Į prekybos miestelyje „Urmas“, Centriniame Kauno turguje įsikūrusią nedidukę parduotuvėlę užsukusius pirkėjus šypsenomis pasitinka patys jos šeimininkai, rašoma verslininkų išplatintame pranešime spaudai.
Jie drąsiai siūlo paragauti įvairių formų, spalvų ir skonių turkiškų lukumo (spalvotos želės – DELFI) saldumynų, o jei šis neskuba ir nori pabendrauti su šeimininkais, pavaišina jį ir pačia tikriausia turkiška kava.
Gausiai užsukantiems pirkėjams apie turkiškų saldumynų savybes Erdi pasakoja rusiškai arba angliškai, nes lietuviškai kol kas moka tik kelias frazes. Ir tai nenuostabu, nes jis pats Lietuvoje dar tik pora mėnesių. Gimtąja kalba su žmonėmis laisvai gali pabendrauti dažnai kartu su juo už prekystalio būnanti sužadėtinė Dovilė.
Kiekvieną krautuvėlės kertelę savo rankomis su meile įrengusi pora džiaugiasi sėkmingu verslo startu ir po truputį svajoja apie didesnes jo apimtis. Jų atrasta niša Lietuvoje dar beveik visai tuščia, nors ir labai perspektyvi.
– Dovile, kartu su Erdi esate ne tik sužadėtiniai, bet ir verslo partneriai. Kaip susipažinote ir kaip kilo idėja imtis verslo Lietuvoje?
– Dar mokydamasi tuometinėje Lietuvos veterinarijos akademijoje išvažiavau studijuoti pagal „Erasmus“ mainų programą į Izmirą Turkijoje ir čia man labai patiko. Šis miestas, ši šalis mane tiesiog užbūrė. Pasijutau kaip namie. Žinote, kartais yra sakoma, kad žmogus gimsta ne ten, kur jam geriausia gyventi ir turi atrasti savo tikrąją šalį. Man taip nutiko su Turkija.
Grįžusi į Lietuvą pabaigiau čia mokslus – Maisto veterinariją – ir nusprendžiau vėl vykti į Turkiją. Kadangi studijų metu neblogai pramokau turkų kalbos ir netgi atlikau pilnavertę praktiką, tikėjausi surasti darbą pagal specialybę. Deja, tai sunkiai sekėsi padaryti ir netikėtai sau pačiai atsidūriau Antalijoje, kur gavau anglų kalbos mokytojos darbą.
Ten dirbdama ir gyvendama lankiau sporto klubą, o jame treneriu dirbo Erdi. Nors to visiškai nesitikėjau, jis ėmė rodyti man dėmesį – taip ir susibendravome. Vėliau apsigyvenome kartu.
Po kurio laiko ėmėme svarstyti: esame jauni, išsilavinę, kiekvienas mokame po kelias kalbas – kodėl turėtume dirbti kažkam, kodėl negalėtume dirbti patys sau? Štai taip po truputį ir gimė idėja imtis savo verslo.
– Kas lėmė, kad pasirinkote būtent turkiškus saldumynus?
– Tiesa, iš pradžių galvojome apie verslą Turkijoje, tačiau paskui pradėjome galvoti ir apie Lietuvą, apie galimybę atvežti čia ką nors, ko Lietuvoje dar nėra arba yra labai nedaug. Pagalvojome, kad daug kas, apsilankęs Turkijoje, paragauja garsiųjų vietos saldumynų, tačiau Lietuvoje jų neberanda, nes beveik niekas čia jais neprekiauja. Yra ir dar vienas aspektas – net ir Turkijoje toli gražu ne visada turistai gauna paragauti tikrų, rankų darbo ir tikro skonio saldumynų, o ne pramoninės gamybos pakaitalų.
Nutarėme, kad pasiūlę lietuviams tikruosius, pagal tradicinius receptus pagamintus saldumynus, galime tikėtis sėkmės. Ir neapsirikome.
– Ir kokios pirkėjų, užsukusių į jūsų parduotuvę, reakcijos?
– Pasitaiko visko, bet, žinoma, dauguma džiaugiasi, kad pagaliau ir Lietuvoje, savo mieste, galės įsigyti pamėgtų saldumynų kada panorėję. Kaip ir tikėjomės, nemaža dalis stebisi, kad mūsiškių produktų skonis geresnis nei ragautų Turkijoje. Viena vertus, aš pati, pasitikėdama savo skoniu, teisingai atspėjau, kurios lukumo rūšys labiausiai patiks lietuviams.
Kita vertus, mes labai kruopščiai rinkomės tiekėjus Turkijoje – patys aplankėme 25 gamintojus Stambule ir pasirinkome vieną seniausių šioje srityje, šeimos įmonę, jau eksportuojančią savo gaminius į JAV, Kanadą, Japoniją, Naująją Zelandiją ir kitas pasaulio šalis, turinčią įvairius sertifikatus, tarp jų halal ir košerinio maisto.
