Visa tai jauną lietuvį privertė įsisukti į nepavydėtiną istoriją, o vėliau atsisveikinti su Lietuva. Sėkmingai verslą pradėjęs, bet greitai patyręs nesėkmę lietuvis užtrenkė Lietuvai duris ir bando išsikuopti savo gyvenimą nuo nemalonių prisiminimų.
Su portalu DELFI kalbėjęs Vitalijus (vardas pakeistas – red.) nenori viešai atskleisti nei savo vardo, nei miesto, kuriame bandė sukurti didžiulę statybų įmonę.
„Baisiausia situacija – Lietuva pati išvarė lauk. Nesinori čia turėti nei turto, nei nieko. Aplinkiniams ir sakau, kad Lietuvoje sukti verslą dėl politinių ir teisinių dalykų pavojinga. Jei kuri smulkų verslą, viskas gerai, bet jei nori kurti didesnį, turi galvoti, kaip apsisaugoti“, – pasakojo šiuo metu savo gyvenamąją vietą Latvijoje registravęs lietuvis.
Pateko į aklavietę
Nesėkmė statybų sektoriuje vyrą nustūmė ne tik prie verslo, bet ir prie asmeninio bankroto. Šiuo metu vyras bando bankrutuoti Latvijoje kaip fizinis asmuo.
„Su Lietuva sieja tik šeima ir pilietybė. Nesakau, kad Lietuvoje nėra galimybių, bet kai turėjau jau pakankamai išaugusią įmonę ir reikėjo konkuruoti su didžiosiomis statybos įmonėmis, pamačiau tikrąją situaciją“, – savo nuomone dalijosi Vitalijus.
Bandymas sukurti nuosavą verslą Lietuvoje vyrui baigėsi asmeninio būsto praradimu ir apie 300 tūkst. eurų siekiančia skola.
Vos tik baigęs mokslus, dar 2006 m., Vitalijus nusprendė kurti savo verslą statybų sektoriuje. Pradėjęs vykdyti veiklą vyras pakankamai greitai augino įmonę. Po kurio laiko joje dirbo jau per 100 darbuotojų. Įmonė dirbo tik su viešaisiais pirkimais ir Europos Sąjungos (ES) projektais statybų inžinerijos srityje.
„Tačiau vėliau tiek konkurenciniu, tiek politiniu lygmeniu atsirado pasipriešinimas, kad jaunas žmogus per greitai ir per tvirtai lipa į viršų“, – įsitikinęs pašnekovas.
Kaip pasakojo verslininkas, 2012 m. jis buvo priverstas įmonę restruktūrizuoti.
„Tai įvyko dėl to, kad tiek valstybinės įstaigos, tiek didžiosios statybų įmonės sustabdė visas mano gautinas lėšas. Ir taip buvau priverstas įmonei skelbti restruktūrizaciją. Taip dariau, nes galvojau, kad Lietuvoje veikia įstatymai. Tačiau restruktūrizavimo įstatymas nesuveikė, nes pagrindiniai kreditoriai, bankai, taip ir atgavo visus pinigus, kuriuos buvau skolingas“, – kalbėjo jis.
Vitalijus pasakojo, kad kai įmonėje buvo paskelbta restruktūrizacija, ši turėjo apie 10 mln. Lt gautinų lėšų, bet panašiai turėjo ir skolų.
„Čia įlindo bankai. Teismai į nieką neatsižvelgė, palaikė tik bankus. Automatiškai bankai susirinko visus pinigus. Nors ES sąlygos aiškiai deklaruoja, kad visi dalyviai gali dalyvauti konkursuose, jei atitinka kvalifikaciją, vien dėl to, kas vyko su mano įmone, negalėjau dalyvauti europinių projektų konkursuose. Juk mano įmonė buvo restruktūrizuojama, ir neva galėjau bet kada bankrutuoti“, – prisiminė pašnekovas.
Taip verslininkas pateko į užburtą ratą, iš kurio nepavyko išlipti. Dėl susidariusios situacijos jis nebegalėjo gauti naujų užsakymų ir bandyti gelbėti įmonę.
„Buvo užkirstas kelias visiems mano projektams, bankai susirinko visus pinigus ir atsirado didelės skolos. Tai pradėjo jau mane slėgti ir kaip fizinį asmenį. Buvau jaunas, tikėjau Lietuva, kad čia veikia teismai ir pradėjau asmeniškai laiduoti bankui ir tretiesiems asmenims už įmonę. Ir viskas baigėsi tuo, kad dabar turiu pats bankrutuoti kaip fizinis asmuo“, – tęsė Vitalijus.
