Žinoma, pakanka pažiūrėti į mano tekstus, ir matyti, kad visa tai nėra tiesa (ne visada ir Michelin žvaigždute pažymėtas restoranas Italijoje iš manęs geriausią įvertinimą gauna), kartais ir lietuviškos visai nebrangios, liaudžiai prieinamos vietos, yra geriausiai įvertinamos.

Išvykus tarnybinėn kelionėn į Šri Lanką (tiesą sakant, turiu pailsėti, prieš Lietuvoje įsisiūbuojant rinkimų kampanijai, bet visada geriau apiforminti atostogas, kaip darbą, patikėkit manim), pasitaikė gera proga išbandyti du to paties profilio restoranus, esančius šalia vienas kito, toje pačioje gatvėje, prie to paties geležinkelio, kuris eina per palmių giraitę, o už jo yra paplūdimys ir Indijos vandenynas.

Abu restoranai (Amal Villa ir keistai vokiškai pavadintas Wunderbar) siūlo žuvį ir jūros gėrybes. Tai viena iš dviejų virtuvių, kurias apsimoka bandyti Šri Lankoje (antroji – tai įvairaus stiprumo kariai su ryžiais). Šri Lankoje gyvenantys budistai vengia didelių gyvių mėsos, o žuvį, krevetes, omarus ir krabus tai valgo, jei ne vienuoliai-vegetarai. Hinduistų dietiniai įsitikinimai dar laisvesni.

Abu restoranus mums parodė mūsų vairuotojas Bentotos miestelyje: mano patarimas jums, visada susiraskite Šri Lankoje savo vairuotoją, net jei jis jums dirbs tik po pora valandų per dieną. Vairuotojas jums parodys geriausias vietas, viską paaiškins ir bus jūsų ambasadorius vietiniuose turguose ir parduotuvėse.

Atėjus į Amal Villa, pirmieji įspūdžiai nekokie: svečius priimantis guvus žilagalvis maître d'hôtel tuoj pat ištraukia iš baseinėlio du omarus, duoda juos, spurdančius, palaikyti, nuveda prie žuvies šaldytuvo ir greitakalbe beria, kad į kainą įskaičiuoti ir ryžiai, ir lydytas sviestas su česnakais, ir kokosų duona, ir salotos. Viskas jo elgesyje pernelyg poliruota, pagalvoju, nepatinka man turistinės industrijos konvejeriai.

Vis tiek pasirenkame po omarą, vieną tigrinę žuvį (jos tiek variantų ir pavadinimų, kad, nebūdamas ichtiologas, negaliu pasakyti, kokia čia tiksliai rūšis) ir kelias nežmoniškas, nepadoraus dydžio krevetes.

Visi šie dalykai uždėti ant grilio, kur reikia – perpjauti, ir tiek. Visa tai absoliučiai fantastiškai, nepadoriai skanu. Net tais laikais, kai dažnai važinėjau į Japoniją, ir kai be apribojimų kraudavausi į lėkštes krabus, tuną, omarus, krevetes – net ir ten nesijaučiau gyvenantis tokiame nepadoriame jūros gėrybių pasaulyje. Tiesa, Japonijoje, nors ir nebūdavo ypatingų išlaidavimo stabdžių, aš beveik niekada nemokėjau tiek pinigų, kiek Šri Lankoje, ir tikrai sąskaita niekada nebuvo tokia, palyginti su vidutinėmis pajamomis šalyje.

Restorane Amal Villa dviese, su pora taurių vyno ir jau priskaičiuotais arbatpinigiais, sumokame 17281 rupiją (€112), apie ką vietiniams geriau nežinoti. Čia būtų labai panašu į €900 restorano sąskaitą Lietuvoje. Apie tokią net ir aš nedrįsčiau pasakoti vietiniams Lietuvos gyventojams. Keturios žąsys iš penkių (už tokius pinigus norisi stebuklo, o čia tiesiog gerai pagamintas maistas iš nepaprastai gerų produktų).

Antrąjį restoraną išbandėme kitą dieną. Viskas panašiai, kaip pirmajame, tik niekas nemojuoja omarais, o ir pačios jūros gėrybės atrodo labiau nuvargusios. Ir čia praneša, tik be entuziazmo, apie tai, kad į kainą įskaičiuotos salotos, kokosų duona, lydytas sviestas su česnaku.
Tai buvo viena labiausiai nuviliančių vakarienių per pastaruosius mėnesius, o gal ir per pastaruosius metus.

Ryklys (4000 rupijų, arba €25,80, už kilogramą) buvo, kaip ir įprasta rykliui, sausas, net sprangus. Rykliui reikia padažo, jo negalima tiesiog ant grilio mesti ir tikėtis, kad bus skanu.

Krabas (3500 rupijų, arba €22,50 už kilogramą) buvo tuščiai išmesti pinigai, nes nebuvo nei tinkamai išdarinėtas, nei mėsingas – vien tik krapštymas, ir jokio valgymo. Maža to, dar ir viskas suversta į vieną didelę lėkštę, be tvarkos ir be supratimo.

Blogiausios buvo krevetės. Nebe pirmo šviežumo, su stipriu žuvies kvapu, kurio šviežioje krevetėje neturėtų būti. Neapsinuodijom, bet buvo labai neskanu. Apie garnyrus ir salotas nėra ką pasakoti.

Sumokėjome, kartu su vynu ir arbatpinigiais, 12171 rupiją (€79). Kaip sako išmanantys žmonės, €112 už gerą maistą yra nemažai pinigų, bet negaila, o €79 už blogą vakarienę yra labai nuviliantis pinigų švaistymas. Man irgi taip atrodo. Viena žąsis iš penkių, nes ko jau ko, o nelabai šviežių krevečių gauti saloje Indijos vandenyne, kurioje yra jūros maisto rojus, aš nesutinku. Čia būtų tas pats, kaip Lietuvoje gauti prastų cepelinų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (297)