Jeigu šiais laikais lietuviai ardo ir itin išradingai prekiauja automobiliais, tai prieš karą jie tą patį darė su dviračiais. Dabar prabangiomis laikomos BMW mašinos tada reklamuotos kaip automobiliukai, skirti valdininkams važinėti po provinciją.

Suklestėję šeimyniniai verslai naudojantis postais valstybinėje tarnyboje – irgi ne šių dienų išradimas. Prieš karą itin pelningą prekybą mėsa suko valstybei priklausančios bendrovės vadovo šeimos nariai. O kam trūko mėsos, gaudydavo varnas ir perkasdavo joms galvas.

Šios ir daugelis kitų įdomių ekonominio ir socialinio gyvenimo istorijų aprašyti Gedimino Kulikausko knygoje „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“. Sekmadienį ji pristatyta Vilniaus knygų mugėje.

Neišjungsi elektros – duš langai

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje elektros kaina Lietuvoje svyravo apie 1,1 – 1,5 lito už kilovatvalandę (kW) – už panašią sumą tuo metu buvo galima nusipirkti kilogramą kiaulienos. Tuometinė spauda mirgėjo pranešimais, kad už tiek pat elektros Paryžiaus gyventojai moka vos 20 ct, Londono – 70 ct, o Daugpilio – 40 ct.

Po Pirmojo pasaulinio karo išimtinę teisę tiekti elektrą Kaune buvo gavusi belgų įkurta „Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti akcinė bendrovė“. Žinodami, kad ilgainiui seną elektrinę teks atiduoti savivaldybei verslininkai Petrašiūnuose pastatė naują jėgainę. Kauno elektros stotis iš pastarosios (t. y. praktiškai iš savęs) pirkdavo elektrą už 0,13 – 0,24 Lt, o kauniečiams parduodavo už 1,35 Lt.

Neapsikentę verslininkų savivalės ir miesto valdžios neveiklumo dėl pigesnės elektros kauniečiai nusprendė kovoti patys. Taigi 1933 m. balandį jie paskelbė boikotą – iš anksto prisipirkę žvakių ir žibalinių lempų sutartinai išjungė šviesas.

Visą savaitę aktyvistai marširavo Laisvės alėja ieškodami kavinių, valdžios ar privačių įstaigų ir butų, nesilaikančių boikoto: „Nenorėję gesinti šviesų ar nežinoję apie boikotą „kaimynų buvo paprašyti, kad pasistengtų“. O nenorėjusiems „pasistengti“ atsirado ir kitokių raginimo priemonių – policija tą vakarą sulaikė „pašalinius asmenis“, besikėsinusius išmušti Kauno autobusų stoties bufeto ir vienos cukrainės langus, švytėjusius elektrinėmis lempomis“.

Po kelių nevykusių derybų tarp miesto savivaldybės ir belgų bendrovės, į ginčą įsikišo tuometinis vidaus reikalų ministras. Vyriausybės sprendimu jam suteikta teisė vienašališkai nustatyti maksimalią elektros kainą. Netrukus jis tą ir padarė – gyventojams buvo nustatytas 82 ct, o pramonės varikliams – 40 ct už kW tarifai.

Kaip knygos pristatyme pasakojo jos autorius G. Kulikauskas, tuo metu Kaune lankęsis vienas svečias iš Austrijos, stebėjosi, kad lietuviai tokie neverslūs – surengus unikalią akciją galėjo bent atviruką ta proga išleisti – esą būtų jų prisipirkęs lauktuvėms.

Ardymas dalimis – ne šių dienų išradimas

Netoli nuo tos vietos, kur kauniečiams buvo gaminama auksinė elektra, dabar įsikūręs vienas Kauno automobilių turgus. Jame apsilankęs tų laikų gyventojas tikrai nustebtų mašinų gausa, nes 1940 m., kaip rašoma knygoje visoje Lietuvoje tebuvo registruota 2300 automobilių.

