Pradžia dar tęsiasi
„Aš niekada neieškojau darbo, darbas randa mane. Entuziazmo turiu su kaupu ir supratau, kad labai daug jo įdedu į svetimą verslą, todėl nusprendžiau šią savybę panaudoti nuosavam verslui. Mintis įkurti senjorų globos namus kirbėjo jau seniai.
Patirties įgijau poliklinikoje, startavau Norvegijoje. Kai atsirado lėšų, ėmiausi įgyvendinti savo sumanymą, sulaukiau palaikymo iš aplinkinių. Nenukritau iš debesų ir nepradėjau daryti to, apie ką neturiu žalio supratimo“, − šypsojosi energija trykštanti „Šatijų rezidencijos“ vadovė.
Anksčiau ištaigingame, beveik prieš 130 metų pastatytame Šatijų dvare, atspindinčiame to meto prabangą ir harmoniją, veikė svečių namai.
„Dar ir dabar sulaukiu skambučių, ar nebūtų galima surengti vestuvių puotą. Paklausiu: „O kaip pageidausite švęsti − kartu su čia gyvenančiais senjorais ar be jų?“ − juokėsi verslininkė.
Reklamos trūkumas čia niekuo dėtas – seneliai buvusiuose svečių namuose gyvena vos du mėnesius, o viešoji įstaiga įregistruota prieš devynis.
Kambarius ir bendras erdves veikli moteris įrengė per pusmetį. „Jei ne biurokratinis popierių tvarkymas, viskas būtų trukę dar trumpiau, − prisipažino A. Bakanienė. − Esu išbandžiusi ir globą, ir slaugą, ir senelių priežiūrą, todėl man buvo daug lengviau. Žinojau, kaip pertvarkyti kambarius, kad jie būtų patogūs gyventojams.
Pritaikymas specifinis – reikia vengti aštrių kampų, slenksčių. Tokio tipo įstaigose svarbu net tai, kur įtaisyti iškvietimo mygtuką. Kam jis reikalingas, jei yra pritvirtintas ten, kur žmogus nepasiekia?
Direktorė pastebėjo, kad dažnai senoliai, net ir prastai besijausdami, neskuba kviesti pagalbos, sakydami, kad nenori trukdyti.
„Tokiu atveju paliekame atviras kambario duris ir pagal veido išraišką sprendžiame, kada metas pasiteirauti, ar viskas gerai. Nors pasitaiko gyventojų, kurie tyčia elgiasi piktybiškai, kviečia be reikalo, rėkauja, kai kiti ilsisi. Tada reikia nusibrėžti ribas, bandyti susitarti. Iš patirties žinau, kad geriausias vaistas ir gydytojas – humoras.
Įstaigos vadovė ir pati surinkinėjo baldus, stumdė juos po kambarius, ieškodama tinkamiausios vietos. „Tai − trys mano vaikai, − su pasididžiavimu lenkdama pirštus vardija pašnekovė. − Vienas jų − tikrasis, dukrelė Kotryna, antrasis – rezidencijos gyventojai, trečiasis − pati rezidencija.“
Ir čia pat prisipažįsta, kad nėra tipinė vadovė. Visur stengiasi eiti kartu, pluša lygiai su visais, stebi, kaip dirba kiti, ir savo pavyzdžiu skatina pasitempti.
Paklausta, ar pradžia buvo sunki, verslininkė neabejojo: „Pradžia tęsis kokius metus, nes vis dar randu, ką keisti, tobulinti ir gražinti.“
Skandinaviška patirtis
Prieš imdamasi savo verslo, A. Bakanienė dvejus metus dirbo senelių namuose Norvegijoje. Jos žodžiais, slaugos supratimas Norvegijoje ir Lietuvoje kardinaliai skiriasi.
„Pasitaikė net toks atvejis, kai vos pradėjus dirbti man teko prisiimti atsakomybę ir nuspręsti, ar kviestis milžiniškus pinigus kainuojantį medikų sraigtasparnį, kad atliktų kardiogramą, nes kalnuose dėl sniego keliai buvo uždaryti, ar bandyti išsisukti pačiai“, − prisiminė pašnekovė.
Anot moters, labai skiriasi ir garbaus amžiaus žmonių globos namai užsienyje ir Lietuvoje.
„Užsienyje mes dirbame pas juos, o Lietuvoje jie gyvena pas mus. Bandau įvesti užsienio sistemą, gerbti žmogaus privatumą. Kiekvienas jų turi savo nuomonę, gyvenimo patirtį, reikia mokėti prie kiekvieno prieiti asmeniškai. Rakto, padedančio prieiti prie naujoko, ieškome bent savaitę. Tenka išgerti ne vieną puodelį arbatos, išklausyti gyvenimo istoriją, surasti, su kuo iš kitų gyventojų jam būtų priimtiniausia bendrauti“, – sakė A. Bakanienė.
