Panevėžys ir rajonas išskėstomis rankomis laukia investuotojų ir naujų darbo vietų. O čia jau veikiančių įmonių vadovai skundžiasi, kad vis sunkiau rasti ne tik kvalifikuotos darbo jėgos, bet ir dirbančių paprastą fizinį darbą žmonių.

Pasak jų, pastačius nors vieną didesnę gamyklą, darbo jėgos trūkumo problema pasireikštų visų aštrumu.

Darbuotojams atlyginimų atžvilgiu, matyt, tai išeitų į naudą. Lietuviai akivaizdžiai rodo, kad nebenori būti pigia darbo jėga.

Kai kurios Panevėžio bendrovės vežasi darbuotojus iš kitų miestų ir rajonų. Darbdaviai tvirtina, jog motyvuotiems darbuotojams pasirengę mokėti ganėtinai geras algas ir ragina valdžią padėti pritraukti ir išlaikyti tokius žmones tuštėjančiame ir senėjančiame Panevėžyje.

Ieškantiems bet kokio legalaus pragyvenimo (išgyvenimo) šaltinio mieste prie Nevėžio iš pirmo žvilgsnio susirasti darbą nėra sudėtinga. Įvairios įmonės nuolat ieško darbuotojų įvairiems darbams. Tačiau įspūdis, kad daugėja darbo vietų, klaidingas. Iš tikrųjų naujų darbo vietų Panevėžyje sukuriama mažai.

Darbo biržos direktorius Viktoras Trofimovas teigia, kad įmones, sukūrusias naujų darbo vietų, būtų galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Mieste tiesiog vyksta intensyvi darbuotojų migracija iš vienos įmonės į kitą. Net Darbo biržai sunku atrinkti, kiek naujų darbo vietų sukūrė, pavyzdžiui, elektromechaninių sistemų gamintoja „PKC Group Lithuania“, nes nežino, kiek darbuotojų į ją perėjo iš AB „Lietkabelis“, kuri yra glaudžiai susijusi su minėta įmone.

Kita vertus, per tūkstantį darbuotojų turinti ir nuolat jų ieškanti „PKC Group Lithuania“, AB „Panevėžio keliai“, UABAQ Wiring Systems“, AB „Pieno žvaigždės“ filialas „Panevėžio pienas“, bendrovė „Dominari sofa“ vadinami darbdaviais, 2015 metais labiausiai prisidėjusiais sprendžiant užimtumo klausimus Panevėžyje.

Bedarbių daug, bet nėra kas dirba

Aukštaitijos sostinėje jau ne pirmi metai mažėja bedarbių. Praėjusių metų pabaigoje Panevėžyje buvo registruota 5011 bedarbių, tai sudarė 8,6 proc. darbingo amžiaus gyventojų. 2014 metais šis rodiklis buvo 10,1 proc., o 2011 metais – net 14,9 proc.

Tačiau tiek mieste, tiek visoje Panevėžio apskrityje 2015 metais, palyginti su 2014 – aisiais, padidėjo atotrūkis tarp darbo jėgos pasiūlos ir paklausos.

Apskrityje pernai per visus metus Darbo biržoje užsiregistravo 21,9 tūkst. žmonių, o laisvų darbo vietų (į terminuotus ir nuolatinius darbus) buvo 14 tūkst. 621. Užpraeitais metais buvo 21 tūkst. 60 bedarbių ir 18 tūkst. 680 laisvų darbo vietų.

Pernai Panevėžyje buvo 9 tūkst. 15 bedarbių ir 8,2 tūkst. laisvų darbo vietų, tuo metu 2014-aisiais – 11,5 tūkst. laisvų darbo vietų ir 8,8 tūkst. bedarbių. Taigi mieste padaugėjo bedarbių ir sumažėjo laisvų darbo vietų. Tačiau darbdaviai dar garsiau kalba apie darbuotojų trūkumą.

Bėda, kad tarp bedarbių yra didelė dalis nepakankamai darbo rinkai pasirengusių žmonių.

Iš visų pernai Panevėžio regiono oficialių bedarbių daugiau kaip trečdalis buvo nekvalifikuoti, beveik 26 proc. – nedirbę daugiau kaip dvejus metus, 10,6 proc. – neturėję jokios darbo patirties. Statistikos, koks procentas iš užsiregistravusiųjų Darbo biržoje apskritai nenorėjo dirbti, žinoma, nėra.

Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų (PPAR) direktorius Visvaldas Matkevičius sako, kad darbo rinkoje susiklostė paradoksali situacija.