Verslininkas piktinosi, kad Lietuva yra sukūrusi teisinę sistemą, kurioje įmonės restruktūrizacijos galimybė leidžia gelbėti įmonę, tačiau vėliau pati valstybė neleidžia dalyvauti tokiai įmonei viešuosiuose konkursuose.
Koją pakišo ir paskola Šveicarijos frankais
„Patys kreditoriai nepatvirtino mano restruktūrizacijos plano, netikėjo juo ir įmonė perėjo į bankroto lygmenį. Tada prasidėjo įvairios interpretacijos, neva aš, kaip vadovas ir pagrindinis įmonės akcininkas, kažką blogai dariau, pasiėmiau įmonės turtą ir panašiai. Teismai pradėjo areštuoti mano sąskaitas dėl to nebegalėjau mokėti už savo būsto paskolą“, - kalbėjo Vitalijus.
Taip pradėjo griūti verslininko ne tik profesinis, bet ir asmeninis gyvenimas.
„Tapau visiškai suvaržytas, – teigė jis. – O kai ėmiau paskolą, kadangi įmonė buvo pirkusi techniką su banko pagalba, bankas man buvo neva kaip labai svarbiam klientui pasiūlęs imti paskolą Šveicarijos frankais“.
Paskolą vyras buvo pasiėmęs 40-čiai metų, tačiau po penkerių metų skolos mokėjimo vyras suprato, kad dėl Šveicarijos franko stiprėjimo jis liko kone daugiau skolingas nei buvo pasiskolinęs.
„Bankas varžytinių būdu pardavė butą ir aš dar likau su 350 tūkst. Lt skola. Ir buto nebeturėjau, ir paskola liko milžiniška“, – pasakojo Vitalijus.
Taip susiklosčiusios aplinkybės vyrą privertė galvoti apie naują pradžią.
„Pradėjau galvoti, ką galima nuveikti už Lietuvos ribų. Dabar veiklą statybų sektoriuje vykdau dviejose valstybėse. Taip ir judu. Kai pradėjau judėti iš naujo ir aprimo stresas, ėmiau galvoti ir apie asmeninį gyvenimą. Reikėjo susitvarkyti. Nusprendžiau bankrutuoti, bet ne Lietuvoje, nes čia ir brangiau, ir ilgesni proceso terminai“, – savo apsisprendimą bankrutuoti Latvijoje motyvavo pašnekovas.
Šiuo metu praėjo keli mėnesiai, kai Vitalijus tvarkosi fizinio bankroto procedūrą kaimyninėje šalyje. Vyras tikisi, kad po poros metų jis galės užmiršti jį persekiojusią nesėkmę.
Latvijoje lietuvių bankrutuoja daugiau nei Lietuvoje?
Nors Lietuvoje fizinio asmens bankroto įstatymas įsigaliojo 2013 m. kovo mėnesį, dalis šalies gyventojų vis dar renkasi kaimyninę Latviją ar Didžiąją Britaniją, kad galėtų pabandyti nubraukti gyvenime įvykusias nelaimes.
Apie tai portalas DELFI kalbasi su bankroto užsienyje konsultantu Algirdu Radušiu.
Pasak jo, oficialiais duomenimis pernai metų gruodžio pabaigoje Lietuvoje buvo pradėti 862 fizinio bankroto procesai. 476 asmenims iškeltos bankroto bylos ir patvirtinti Mokumo atkūrimo planai.
„Tendencija tokia, kad bandymų bankrutuoti Lietuvoje kiekvienais metais daugėja, tačiau teismai vis mažiau patvirtina Mokumo atkūrimo planų. 2014 m. pradėti 365 fizinio asmens bankroto procesai, iš jų tik 277 asmenims patvirtinti Mokumo atkūrimo planai. Šiais metais per 11 mėnesių atitinkamai: 379 ir 101“, - pastebėjo specialistas.
Pasak jo, Latvijoje per 2014 m. buvo iškeltos 2240 fizinio asmens bankroto bylos, tuo metu Lietuvoje – 365.
„Kadangi oficialiai bankrutavusių asmenų pagal tautybę neskirsto, kiek tarp jų lietuvių pasakyti sunku. Tačiau galima teigti, kad įvykdytų bankroto procedūrų Lietuvos piliečiams Latvijoje įvykdoma gerokai daugiau nei Lietuvoje. Tam įtakos, pirmiausia, turi tai, kad Latvijoje Nemokumo įstatymas buvo priimtas 2008 m. Latvijoje jau yra susiformavusi teismų praktika, įstatymo pakeitimais išspręstos reglamentavimo spragos. Be to, pats bankroto procesas Latvijoje vykdomas palankesnėmis sąlygomis nei Lietuvoje“, - įsitikinęs A. Radušys.
