JAV ekonominėmis temomis rašantys autoriai pastaruoju metu daug dėmesio skiria turto ir pajamų nelygybei. Sausį ypač daug atsiliepimų sulaukė programuotojo ir eseisto Paulo Grahamo rašinys apie technologinio progreso ir nelygybės ryšį – esą neturėdami paskatų praturtėti, žmonės nesistengtų daryti naujų išradimų.
Tačiau P. Grahamas taip pat pastebėjo, kad Silicio slėnyje veikiančios technologijų įmonės, kitaip nei dauguma kitų, pasižymi ypač dosniais atlyginimais savo darbuotojais.
„Tai yra paslėpta šių įmonių stiprybė, leidžianti joms būti kur kas konkurencingesnėmis. Jos savo turtą viduje pasidalina kur kas tolygiau“, – rašė jis.
Šią mintį išplėtojęs S. Johnsonas teigia, kad tolygesnio atlyginimų fondo pasiskirstymą galima būtų pritaikyti visoms privačioms įmonės ir įteisinti.
„Įsivaizduokite, kad mes, kaip visuomenė, nusprendžiame, kad visos privačios įmonės savo atlyginimus privalėtų nustatyti pagal santykį 1 prie 40, – savo tinklaraštyje rašo jis. – T.y. didžiausias ir mažiausias atlyginimai jame galėtų skirtis tik iki 40 kartų. Liktų tas pats darbo užmokesčio fondas, tik jis pasiskirstytų tolygiau.“
Autoriaus teigimu, tai smarkiai sumažintų nelygybę ir tai įvyktų be valstybės vykdomo perskirstymo per mokesčius.
Be to, išsilygintų didžiuliai skirtingų profesijų atlyginimų skirtumai, todėl jauni žmonės nejaustų spaudimo rinktis, pavyzdžiui, programavimo, o mokytųsi tai, kas jiems patinka.
Galiausiai, visų darbuotojų atlyginimai priartėtų prie tikrosios jų sukuriamos vertės.
Beje, panašu, kad tokia idėja visai patinka Vokietijos gyventojams. Prieš kurį laiką paskelbtos savaitraščio „Die Zeit“ užsakytos visuomenės apklausos rezultatai parodė, kad už maksimalaus atlyginimo nustatymą pasisako 44 proc. respondentų.
Maksimalaus atlyginimo idėjai nepritarė ketvirtadalis apklaustų, dar 30 proc. nurodė, kad aiškios pozicijos neturi.
Nereikia išradinėti dviračio
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesorius Romas Lazutka sutiko, kad valstybė gali vykdyti gyventojų pajamų politiką.
„ Lietuvoje ji apsiriboja minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) ir socialinių išmokų dydžių nustatymu. Tačiau valstybė taip pat gali šią politiką vykdyti per mokesčius. Privačios įmonės gali nusistatyti kokius tik nori atlyginimus, bet valstybė gali daryti poveikį santykiams tarp didelių ir mažų atlyginimų per mokesčių politiką“, – DELFI sakė jis.
R. Lazutka skeptiškai įvertino vadinamąją maksimalaus mėnesinio atlyginimo idėją, o vietoje jos priminė progresinius mokesčius.
„Pavyzdžiui, JAV anksčiau buvo 80 proc. tarifas viršutinei pajamų daliai. Jeigu įmonė nustato atlyginimą, kuris siekia 40 MMA, tada nuo viršutinės dalies paimama 80 proc. Taigi valstybei atitektų 80 iš 100 darbuotojo gaunamų eurų, o „į rankas“ liktų 20 eurų, – pasakojo jis. – Valstybė per mokesčius daro įtaką daugeliui gyvenimo sričių, ne tik surenka lėšas bendriems reikalams.“
R. Lazutka aiškino, kad esant progresiniams mokesčiams, įmonės vadovai susimąsto, ar jiems verta atlyginimus didinti tiems, kurie jau gauna daug, ar geriau pridėti vidutiniam sluoksniui, kuris valstybei sumokėtų tik 20 proc. ir „į rankas“ už tą pačią įmonės skiriamą sumą gautų kur kas daugiau.