„Peržvelgęs į Panevėžio darbo biržos sudarytą įsidarbinimo galimybių barometrą matau, kad didžiausios galimybės įsidarbinti yra statybininkams, stogdengiams, betonuotojams, apdailininkams, pardavėjams, siuvėjams, kepėjams ir taip toliau. Tokių darbuotojų yra Darbo biržoje, bet dirbti nėra kam“, – stebėjosi V. Matkevičius.

PPAR vadovas įžvelgia dalies gyventojų nenorą dirbti. Jis sutinka, kad darbdaviai, ypač pradedančių darbuotojų, nelepina dideliais atlyginimais tačiau sako, kad daug yra tokių, kurie, sužinoję, kokią algą jiems darbdavys siūlo, dar klausia, kiek mokės už darbą. Suprask, alga yra vien už atėjimą į darbą.

V. Matkevičiaus teigimu, dirbti neskatina ir socialinių pašalpų sistema.

Vieną sako, kitą daro?

Panevėžio darbo biržos direktorius V. Trofimovas su tuo nesutinka. Jo teigimu, socialinės pašalpos žmogui mokamos tam, kad jis tam tikru periodu, kai neturi darbo ir pajamų, galėtų išgyventi. Skatinti dirbti turėtų kiti veiksniai: darbo užmokestis, darbo sąlygos, darbdavio požiūris į darbuotoją.

„Darbuotojui didelis skirtumas, ar darbdavys į jį žiūri kaip į pridėtinės vertės kūrėją ir vertina, ar tik kaip į darbo įrankį“, – mano Darbo biržos vadovas.

V. Trofimovo teigimu, jau vien tai, kad darbdavys nenurodo, už kiek norėtų įsigyti darbo jėgą, ieškančiųjų darbo nemotyvuoja kreiptis į jį. Žinoma, nenurodomas atlyginimas gali būti ir didelis, ir mažas.

Pasak Panevėžio darbo biržos direktoriaus, tai, ką verslas deklaruoja viešai ar žada darbuotojams, ne visada atitinka tikrovę.

Kaip pavyzdį jis paminėjo vieno žinomo Panevėžio krašto verslininko pasigyrimą viešame renginyje, kad traktorininkui jis moka 2 tūkst. eurų.

Anot V. Trofimovo, geriausia informacijos sklaida apie įmonę ir darbdavį yra iš lūpų į lūpas. Kad ir kiek verslininkai viešai girtųsi mokamais dideliais atlyginimais ir geromis darbo sąlygomis, žmonės neis pas juos dirbti, jeigu iš jau ten dirbančiųjų žinos, kad taip nėra.

Pavyzdžiui, viena krovinių gabenimo bendrovė per Darbo biržą nuolat ieško tolimųjų reisų vairuotojų, kurių paklausa rinkoje didžiulė. Į šią įmonę darbintis pasiųstas jaunas Darbo biržos klientas direktoriui tiesiai pasakė, kad ten neis.

„Galite mane išbraukti iš bedarbių sąrašų, tegu aš nebegausiu socialinės pašalpos, bet į tą įmonę neisiu. Valgysiu sausą duoną, bet lauksiu, kol atsiras įmonė, kurioje normalios darbo sąlygos ir atlyginimas“, – pareiškė jis.

V. Trofimovo teigimu, labiausiai motyvuota ir kokybiškiausia darbo jėga yra emigravusi iš Lietuvos. Ji nelaukė, kol pagerės sąlygos Lietuvoje. Taigi darbo biržoms tenka dirbti su ta, kuri dar liko: ją perkvalifikuoti, mokyti, remti jos įdarbinimą, motyvuoti ir kt.

Anot direktoriaus, didžiausias iššūkis yra ilgalaikiai bedarbiai – metus ir ilgiau neturėję darbo asmenys. Lengviausia įsidarbinti gyventojams nuo 29 iki 50 metų. Iki 29 metų ir vyresni nei 50 metų žmonės yra dar neįgiję arba iš dalies ar visai praradę kvalifikaciją. Pašnekovas patikino, kad ne visi darbdaviai kratosi vyresnio amžiaus darbuotojų.

„Kai kurie darbdaviai kaip tik dairosi tokių darbuotojų. Jie suvokia, kad jaunimas už grašius neparsiduos, kad yra mobilus – nepatiks, apsisuks ir išvažiuos į užsienį. O vyresnio amžiaus gyventojai jau yra įleidę šaknis Lietuvoje, daugelio jų lūkesčiai atlyginimo atžvilgiu, ypač jeigu jie nėra kvalifikuoti darbuotojai, ne tokie dideli“, – kalbėjo Panevėžio darbo biržos direktorius.