Kalbant apie visą Vakarų Europą, pašnekovo žiniomis, pagal asmeninių bankrotų skaičių pirmauja Jungtinė Karalystė, kur per metus bankroto siekia apie 100 tūkst. Europos Sąjungos piliečių. Kiek tarp jų galėtų būti lietuvių, taip pat tikslių duomenų nėra. A. Radušys pastebėjo, kad ES registro apie bankrutavusius asmenis nėra, nėra ir informacijos mainų tarp valstybių ir apie tai, kiek vienos valstybės piliečių bankrutavo kitose šalyse.
„Daliai bankrutuojančių anonimiškumo ir konfidencialumo aspektas yra labai aktualus. Bankrutavus Latvijoje ar Jungtinėje Karalystėje, apie asmens bankrotą sužino tik kreditoriai ir asmenys, kuriems yra pateikiamas įsiteisėjęs Latvijos Respublikos teismo sprendimas, t.y. tie asmenys, kuriuos informuoja pats bankrutuojantis asmuo ar bankroto administratorius bankroto procese“, - aiškino pašnekovas.
Statistika Lietuvoje rodo, kad dažniausiai bankroto siekia didžiausių šalies miestų gyventojai – Vilniaus, Klaipėdos, Kauno. Čia specialistas ypač išskiria Klaipėdą. Praėjusių metų liepos duomenimis, Klaipėdos mieste buvo vykdoma 220 asmenų bankroto procedūrų.
„Tikėtina, kad tai lemia buvęs ypač didelis nekilnojamojo turto burbulas Klaipėdoje ir po 2008 m. drastiškai kritę nekilnojamojo turto kainos ir nepasiteisinusios verslo investicijos. Antroje vietoje - Vilniaus miesto savivaldybė. Čia fizinio asmens bankroto procedūros vykdomos 171 byloje“, - skaičiavo pašnekovas.
Bankrutuoti kelią gali užkirsti kreditoriai
Pasiteiravus, kodėl Lietuvoje esant galimybei siekti fizinio asmens bankroto vis dėlto dalis žmonių ryžtasi šį procesą pradėti ne Lietuvoje, A. Radušys paminėjo, kad užsienyje yra palankesnės sąlygos.
„Lietuvoje fizinio asmens bankroto bylos yra nagrinėjamos ginčo teisenos tvarka. Ne mažiau nei mėnuo prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra privaloma informuoti visus kreditorius apie tokį savo ketinimą. Taigi Lietuvoje yra atsiklausiama kreditorių, ar šie sutinka, kad prasiskolinusiam asmeniui būtų iškelta bankroto byla. Akivaizdu, kad kreditoriai tam prieštarauja ir teismui pateikia skolininkui nepalankias savo pozicijas“, - skirtumus tarp bankrutavimo Lietuvoje ir užsienyje vardijo pašnekovas.
Taip pat jis paminėjo, kad Lietuvoje bankroto siekiantis asmuo privalo įrodinėti, kad jo nemokumas atsirado pagrįstai. Taip yra analizuojamas išsilavinimas, turima profesija, gautos pajamos iki atsiradusių skolinių įsipareigojimų ir dabar, jau kreipiantis dėl bankroto iškėlimo; nagrinėjama lėšos buvo panaudotos pagrįstai, pvz. būtiniesiems poreikiams tenkinti; ar asmuo stengėsi atiduoti skolas kreditoriams.
A. Raudušio teigimu, dėl ydingo teisinio reguliavimo, dažnai apsukresni skolininkai gyvena ekonominiame šešėlyje, nes tiesiog asmuo nėra suinteresuotas teisinėmis priemonėmis spręsti savo problemų.
Gaunamos labai mažos pajamos taip pat gali būti kliūtis bankrutuoti, nes asmuo neturės lėšų daryti mokėjimų kreditoriams bei apmokėti bankroto administratoriaus atlygio.
„Svarbiausias niuansas – užsienyje asmeniui yra pirmiausia iškeliama bankroto byla, jei jis atitinka teisės aktuose numatytus reikalavimus, ir tik įsiteisėjus teismo sprendimui dėl bylos iškėlimo yra informuojami kreditoriai. Kreditoriams telieka sutikslinti skolų dydžius, iš jų yra atimtas bet koks įrankis užkirsti kelią bankrotui kelti. Kita vertus, užsienyje teismai nagrinėdami bankroto bylas, taip detaliai nenarplioja bankrutuojančio asmens gyvenimo aplinkybių. Užsienyje net nėra nesąžiningumo sąvokos“, - vardijo pašnekovas.
