kai mes atėjome, visur vešėjo krūmynai, teliūškavo pelkės. Mes juos sutvarkėme, apželdinome.
Sodininkų judėjimo istorija
Pirmieji kolektyviniai sodai Kaune pradėti kurti 1949 m. Prie dabartinių K. Baršausko ir Aukštadvario gatvių daugiau nei 3 ha plote įkurtas pirmasis Lietuvoje kolektyvinis sodas „Rūta“. Šiandien tai – gražus nuosavų namų kvartalas.
1956 m. kauniečiai gamtos mėgėjai įsteigė Kauno miesto sodininkystės draugiją, kuri tapo kolektyvinių sodų kūrimosi Lietuvoje pradžia. Draugijos nariais tapo 48 sodininkai.
1960 m. draugija vienijo jau 250 narių.
1986-aisiais Kauno sodininkų draugijai priklausė 14 sodininkų bendrijų, 24 944 nariai. Gėlininkų skyrius jungė 1 tūkst. 703 narius, bitininkų skyrius – 1 tūkst. 875.
Visi naudojosi 2 544,1 ha žemės. Sodininkai buvo pasistatę 12 tūkst. 220 namelių, 73 visuomeninius pastatus, 5 supirkimo punktus, 13 sulčių spaudimo cechų, 42 sandėlius, 9 klubus ir vieną kolektyvinę vaisių saugyklą.
Šiandien istoriniam Kauno susivienijimui „Sodai“ priklauso 160 sodininkų bendrijų, įsikūrusių Kauno, Prienų, Jonavos ir Kaišiadorių rajonuose.
Visoje Lietuvoje yra apie 1 tūkst. 200 sodininkų bendrijų, veikia Lietuvos sodininkų draugija, Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija ir rajonų sodininkų susivienijimai.
Gausios gretos
Kauno regione yra 25 tūkst. sodininkų sklypų.
Kolektyviniuose soduose nuolat gyvena 5 tūkst. žmonių (900 iš jų yra vaikai).
Dar 7 tūkst. čia vasaroja – įsikuria nuo pavasario iki rudens.