Kokie šansai susirasti darbą Panevėžyje turintiesiems aukštąjį išsilavinimą, ypač humanitarinių specialybių atstovams? V. Trofimovas pasiūlė palūkėti kelis mėnesius ir pažiūrėti, kaip seksis įsidarbinti iš Panevėžio savivaldybės atleistiems valdininkams.

Darbo biržos vadovas neigė, kad atsisakiusieji dirbti pasiūlytą darbą be ceremonijų išmetami iš biržos. Jo teigimu, į kiekvieną bedarbį žiūrima individualiai, kiekvienam sudaromas įsidarbinimo planas.
„Nebraukiame klientų iš sąrašų lengva ranka. Pasitaiko, kad ir darbdaviai nepasižymi puikia reputacija“, – aiškino jis.

Būtina didinti miesto patrauklumą

Nemažai panevėžiečių ir iš Panevėžio svetur laimės ieškoti išvažiavusiųjų tvirtina, kad miesto problema yra tai, jog žmonės čia mažai uždirba. Dėl palyginti mažo vartojimo čia sunku plėtoti smulkųjį verslą. Miesto centre galybė dėvėtų drabužių parduotuvių, nors normaliame mieste turėtų kurtis kitokios parduotuvės, kavinės ir kiti verslai.

Bendrovės „Metalistas LT“ generalinis direktorius M. Gudas nemano, kad Panevėžio bėda mažos algos. Verslininko teigimu, kai kurių specialybių darbuotojai pas mus uždirba daugiau nei kituose didmiesčiuose.

Jo nuomone, blogai tai, kad jauniems žmonėms laisvalaikio, saviraiškos prasme miestas nėra patrauklus. Čia nėra kur kokybiškai išleisti uždirbtų pinigų. Pagaliau mieste labai trūksta nuomojamų butų.

M. Gudui irgi susidarė įspūdis, kad Panevėžyje kuo toliau, tuo labiau apmiršta gyvenimas.

Mažėja gyventojų, jaunesni žmonės emigruoja, miestas sensta. Vakare centre nematyti nė gyvos dvasios. Mokslus baigęs jaunimas nenori grįžti, ką jau kalbėti apie iš kitų miestų atvažiuojančius čia gyventi ir dirbti jaunus specialistus.

„Panevėžys tampa pensininkų miestu, kuriame gražiai sutvarkytuose parkuose bus malonu vedžioti šuniukus, bet jaunam žmogui jis nebus patrauklus gyventi, dirbti ir leisti uždirbtus pinigus. Visi tarsi suvokiame tai, bet savivaldos ar valstybės mastu nelabai ką darome, kad ją išspręstume“, – „Sekundei“ teigė M. Gudas.

Jeigu ir toliau taip bus, ko gero, Artūro Zuoko vizija su milijonu ar daugiau gyventojų turinčia sostine virs realybe, o atotrūkis tarp sostinės ir kitų regionų gyvenimo kokybės prasme dar didės.

Pašnekovo teigimu, miesto merdėjimo tendenciją galima pristabdyti, tačiau tam reikia tiek valstybės, tiek savivaldos pastangų.

„Tarkime, pradedant gimstamumo skatinimu ir baigiant kavinių miesto centre atleidimu nuo mokesčių ar jų sumažinimu. Reikia gerai pasukti galvas, greitų rezultatų nereikia tikėtis. Valstybė, savivalda, verslas turėtų dirbti ranka rankon. Norėtųsi ryžtingesnių veiksmų, valdžios kabinetuose viskas vyksta labai lėtai ir ilgai“, – kalbėjo M. Gudas.

Verslininkas įsitikinęs, kad valdžiai reikėtų nustoti galvoti už jaunus žmones, o atlikti jų apklausą, ko jie patys nori, kas juos motyvuotų gyventi ir dirbti Panevėžyje.

„Metalistas LT“, kaip ir kitos miesto įmonės, taip pas susiduria su darbo jėgos trūkumu, nors darbuotojams, ypač kvalifikuotiems, sudarytos galimybės uždirbti ne tik vidutinį, bet ir didesnį atlyginimą. Bendrovė iš padėties sukasi tobulindama gamybos procesus.

Gali uždirbti ir per tūkstantį eurų

Už spartų augimą Panevėžio regiono „Gazelė 2015“ išrinktos Panevėžio kabelių pynių bei elektromechaninių sistemų bedrovės „AQ Wiring Systems“, kurioje dirba 658 žmonės, vadovas Nerijus Olšauskas sako, kad jiems labiausiai trūksta kvalifikuotos ir motyvuotos darbo jėgos, nekvalifikuotiems darbams darbuotojų dar randa, nors panašią produkciją gamina ir „PKC Group Lithuania“. Kai kurie darbuotojai iš vienos bendrovės pereina į kitą.