A. Raudušys pastebėjo, kad lietuviai, kuriems nepavyksta bankrutuoti Lietuvoje, dažnai ieško naujos galimybės – bankrutuoti užsienyje.
Trumpesnis bankroto procesas
Toliau vardydamas, kodėl Lietuvos gyventojai susigundo galimybe bankroto procesą pradėti Latvijoje ar kitoje užsienio šalyje, specialistas paminėjo bankroto proceso terminą.
„Latvijoje, jei bankroto siekiančio asmens įsiskolinimų suma yra iki 30 tūkst. eurų, pats bankroto procesas Latvijoje trunka vienerius metus. Jei skolos nuo minėtos sumos iki 150 tūkst. eur, tai trunka dvejus metus. Jei įsipareigojimai didesni nei 150 tūkst. eurų – trejus metus Latvijoje galima bankrutuoti, jei skola viršija 5 tūkst. eurų“, - kalbėjo pašnekovas.
Tuo metu Lietuvoje bankroto procesas, nepriklausomai nuo įsiskolinimo sumos, dažniausiai siekia maksimalų penkerių metų laikotarpį. Nors galimybę bankrutuoti įteisinančiame įstatyme įtvirtinta formuluotė, kad Mokumo atkūrimo planas gali būti sudarytas ne ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, didžioji dalis planų būtent ir sudarome penkeriems metams. Pačioje pradžioje, tik įsigaliojus FABĮ Lietuvoje, teismai tvirtino trumpesnės trukmės Mokumo atkūrimo planus, tačiau šiuo metu teismai formuoja visiškai kitokią praktiką.
„Kad pradėti bankroto procedūras Lietuvoje, žmogus turi būti prasiskolinęs bent 25 minimalių mėnesinių atlyginimų. Tai turi būti jau pradelsti mokėjimai). Nuo 2016 m.sausio 1 dienos, pakėlus minimalią algą, ši minimali reikalaujama suma bus 8,75 tūkst. eurų“, - skaičiavo A. Radušys.
Kalbėdamas apie Jungtinę Karalystė, specialistas paminėjo, kad nepaisant skolų dydžio bankroto procedūros trunka vienerius metus.
Bankroto užsienyje konsultantas taip pat pastebi, kad užsienio šalys siūlo didesnį konfidencialumą: „Kaip jau minėta, nėra bendrų bankrutavusių asmenų registrų, taip pat valstybės nesikeičia tokia informacija. Tai svarbu ypač verslininkams, kurie nenori bereikalingo šleifo, nes planuoja iš naujo kurti naujus verslus. Aktualu ir kitiems, bijantiems neigiamo visuomenės požiūrio ar pasmerkimo. O Lietuvoje duomenys apie bankrutuojančius asmenis skelbiami viešai ir saugomi dešimt metų“.
A. Radušys įsitikinęs, kad ir skaičiuojant finansiškai, Lietuvoje bankrutuoti yra brangiau nei kitose šalyse.
Tvarka Lietuvoje keisis
DELFI primena, kad dar pernai spalį Vyriausybė pritarė Ūkio ministerijos siūlomiems Fizinių asmenų bankroto įstatymo pakeitimams.
Viena svarbiausia naujovė – trumpinti bankroto procesą nuo penkerių iki trejų metų.
Kaip pakeitimus komentavo ūkio ministras Evaldas Gustas, taip pat yra tikslinamos nuostatos, susijusios su asmens galbūt nesąžiningais veiksmais iki bankroto, bus aiškiau apibrėžti fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir nutraukimo pagrindai.
Taip pat žadama įstatymą papildyti aiškesnėmis nuostatomis dėl neparduodamo turto fizinio asmens bankroto proceso metu, sudaryti galimybę neparduoti ir įkeisto turto, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas ir būtinas asmeniui ir jo šeimai.
Seimui pritarus pakeitimams įkeistas turtas galėtų būti neparduodamas, jei mėnesiniai mokėjimai hipotekos kreditoriui būtų mažesni nei būsto nuomos išlaidos įkeisto turto pardavimo atveju arba turtas būtų reikalingas pelningai individualiai veiklai vykdyti.
Kad asmuo bankroto proceso metu galėtų vykdyti individualią veiklą norima leisti asmenims pasiimti naujus skolinius įsipareigojimus veiklai vykdyti.