Šio gamintojo produkcijoje, kaip ir pridera pagal senuosius receptus, naudojamas tik tikras cukrus, o ne gliukozė, kaip dažnai pasitaiko kitur. Taip pat gausiai naudojami vaisiai ir riešutai, kas ir lemia tikrą, nepakartojamą skonį, o ne blankią gaminio kopiją, kuri gaunama siekiant pagaminti kuo pigesnį produktą.
– O ką labiausia mėgsta lietuviai?
– Lietuviai įsitikinę, kad turkiški saldumynai turi būti beprotiškai saldūs. Po truputį bandome sklaidyti tą mitą – gerame produkte pirmiausia turi jaustis subalansuotas riešutų, vaisių skonis, o ne viską užgožiantis saldumas. Kitas dalykas – yra lukumo rūšių, kurios natūraliai yra saldžiarūgštės, pavyzdžiui, su granatais, raugerškiais, pistacijomis. Šie labiausia ir patinka mūsų pirkėjams.
Iš viso dabar turime 29 rūšių lukumo, tad pasirinkti tikrai yra iš ko. Planuojame greitai turėti ir kito populiaraus turkiško saldumyno – baklavos. Pirkėjai jau reikalauja (šypsosi).
– Kodėl atvykę į Lietuvą nusprendėte įsikurti Kaune?
– Pati esu kilusi iš Kelmės rajono, tačiau šešerius metus studijavau Kaune, tad šis miestas man puikiai pažįstamas. Bet tai nebuvo lemiamas veiksnys pasirenkant vietą gyvenimui ir verslui. Nenorėjau primesti savo nuomonės, todėl kartu su Erdi aplankėme daug vietų visuose Lietuvos didmiesčiuose. Klaipėdoje net buvome nusižiūrėję visai neblogą vietą savo krautuvėlei.
Bet kurį laiką padvejoję nusprendėme, kad tiek aš, tiek Erdi geriausiai jaučiamės Kaune. Be to, čia mus puikiai priėmė ir visaip padėjo turgaus administracija – nė kiek nepridėdama galiu pasakyti, kad jaučiamės kaip priimti į labai didelę šeimą.
– Ar verslo įkūrimo reikalai sklandžiai ėjosi?
– Sunkumų buvo, bet viską įveikėme. Viską darėme patys, savo rankomis, startui naudojame savo santaupas, kurias sukaupėme dirbdami Turkijoje. Patys organizavome produkcijos pristatymą iš Turkijos, patys važiavome pasiimti iš muitinės.
Parduotuvėlės interjerą irgi patys kūrėme – didžiulę nuotrauką su Stambulo panorama Erdi atsivežė iš Turkijos. Kitas detales taip pat įsigijome patys, padovanojo mano arba Erdi draugai ir šeimos nariai. Viską darėme taip, kaip mums atrodė geriausia, kad būtų patiems ir klientams patogu ir gražu. Negalvojome, kaip čia dabar iš visko lupsime pinigą (šypsosi). Ir kai pradėjo eiti pirmieji klientai, supratome, kad žmonėms tikrai patinka. Daug kas nori pakalbėti, pasidalinti įspūdžiais iš atostogų Turkijoje. O mes savo ruožtu duodame paragauti saldumynų, pavaišiname kava.
Erdi giminaičiai Turkijoje taip pat turi tokių saldumynų krautuvę, o aš, dar gyvendama Lietuvoje, esu dirbusi pardavėja nedidelėje kepyklėlėje, tad šiokios tokios patirties ir žinių, kaip viską reikia organizuoti ir kaip bendrauti su pirkėjais, turėjome.
– Erdi, Kaip jūs jaučiatės Kaune, ar nesigailite palikęs Turkiją?
– Čia labai šalta! (juokiasi). Jei rimtai, tai Kaune man labai patinka. Kaip ir sakė Dovilė, buvome apsidairyti ir kituose miestuose, bet Kaune aš jaučiuosi geriausiai. Čia žmonės šiltesni, nuoširdesni. Be to, Kaunas man primena mano gimtąją Antaliją.
Tiek čia, tiek ten žmonės paprasti, bet išsilavinę, kultūringi. Tiek čia, tiek ten kavinėje gali sutikti senjorę, kuri papasakos, kaip jaunystėje vaidino teatre ar auklėjo kokių nors to meto įžymybių vaikus. Tai nuostabu.
– Kokie tolesni jūsų planai? Ar ilgai galvojate užsibūti Lietuvoje?
– Kol kas jaučiamės čia laimingi. Dar daug ką reikia nuveikti, plečiant naują verslą. Jei gerai seksis, norėtume atidaryti ir daugiau parduotuvių. O paskui žiūrėsime, galbūt grįšime į Turkiją, gal liksime Lietuvoje, o gal likimas nuves į dar kitą šalį. Abu esame emocijos, impulso žmonės, todėl negali žinoti, ką sugalvosime rytoj (juokiasi). Dabar turime vienas kitą ir mums čia nieko netrūksta.