Kvalifikuotų darbuotojų nerandančiai bendrovei tenka investuoti į jų mokymus. N. Olšausko teigimu, tai neprisideda prie įmonės konkurencingumo stiprinimo, bet šiandien kitos išeities nėra.

Pašnekovo teigimu, jeigu mieste kas nors užsimotų vykdyti didesnį projektą ir tam prireiktų 200–300 ar daugiau darbuotojų, visos įmonės susidurtų su didžiule problema, nes darbuotojų migracija tarp įmonių dar padidėtų, norint išlaikyti ar pritraukti tektų kelti atlyginimus. Tai atsilieptų įmonių konkurencingumui.

„Darbuotojų, kurie motyvuoti dirbti, skaičius yra ribotas. Nemažai yra tokių, kurie nori gauti atlyginimą tik todėl, kad ateina į darbą“, – sakė jis.

„AQ Wiring Systems“ motyvuoja darbuotojus uždirbti daugiau. Pasak N. Olšausko, nekvalifikuotas darbuotojas pradeda nuo minimalios algos, o kvalifikuotas darbininkas gali uždirbti ir daugiau kaip 1 tūkst. eurų neatskaičius mokesčių. Įmonė savo darbuotojams sudaro galimybes kopti karjeros laiptais. Jeigu prireikia vadybininkų ar specialistų administracijoje, pirmenybė užimti šias pareigas teikiama saviems darbuotojams.

N. Olšauskas pritaria M. Gudui, jog Panevėžio problema – ne maži atlyginimai, nes taip nėra. Jo nuomone, gerinant miesto įvaizdį reikia ryžtingesnių savivaldos sprendimų.

Pasak jo, dabar verslininkams nusvyra rankos matant, kaip ilgai valdininkai dėlioja dokumentus iš vienos vietos į kitą.

Didmeninės prekybos įmonės „Alvas ir Ko“, užsiimančios maisto produktų, konditerijos gaminių, žaliavų ir maisto priedų prekyba, fasavimu ir gamyba, personalo vadovas Vytautas Kuzmickas mano, kad tiek specialistų, tiek paprastų darbininkų paieškos nėra lengvos todėl, kad darbuotojai visomis prasmėmis nori daugiau, nei jiems siūlo darbdaviai.

Jauniems – didesnis minimalus užmokestis

Profesinio rengimo centro direktorius B. Sadula jaunimui siūlytų mokėti didesnį minimalų atlyginimą.

Panevėžio profesinio rengimo centro direktorius Bronius Sadula sako, kad dėl darbininkiškų profesijų atstovų trūkumo pirmiausia turėtume kaltinti savo mentalitetą. Pasak jo, seniai gyvename Europoje ir dedamės europiečiais, bet savo vaikus varyte varome į aukštąsias mokyklas, nesvarbu, kad jie pagal specialybę negaus darbo.

„Tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Anglijoje 50–70 proc jaunų žmonių baigę mokykla eina mokytis amato“, – sakė jis.

B. Sadula svarsto, kad prireiks poros dešimtmečių, kol pasikeis lietuvių nuostatos amato atžvilgiu.

Profesinio rengimo centras pradėjo bendrauti su darželiais. Anot direktoriaus, pradėti jaunuolius orientuoti, kai jiems 17–18 metų, per vėlu. Po pagrindinės mokyklos kas antras mokinys turėtų rinktis profesinę mokyklą.

Didžioji dauguma Panevėžio profesinio rengimo centro absolventų neišvažiuoja dirbti į užsienį. Pasak direktoriaus, 60 proc. susiranda darbą Lietuvoje, apie 10 proc. keičia profesiją, 10 proc. emigruoja.

„Jaunimas nemato prasmės dirbti už 350 eurų. Mokėkime jauniems žmonėms bent 500 eurų – tiek, kiek gauna bedarbiai Jungtinėje Karalystėje, ir jie neemigruos iš Lietuvos“, – kalbėjo B. Sadula, manantis, kad minimalus atlyginimas galėtų būti diferencijuotas, t. y. didesnis jaunimui ir mažesnis vyresnio amžiaus žmonėms.

Paklaustas, ar nemano, kad tai būtų pastarųjų diskriminaciją, pašnekovas atšovė, kad šie jau turi šį bei tą užgyvenę, o jaunimas – nieko.

