Tai mitas. Pirmiausia, lietuviai – tie, kas kartais valgo ne namie – seniai jau nėra kokie nors pavargėliai, kuriems maksimali suma restorane yra trys eurai už dienos pietus (arba aštuoni už vakarienę tinklinėje picerijoje, kur pica pigesnė, nes su kuponu, ir antras alus už pusę kainos, nes akcijinis). Antra, jau ir Vilniuje viešbučių restoranai nebėra tokia vieta, kur niekada nežengia lietuvio koja: sostinės „Narutyje“ vietiniai valgo jau seniai, o Egidijaus Lapinsko ir Armino Darasevičiaus „TIME“ jau prieš kurį laiko tapo vieta, kur žmonės eina tiesiog pavalgyti, net ir telefonu užsisako staliuką vakarienei. Trečia, ir Vakaruose viešbučių restoranai yra garbinga gastronominės scenos dalis.
„Element“ yra viešbutyje, apie kurį vargu ar esate girdėję: vieta, kur atsitiktiniai žmonės nevaikšto, negražiame Naujamiesčio pastate, kur industrinis Vilniaus paveldas buvo pagerintas, sušukuotas, padažytas, bet vis tiek buvę pramoniniai betoniniai blokai nėra ta vieta, kur norisi būti. Viešbutis vadinasi „Corner Hotel“.
Restoranas atėjus mums pasirodė toks asketiškas, kas asketiškiau jau nebūna. Akis neužkliūva už nieko: baltos sienos, paprasti staliukai ir kėdės. Įsimenama? Tikrai ne. Bet švaru ir labai tvarkinga.
Valgiaraštis nieko gero nežadėjo. Dėmesys nestabteli prie jokio patiekalo, viskas yra privalomos programos dalis. Bet, žinote, ką? Gal čia buvo geras nusiteikimas, gal šiaip kažkas teisinga, bet man buvo lengva rinktis, nes kažkaip nepretenzinga ir sąžininga. Tinklalapyje jie rašo: „Mūsų siūlomas meniu – ne knygų tomai, o lengvas, kokybiškas ir aiškus pasirinkimas. Visi patiekalai ruošiami čia ir dabar, mes neimprovizuojame ir neeksperimentuojame, savo svečiams siūlome tai, kas išbandyta ir nepakartojama.“ Pasiginčyčiau tik dėl „nepakartojama“, daugelį patiekalų tikrai galima pakartoti, kiekvienas geras šefas, turintis adekvačių produktų, tai pakartotų, bet aš nesiruošiu dabar kabinėtis prie žodžių.
Man labiau patinka „neimprovizuojame ir neeksperimentuojame“. Teisingai darote, pagalvoju aš. Vilniuje yra keli virtuvės šeimininkai, kurie gali sau leisti improvizacijas ir eksperimentus, tačiau dar daugiau tokių, kurie tuo užsiima, dar neišmokę darbo pagrindų, nes nenori būti paprastais virėjais, o sugebėjimų būti kuo nors daugiau jie kol kas neturi. Paprasto viešbučio paprastas restoranas greičiausiai nėra ta vieta, kur reikėtų improvizuoti ar bandyti netikėtus dalykus. Pagaminkite kelis paprastus patiekalus profesionaliai ir pagal receptus, ir aš jums labai dėkosiu, nes tai yra irgi menas. Ypač mūsų šalyje, kur kiekvienas, tik išmokęs išvirti kiaušinį ir apvolioti karbonadą džiūvėsiuose, jau yra Jamie Oliver ir nekantrauja nešti tautai savo viziją.
Todėl drąsiai renkamės paprasčiausiai skambančius patiekalus. Spring rolls (lietuviškai juos verčia kaip „pavasarinius suktinukus“, kas nėra itin geras vertimas, bet aš geresnio nežinau) yra traškūs, viduje minkšti, nevarvantys aliejumi, ir, jei galėsite rinktis, dar skanesni su daržovėmis, nei su vištiena, nors tie irgi visai nieko. Jei turėčiau po dolerį už kiekvieną kartą, kai šis paprastas kinų patiekalas Lietuvoje būdavo sugadinamas, būčiau milijonierius. Tačiau čia – visiškai tai, ko reikia.
Prancūziška svogūnų sriuba (€4,50) – saldi ir tiršta, jauki, pats tas patiekalas lietuviškam pavasariui, kuris vis niekaip neateina. Visą žiemą valgę žuvienes ir jūros gėrybių sriubas, džiaugiamės: jau svogūnų sezonas, aleliuja. Standartinis patiekalas, pagamintas tiksliai ir gerai. Pasaulis jau šviečiasi gerom spalvom.
Vištienos vėrinukas teryaki padaže, yakitori, klasikinis japonų užkandis prie alaus iš šimtų paprastų aludžių Tokijuje ir Osakoje, kur kostiumuoti vyrai švenčia po sunkios ir ilgos darbo dienos, buvo idealus. Pasijutau akimirkai Japonijoje, ir kiekvienas restoranas, kuris mane akimirkai nukelia į mano mylimą Japoniją, nusipelno pagyrimo.
Meksikietiška fajita su jautiena (€10) buvo paprasta. Visos sudėtinės dalys vietoje, paplotėliai minkšti, nepasakyčiau, kad aš ją prisiminčiau visam gyvenimui, bet, Dievas mato, tai yra geriau, negu galima pasakyti apie daugelį patiekalų Vilniuje.
Amerikietiškų restoranų privaloma programos dalis, šonkauliukai (€11) buvo mano skoniui per riebūs (nepakenčiu kiaulienos lašinių patiekaluose), bet iškepti ir glaistyti tobulai, todėl, nors dalį ir palikome ant lėkštės, tai buvo priešpaskutinis potepis, rodantis, kad jie čia nejuokauja: restoranas yra profesionali, gera įstaiga, gerbianti klientą ir turinti aukštus standartus.
Panna cotta desertui (€4), nors ir labai paprasta, bet irgi žavinti jau pačiu nepretenzingumu.
Dviese sumokėjome €71 ir arbatpinigius. Žinoma, eisime dar. Būtinai eisime dar. Kas parašyta valgiaraštyje, tą ir gauni, ir beveik prie nieko neįmanoma prisikabinti. Skamba kukliai, bet tai tikrai yra daugiau, nei galima tikėtis iš daugelio vietų Vilniuje.
Keturios žąsys iš penkių, ir, prašau, užeikite nors vieną kartą paragauti, net jei anksčiau nesate valgę viešbutyje: pamatysite, koks smagus gali būti normalumas.
Element, T.Ševčenkos g. 16, Vilnius. Tel. +370 5 219 5356. Tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:30 iki 22:00, penktadieniais nuo 11:30 iki 23:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 20:00.