Ekonomistas taip pat pastebėjo, kad dideli atlyginimai paprastai nėra juos gaunančių žmonių nuopelnas, nes įvairūs dainininkai, sportininkai ar vadybos specialistai gauna rentą – savo darbą parduoda labai brangiai dėl visuomenėje susiklosčiusios padėties.
„Pavyzdžiui, Lietuvoje yra vienas Arūnas Valinskas, kuris beveik neturi konkurencijos, nes jį žmonės per televizorių mato kas vakarą. Jeigu vietoje jo vieno būtų 50 „valinskų“ ir jie eterio laiką pasidalintų, tada jų atlyginimai ir pasiskirstytų. Tačiau rinkoje tiek daug „valinskų“ neįsitenka – jie negali būti visi žinomi, – sakė R. Lazutka.
Tą jų gaunama rentą, ekonomisto manymu, valstybei mokesčių forma paimti, o po to ją paskirstyti visai visuomenei yra teisinga ir moralu.
„Nes būtent prie televizoriaus kiekvieną vakarą sėdintys žiūrovai sukuria tas žvaigždes, o paskui pirkdami prekes, kurios reklamuojamos pertraukų metu, apmoka verslo mokamus atlyginimus“, – paaiškino jis.
R. Lazutka pridūrė, kad dėl tolygesnio atlyginimų fondo pasiskirstymo kiekvienos įmonės darbuotojai gali derėtis, kai turi profesinę sąjungą.
Trūksta logikos
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentui Žilvinui Šilėnui, išgirdus apie maksimalaus mėnesinio atlyginimo idėją, iškart kilo trys klausimai: kokiu pagrindu tai būtų nustatoma, ką tuo norima pasiekti, kaip tiksliai nustatyti santykį?
Jis abejojo, ar tokia tvarka padėtų sumažinti nelygybę, nes ji paliestų tik atlyginimus, bet ne iš kapitalo gaunamas pajamas.
Komentuodamas tai, kad maksimalus mėnesinis atlyginimas sulygintų skirtingų profesijų gaunamus atlyginimus, Ž. Šilėnas pabrėžė, kad tie skirtumai yra atsiradę ne šiaip sau.
„Už tam tikras profesijas mokama daug, nes jos paklausios ir kuria produktą, kurio įmonėms reikia, – DELFI sakė jis. – Jeigu maksimalus atlyginimas būtų per mažas, tada būtų neefektyvu, nes nėra tikslo nemokėti žmogui tiek, kiek jis sukuria vertės.“
Ž. Šilėnas taip pat priminė, kad egzistuoja ir natūralūs ribotuvai atlyginimų dydžiams.
„Kuo atlyginimas yra didinamas neproporcingai sukuriamai vertei, tuo labiau tą žmogų gali pakeisti mašina. Be to, globaliame pasaulyje visada yra veiklos ranga (angl. outsourcing) . Jeigu vienur labai sukyla atlyginimai, tada tą patį darbą galima atlikti trečiojoje šalyje, kur yra pigiau“, – sakė jis.
Ekonomistas pabrėžė, kad tik rinka gali įvertinti darbuotojų sukuriamą vertę.
„Vertė yra tai, už ką žmonės yra pasiryžę mokėti pinigus, o ne tai, ką kažkoks mąstytojas mano, kad žmonės turėtų galvoti, – sakė jis. – Vienas gali kritikuoti įsivaizduojamą akcijų brokerį, kuris nieko nedaro ir susižeria pinigus. Kitas – „Facebook“ įkūrėją Marką Zuckerbergą – ar jis labai gerą dalyką padarė, kad žmonės visą dieną sėdi internete ir skelbia kačiukų nuotraukas.“
