Kryptis − į priemiesčius
„Siekiant miesto plėtros, reikia atsižvelgti į dabartinę demografinę, politinę, ekonominę ir socialinę situaciją. Tik tada bus galima priimti nuoseklius ir strateginius politinius sprendimus“, − pastebi A.
Žilys.
Jo nuomone, bet kuris šiuolaikinio miesto strategijos planavimas ir vizijos įgyvendinimas neįmanomas be demografinių procesų stebėsenos. Daugelis miestų konkuruoja ir dėl naujų gyventojų bei verslo pritraukimo, ir dėl esamų gyventojų gyvenimo kokybės ir verslo mieste skatinimo.
„Konkurencija dėl gyventojų tampa labai aktuali Lietuvos ir Kauno miesto demografiniame kontekste. Pagal 2001 m. ir 2011 m. gyventojų surašymo duomenis, Kauno mieste net 16,5 proc. sumažėjo gyventojų. Šis skaičius apibendrina ne tik Kauno, bet ir kitų Lietuvos didmiesčių demografinę situaciją: pavyzdžiui, gyventojų skaičius per dešimtmetį Klaipėdos mieste sumažėjo 15,8 proc., Panevėžyje – 16,7 proc., Šiauliuose – 18,3 proc.
Kita svarbi tendencija – priemiesčių plėtra. Kauno miesto gyventojų skaičiaus mažėjimas primena kitus didmiesčius, o Kauno rajono savivaldybės gyventojų skaičius per minėtą laikotarpį padidėjo 3,2 proc. Galima teigti, kad miesto gyventojų mažėjimas ir priemiesčių plėtra tampa rimtais ateities Kauno iššūkiais“, − teigė A. Žilys.
Miestas sensta
Statistikos departamento pateikiamas demografinės senatvės koeficientas rodo, kad Kaunas ne tik traukiasi, bet ir sensta.
Tai atskleidžia laikinosios sostinės demografinio senėjimo problemas: mažėjantis bendrasis gyventojų skaičius ir Kauno rajonui pralaimima kova dėl jaunų gyventojų yra aktualios problemos“, − pastebėjo A. Žilys.
Liūdniausia – Dainavoje
Šias tendencijas patvirtina ir VDU Socialinių tyrimų centro atliktas tyrimas „Socialinė atskirtis Lietuvos didmiesčiuose: Erdvinės segregacijos ir poliarizacijos formos“, kuriame atskleidžiama vidinė Kauno miesto kaimynysčių segmentacija. Tyrimas parodė, kad Kauno miestas sensta nevienodai, manoma, kad kai kuriuose mikrorajonuose senjorų nuolat daugės.
„Lankantis Dainavos seniūnijoje net 69 proc. padidėja tikimybė aptikti namų ūkį, kuriame gyvena vien senjorai. Kauno miesto savivaldybės ir Kauno rajono priemiesčiuose rasti namų ūkį, kuriame yra nepilnamečių vaikų, tikimybė − net 81 proc.
Šis tyrimas atskleidė ne tik tai, kad sovietinio laikotarpio daugiabučių statybos rajonai pirmieji patiria vidutinio namų ūkio senėjimo ir depopuliacijos riziką Kauno mieste, bet ir tai, kad jaunos šeimos su mažamečiais vaikais, linkusios rinktis ilgesnio laikotarpio finansinius įsipareigojimus, susijusius su būstu (t. y. ilgalaikę būsto paskolą), įsikuria priemiestiniuose rajonuose.
Ten pradeda dominuoti jaunesni, finansiškai ir demografiškai produktyviausi gyventojai“, − teigė A. Žilys.
„Minėtos demografinės gyventojų grupės pasirinkimai yra aktualūs visam Kaunui: mieste mažėjančios darbingo amžiaus ir dirbančių žmonių grupės pasirinkimai, likti ar nelikti Kaune, lemia ne tik demografinius iššūkius, bet ir reikšmingus mokestinės bazės (GPM surinkimo), miesto viešųjų finansų ar infrastruktūros palaikymo ir išlaikymo bei verslui patrauklios aplinkos sukūrimo klausimus“, − sakė A. Žilys.
Trūksta apibendrintų duomenų
Ar Kaunas atsižvelgia į skirtingų mikrorajonų raidos ypatumus?
„Galiu tik svarstyti, tačiau abejoju, kad savivaldybės tikslas yra atsižvelgti į šias tendencijas. Jei būtų labiau atsižvelgiama, kur koncentruojasi jaunos šeimos, o kur − vyresni žmonės, būtų lengviau paskirstyti resursus.
Regis, viešasis sektorius ir jame dirbantys biurokratai, atsakingi už kasdienę savivaldybės veiklą, vėluoja atsižvelgti į tendencijas. Jiems sudėtinga orientuotis, ką nors planuoti ar patarti Tarybai, kai patys tik numano, kokios tendencijos vyrauja rajonuose“, − mano A. Žilys.
Jis dalyvavo vieno urbanistinio projekto Berlyne veikloje. „Vokietijos statistikos departamentas pateikia duomenis apie gatvės ar kvartalo demografinę situaciją. Savivaldybei nereikia kvaršinti galvos, kaip juos surinkti. Mūsų statistikos departamentas renka daugybę duomenų savivaldybių lygiu, tačiau nėra smulkesnių pjūvių. Savivaldybės, ko gero, pačios susirenka bendruosius duomenis. Neturint tikslių duomenų, spręsti, kur prasmingiausia investuoti, sudėtinga.
Kaip būtų galima surinkti šiuos duomenis? Nežinau, galbūt Registrų centras galėtų susisteminti duomenis apie tai, kuriose gatvėse ir rajonuose daugėja nekilnojamojo turto sandorių, kaip keičiasi turto kainos“, − sakė A. Žilys.