Jo teigimu, blogiausia, kad valstybė nieko nedaro, kad sulaikytų jaunus žmones, tik verkšlena, kad Lietuvoje nebebus kas uždirba pensijas senjorams.

Tačiau jaunimui dosnus B. Sadula nepriimtų iš karto po profesinės mokyklos baigimo vorele į Darbo biržą traukiančiųjų, jeigu pagal profesiją jiems yra darbo.

Per metus Panevėžio profesinio rengimo centre įvairias, darbo rinkoje paklausias specialybes (statybininko, mūrininko, automobilių mechaniko, metalo apdirbimo staklininko ir kt.) įgyja 200–300 moksleivių. Apie 10 proc. iš jų iš karto pasuka į Darbo biržą.

Teks investuoti į kvalifikaciją

Ūkio ministerija tvirtina, kad demografinė situacija yra tokia, jog Lietuvos darbdaviams neišvengiamai teks daugiau investuoti į darbuotojų kvalifikaciją. Esą akivaizdu, kad darbdaviams teks prisidėti prie darbuotojų, ypač naujų, parengimo, trūkstamų kompetencijų suteikimo.

Ministerija savo ruožtu siekia užtikrinti reguliarias studijų programų peržiūras dalyvaujant investuotojų bei verslo atstovams, tokiu būdu įtvirtinant nuolatinį aukštojo mokslo kokybės gerinimą ir specialistų, atitinkančių privataus sektoriaus poreikius, ruošimą.

Ūkio ministerija planuoja ir įgyvendina priemones ir Europos socialinio fondo, susijusias su įmonių darbuotojų kompetencijų tobulinimu. Šios priemonės yra skirtos sudaryti kuo didesnes galimybes remti įmonių darbuotojų pritaikymą kintamiems darbo vietos reikalavimams įvairiomis formomis.

Jau pradėta įgyvendinti priemonė žmogiškieji ištekliai „INVEST LT plius“ suteikia naujas įmones steigiantiems ir jau vykdantiems veiklą užsienio investuotojams galimybę finansuoti darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Netrukus bus pradėta įgyvendinti priemonė „Kompetencijos LT“, pagal kurią bus siekiama remti asocijuotų verslo struktūrų ar įmonių junginių projektus, skirtus vieno sektoriaus kvalifikuotų specialistų kompetencijoms ugdyti. Taip pat bus įgyvendinama priemonė „Pameistrystė“, skirta remti įmonių darbuotojų mokymus darbo vietoje. Viena pagrindinių priemonių bus „Kompetencijų vaučeris“, pagal kurią bus lanksčiai remiami mokymai įmonėms.

Lietuva negali konkuruoti

Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas sako, kad ir Pasaulio ekonomikos forumas, ir Pasaulio bankas kaip didžiausią Lietuvos problemą įvardija nesugebėjimą pritraukti kvalifikuotos darbo jėgos, kuriančios didelę pridėtinę vertę.

„Mes negalime jos pritraukti iš trečiųjų šalių, nes atlyginimais negalime konkuruoti su Vokietija, Anglija ir daugeliu Europos šalių. Kitas dalykas, kad mūsų švietimo sistema neruošia to, ko reikia mūsų darbo rinkai. Vidurines mokyklas baigę mūsų moksleiviai, jau būdami suaugę žmonės, dar nebūna apsisprendę, kuo nori būti. Austrijoje, Vokietijoje jau aštuntoje klasėje vaikai žino, ar sieks aukštojo mokslo, ar eis į profesinę mokyklą, jie jau žino, kokią profesiją rinksis. Lietuvoje jaunimas galvoja taip: nepasiseks, išvažiuosiu į užsienį“, – kalbėjo jis.

Trečioji problema, anot D. Arlausko, ta, kad savivalda turi labai mažai galių formuojant darbo rinką. Jeigu savivalda turėtų resursų rengti tam tik tikrus regionui reikalingus specialistus, darbdaviams netektų skųstis darbuotojų trūkumu.

Kodėl nemažai darbdavių darbuotojams nemoka padorių atlyginimų? Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovo teigimu, dėl to kalta mūsų ekonomikos struktūra.

„Neturime įmonių, kurios gamintų aukštos pridėtinės vertės produktus, kuriuos brangiai parduotų užsienyje ir iš grįžtančių pinigų galėtų mokėti solidžius atlyginimus. Politikai padarė didelę klaidą skleisdami žinią, kad Lietuvos konkurencinis pranašumas yra pigi darbo jėga. Ar įsivaizduojate, kad pigi darbo jėga gamina labai brangų produktą?“ – retoriškai klausia jis.