Didžiausią jų dalį sudarė iš Amerikos importuoti „Ford“ (411), Chevrolet (224), Buick” (119). Tiesa, buvo ir vokiškų mašinų – Lietuvos keliais tuomet kaip kad dabar riedėjo ir nemažai „Opel“ markės mašinų (418).

Tuo tarpu dabartiniai greitų ir galingų BMW automobilių savininkai veikiausiai nustebtų tarpukario žiniasklaidoje pamatę tokį, knygoje perspausdintą skelbimą: „Kaune ir ypatingai provincijoje kasdien pastebima vis daugiau keliais šliaužiojant mažučius, B.M.W. Automobiliukus. Matyti, kad ši automobilių rūšis mūsų krašto neturtingiem žmonėm geriausiai atatinka, nes būdami nebrangūs, yra ypač valdininkų: instruktorių, inspektorių, direktorių ir kitų, kurių pareigos susiję su važinėjimu po provinciją – mėgiami“.

Skirtingai nei dabar, tarpukariu populiariausia susisiekimo priemonė (po arklio su vežimu) buvo dviratis, kainavęs nemažus pinigus – 400 Lt (dabar tai būtų apie 1160 Eur). Vėliau jie atpigo du kartus, tačiau gaunant vidutinį nekvalifikuoto darbininko atlyginimą (150 Lt), vis tiek buvo palyginti brangūs.

Tam įtakos turėjo ir valstybės nustatytas didžiulis importo muitas – pradžioje 20 proc. nuo vertės, o vėliau – 20 Lt už vienetą. Beje, dviračių savininkams anuomet tekdavo mokėti 5 Lt metinį registracijos mokestį.

Kaip rašoma knygoje, išradingi lietuviai tarpukariu dviračius iš Vokietijos ir Latvijos įsiveždavo ne tik kontrabanda. Jau tada buvo apsukrių verslininkų, įveždavusių išardytus dviračius: „Mat išardytas dviratis traktuotas kaip detalių krūva, o už detales muito mokestis tesiekė 2 litus už kilogramą“.

Varnos vietoje kiaulienos

Knygos pristatyme taip pat prisiminta joje aprašyta istorija apie keistą Kuršių Nerijos gyventojų paprotį gaudyti varnas, perkąsti joms galvas (užgeriant specialia degtine) ir skirtingai paruoštą vartoti vietoje įprastinės mėsos.

Šios pusiasalyje trūko, kadangi jame neaugo žolė, o prireikus parsiplukdyti ar parsivežti rogėmis šieno iš ano marių kranto buvę brangu ir rizikinga.

Nemažą knygos dalį užima ir pasakojimai apie tarpukaryje klestėjusią kontrabandą. Iš Lietuvos į Vokietiją tuomet buvo gabenami daugiausia maisto produktai, o lietuviai, be tenykščio pilstuko, gabendavę ir pramonines prekes, mieles, mėlynuosius svogūnus, egzotiškus vaisius ir šokoladą.

Itin pelningą verslą buvo išplėtoję valstybei priklausiusios AB „Maistas“ generalinio direktoriaus Jono Lapėno giminaičiai.

Tuo metu didžiąją dalį produkcijos valstybės bendrovė eksportavo į Angliją. Tačiau tai, kas likdavo nuo geriausios eksportinės „bekonienos“, buvo parduodama nuosavose giminaičių parduotuvėse pasienyje.

„Netrukus į Ubermemelį buvo nukreiptas ne tik Tauragės, bet ir Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių skerdyklų „liekanų“ srautas. Ir tik į Lapėnų parduotuvę. Ir net (kaip vis dažniau šnabždėjosi žmonės) „žemiau savikainos“, – rašoma knygoje. Beje, po valstybinės revizijos verslo sumanytojai buvo suimti ir nubausti, nors ir įnirtingai kartojo „čia viskas yra provokacija“.