Renovacija gali neišgelbėti
Kaune iki šiol renovuota mažiau nei 1 proc. senų daugiabučių arba 41 iš beveik 5 000. Statybininkų asociacija sako, kad didžiuosiuose miestuose statoma daug naujų namų, todėl mažiau renovuojama. Ar tai reiškia, kad po 10−20 metų, jei nesustos emigracija, Kaune bus daugybė tuščių, niekam nereikalingų daugiabučių?
Pasak A. Žilio, pats prasčiausias scenarijus yra Detroito miesto pavyzdys. Detroite dabar yra apie 70 tūkst. apleistų pastatų. 1950 m. mieste gyveno 1,8 mln. gyventojų, dabar liko tik 600 tūkst. žmonių.
„Šis miestas neteko daug gyventojų, ištuštėjo, dabar jis griaunamas. Paskelbta, kad trečdalis miesto turi būti nugriauta, nes nėra gyventojų. Tačiau abejoju, ar Lietuvoje tai įmanoma. Jei Kaunas netektų dar 50 tūkst. žmonių? Tada visko gali būti. Tačiau Detroitas yra ekstremalus atvejis, nemanau, kad Kaune taip gali nutikti“, − ramino A.Žilys.
Sukrėtė Rytų Vokietiją
Urbanistas mano, kad Lietuvai greičiau gresia patirti tai, ką jau išgyveno Rytų Vokietija. „Daugelio buvusios Rytų Vokietijos miestų demografinė ir migracijos situacija yra panaši į aptartą Kauno miesto padėtį.
Drezdenas, Leipcigas, Chemnicas ir kiti Žemutinės Saksonijos federalinės žemės miestai oficialiuose dokumentuose dažnai apibūdinami kaip „besitraukiantys“. Priemiesčių plėtra, senstanti miestų populiacija, depopuliacijos grėsmės ir neigiamas migracijos saldo (skirtumas tarp atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų skaičiaus) reikalauja municipalines valdžias gerai apgalvoti miesto valdymo procesus šių iššūkių kontekste.
Šie miestai neteko daug gyventojų, kai, šaliai susivienijus, tūkstančiai žmonių išvyko į buvusią Vakarų Vokietiją.
Rytų Vokietijoje iš pradžių taip pat renovuoti namai, į tai ir kitą infrastruktūrą investuotos milžiniškos lėšos, tačiau daug gyventojų nenorėjo likti tuose miestuose, todėl jie ištuštėjo. Vokiečiai suprato, kad investicijos į būsto renovaciją neatsiperka.
Tada prasidėjo kitas procesas. Pradėta mažinti daugiabučių namų aukštų skaičių: penkių aukštų namuose nugriaudavo tris aukštus ir likdavo dviejų aukštų namas. Taip nelieka nenaudojamo ploto“, − pastebėjo A.Žilys.
Lenkiame tik Rumuniją
VDU lektorius pridūrė, kad gyventojų mažėjimas turi ir teigiamą pusę. „Jeigu lygintume su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje gyvenamojo ploto, skaičiuojant vienam gyventojui, yra mažai: apie 28 kv. m vienam žmogui mieste, kaime − šiek tiek daugiau.
Europos Sąjungos statistikos tarnybos „Eurostat“ 2012 m. duomenimis, vidutinis gyvenamasis plotas ES šalyse buvo 102 kv. m Lietuvoje jis buvo tik 68,1 kv. m.
„Jei būtų daugiau laisvų būstų, atsirastų galimybės į juos persikelti dabar ankštai gyvenantiems asmenims. Kaip jie įsigytų būstą? Sunku pasakyti. Galbūt rinkos procesai smarkiai atpigins šiuos būstus, gal savivaldybės subsidijuos jų įsigijimą, priims kitus politinius sprendimus“, − sakė A. Žilys.
Pirmasis rajonas Kaune, kuriame pasireikš butų tuštėjimo efektas, gali tapti Dainava. „Tačiau tai − didelis rajonas, prilygstantis nemažam Lietuvos miestui. Jame tuštėja tam tikri kvartalai, o kurie – vargu, ar kas gali atsakyti“, − pripažino A. Žilys.
Konkuruoja su rajonu
A. Žilys teigia, kad Kauno miesto depopuliacijos rizikos situacija sutampa su jo pozicija Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse. „LLRI parengtame 2015 m. sėkmingiausios savivaldybės indekse Kauno miestas užima tik penktąją vietą iš šešių indeksuotų, o Kauno rajonas užima pirmąją vietą tarp ne didžiųjų miestų savivaldybių.
Šie reitingai, kuriuose išskiriami skaidrumo, vartotojų pasirinkimo, konkurencijos skatinimo, mažesnės mokesčių naštos ir efektyvaus viešojo turto valdymo kriterijai, išryškina „idealios savivaldybės“ bruožus.
Jis pripažino, kad Kauno gyventojai toliau kraustysis į priemiesčius, jei tik turės tam galimybę.
„Tai − kauniečių savybė, galbūt įrašyta net genuose, - šypsosi. – Anksčiau Kaune vystėsi privatūs namai Žaliakalnyje ir Aleksote, dabar keliamasi į priemiesčius, o tada jie jau patenka į kitą savivaldybę. Šie procesai yra ne vienos, bet dviejų savivaldybių reikalas. Nesakau, kad Kauno miesto ir rajono savivaldybėms reikia susijungti, tačiau demografijos ir būsto plėtros klausimus jos turėtų spręsti kartu, nugalėję savo politinius interesus“, − linkėjo A. Žilys.
