Tačiau tokias ataskaitas praeityje teikęs VSD darbuotojas abejoja masiniu verslininkų verbavimu, nes jis būtų per brangus. Vis dėlto buvęs pareigūnas neneigia, kad kai kurie lietuviai gali būti užverbuoti dėl savo silpnybių.
„2015 m. vienu iš svarbiausių FSB (Rusijos Federalinės saugumo tarnybos) taikinių išliko Rusijoje dirbantys Lietuvos verslininkai (net ir smulkieji). FSB, juos verbuodama, naudojasi korupcija (siūlo „stogą“), taip pat tuo, kad gali kontroliuoti vietos verslą, išduoda įvairius leidimus užsieniečiams, „prižiūri“ kriminalinį pasaulį“, – rašoma trečiadienį paviešintoje VSD ataskaitoje.
Joje akcentuojama, kad FSB ypač domisi į Rusiją vykstančiais valstybinių įstaigų tarnautojais, teisėsaugos darbuotojais, kariais, verslininkais, nevyriausybinių organizacijų darbuotojais, kitais politinių ar verslo ryšių turinčiais lietuviais.
„FSB taikosi į asmenis, kurie turi finansinių sunkumų ir ieško verslo galimybių Rusijoje, yra lengvai manipuliuojami, laikosi prorusiškų pažiūrų ir neigiamai vertina Lietuvos valstybę. Dažniausiai FSB tokius asmenis siekia išvilioti į Rusiją, Baltarusiją ar kitas valstybes ir tik tuomet iš karto ar pamažu pateikia pasiūlymą bendradarbiauti. FSB Lietuvos verslininkais domisi dėl jų ryšių politinėse partijose, valstybinėse institucijose, teisėsaugoje, finansų ir energetikos srityse“, – teigiama ataskaitoje.
VSD piešiamas verbavimas būtų per brangus?
Verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danukas Arlauskas, į Lietuvos pusę perėjęs buvęs KGB karininkas ir VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas, abejojo, kad lietuviai verslininkai verbuojami taip, kaip nušviečiama ataskaitoje.
„Pirmas vaizdas, kad iš tikrųjų joje labai daug „prisukta“. Vis dėlto įvertinkime, kokia tai tarnyba ir ką ji stengiasi parodyti – t. y. kokia ji reikšminga ir kiek jai reikia finansavimo. Kadangi baigiau atitinkamus mokslus, man teko kurti VSD, rašyti ir teikti panašias pažymas, tai labai skeptiškai žiūriu, kad tarnybos taip primityviai verbuotų mūsų žmones“, – DELFI sakė jis.
D. Arlausko teigimu, disponuodamos ribotomis lėšomis tarnybos apie jas dominantį žmogų pirmiausia surenka visą viešą informaciją, išsiaiškina, ar jis prieina prie slaptos informacijos, ar dirba jas dominančioje struktūroje.
„Perskaičius pažymą atrodo, kad į verbuotojų tinklą gali patekti kiekvienas kokį nors verslą turintis žmogus. Tai labai abejotina. Kad kiekvienas Lietuvos gyventojas gali patekti į tinklą, skamba labai gerai, praktikoje taip nebūna. Specialiosios tarnybos taip neieško, nes paieška susijusi su resursais – tai yra su laiku ir pinigais. Iš tokios totalios paieškos naudos būtų mažai“, – įsitikinęs pašnekovas.
Vis dėlto D. Arlauskas neabejoja, kad Rusijos tarnybos yra užverbavusios Lietuvos verslininkų. Tačiau tai esą visiškai normalu, nes pati VSD veiklos pradžioje turėjusi programą verbuoti Rusijoje ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose ryšių turinčius verslininkus, mokslininkus ir kitus asmenis.
„Pats verbavimo principas teisingas, bet netikiu, kad verslininkai verbuojami vos ne totaliai, kaip tai pranešama pažymoje. Manau, kad saugumo departamentas čia pabandė „pakelti“ save, koks jis yra reikalingas“, – svarstė konfederacijos vadovas.
21-os silpnybės taisyklė verbuojamiems
Jo įsitikinimu, Rusijos tarnybas domina tik tie stambūs verslininkai, kurie bendrauja su politikais ir gali sužinoti slaptos informacijos. Tačiau ir tokiais atvejais veikiama atsargiai, kad nei žmogus ką suprastų, nei žvalgybininkas išsiduotų.
„Žvalgyboje yra 21-os pažeidžiamos vietos taisyklė – na, vos ne kaip kortose „Akis“. Žiūrima, kaip klostosi žmogaus santykiai šeimoje, kokie jo polinkiai, ar jis turi silpnų vietų, ar mėgėjas išgerti, gal piktnaudžiauja narkotikais, ar yra netradicinės lytinės orientacijos. Jeigu žmogui nesiseka verslas, jam gali sudaryti papildomas kliūtis.
Susidėjus daugeliui nesėkmių, žmogus tampa labai pažeidžiamas ir tik tada bandoma jį užverbuoti. Bet ir tai netiesiogiai, o įtraukiant į tokius veiksmus, kad, pavyzdžiui, galima bylą iškelti. Tada atsiranda „geras“ žmogus, kuris pasisiūlo padėti, bet mainais ir pats prašo pagalbos“, – žvalgybos užkulisius nupasakojo D. Arlauskas.
Jo teigimu, šiais laikais tarnybos dirba labai subtiliai ir jas sudominęs žmogus gali net nežinoti, kad jo atžvilgiu atliekami kokie nors veiksmai.
„Su juo dirbama „patamsiai“, jis net gali nežinoti, kad teikia informaciją. O tas tiesioginis verbavimas, apie kurį kalbama ataskaitoje... Negi tarnybos verslininkui pinigų pasiūlys? Jis ir taip jų turi. Tik surinkus informaciją jis tampa pažeidžiamas. Todėl ir VSD turi žiūrėti žmones, kurie gali būti pažeidžiami.
Totaliai verbuoti nėra prasmės, nes tą informaciją galima surinkti gerokai greičiau ir pigiau. Geras žvalgybininkas tą informaciją gali ištraukti neišsiduodamas. O tiesiai žmogaus paprašius, kad, žinai, teik mums informaciją, jį gali užgožti baimė ir tada jis sunkiai atsiskleis“, – kalbėjo pašnekovas.