Pašnekovė patikino, kad įsiminė visų globotinių istorijas: „Tai naudinga ir nėra sunku. Kažkada poliklinikoje dirbau su 3 tūkst. pacientų ir sugebėjau įsiminti visų pavardes, adresus, nusiskundimus, net su kuo giminiuojasi. Mane gelbsti regimoji atmintis.“
Personalą atsirinko netradiciškai
Be A. Bakanienės, „Šatijų rezidencijoje“ pamainomis dirba dar septynios moterys. Kol gyvena tik devyni gyventojai (iš viso šioje globos ir priežiūros įstaigoje yra 24 vietos) kartais jos, ypač atėjusios iš ten, kur krūvis buvo nežmoniškas, padejuoja vadovei, kad mažai darbo.
„Aš joms atsikertu: „Džiaukitės, nes ateis laikas, kai sakysite: „Agne, baik mus vaikyti“, − juokėsi verslininkė.
Ir pabrėžė, kad bus labai svarbu kalbėtis su senjorais, išklausyti.
„Ne viena nustebo ir klausė, ar nepyksiu, jei pamatysiu jas sėdinčias. Pasakiau, kad pyksiu, jei matysiu tik dirbančias ir visiškai nebendraujančias su senoliais. Esu įsitikinusi, kad ryšys su žmogumi yra labai svarbu. Norvegijoje žinojau, ką rasiu po vienos ar kitos pamainos. Jei žmogus dirba be meilės, tik dėl pinigų, tai labai matyti. Po formaliai pareigas atliekančio žmogaus pamainos tekdavo įdėti daug jėgų ir energijos padėčiai neutralizuoti“, – prisiminė pašnekovė.
A. Bakanienė pasistengė atsirinkti ir psichologiškai tvirtas darbuotojas.
Vienas pacientą artimieji į „Šatijų rezidenciją“ atgabeno po insulto. Vyriškis bandė pasiskųsti, kad jo galva neveikia. „Paklausiau, ar žaidžia šachmatais, patvirtino, kad taip. Susėdome vieną vakarą lošti. Pagudravau, leidau jam laimėti ir įtikinau, kad galva veikia kuo puikiausiai. Paskambinęs artimiesiems jis suabejojo, ar tikrai direktorė netyčia suklydo, bet vis dėlto labai džiaugėsi pergale“, − pasakojo A. Bakanienė.
Reikia keisti požiūrį
Naujosios veiklos – savo verslo – pašnekovė nevadina darbu. Tai, anot jos, − gyvenimo būdas ir filosofija.
Be senolių, mūsų šalyje tenka dirbti ir su jų artimaisiais. Jie sunkiai susitaiko su mintimi, kad tėvai paseno, pasiligojo ir jiems reikalinga kitokia pagalba. Artimieji dažnai nė nesupranta, kad jie tokios pagalbos negali suteikti, nes tam reikia žinių, įgūdžių ir patirties.
„Dažniausiai atsižvelgiama, ko senolis norėtų, tačiau tai nebūtinai yra geriausia. Tarp pataikavimo ir slaugymo yra didžiulis skirtumas. Dažnai senas žmogus pareiškia, kad nenori valgyti. Artimieji nesugeba įtikinti, paskui dėl išsekimo senolį tenka gabenti į ligoninę. Mes stengiamės motyvuoti, griebiamės mažų gudrybių. Tarkime, maistą dedame į didžiules lėkštes, tada jo kiekis atrodo mažas ir senjorai nedejuoja, kad čia juos verčia labai daug valgyti“, − patirtimi dalijosi „Šatijų rezidencijos“ vadovė.
Kauno rajone, be „Šatijų rezidencijos“, veikia dar 5 senelių namai. Entuziazmu trykštanti naujos globos ir priežiūros įstaigos vadovė tikisi, kad suderinus norvegišką praktiškumą ir lietuvišką nuoširdumą, sėkmingai pavyks rasti savo vietą po saule.
„Jei nori pritraukti žmonių, privalai būti kitoks. Privalai pelnyti pasitikėjimą − ir globotinių, ir jų artimųjų. Vis dėlto, kai artimieji pasako, kad jie labai patenkinti, padėkoju, bet priduriu, kad man daug svarbiau, jog patenkinti būtų mano globotiniai“, − sakė A. Bakanienė.
