Tačiau įvyko priešingai – beveik visur nedarbas mažėjo. Pavyzdžiui, po to kai Lietuvoje minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) 2015 metų liepą padidintas nuo 300 iki 325 eurų, nedarbo lygis rugsėjį (lyginant su birželiu) sumažėjo 1,3 proc. punktu, iki 8,1 proc.

MMA didinimas nedarbo lygio nepakėlė ir ankstesniais laikotarpiais. Nors MMA buvo didinamas 2013 ir 2014 metais, tačiau nedarbo lygis nuo 2009 iki 2014 metų sumažėjo 3,1 proc. punkto, iki 10,7 proc.

Naujausi, bet išankstiniai Statistikos departamento duomenys rodo, kad 2015 metų lapkritį nedarbas Lietuvoje siekė 8,5 proc.

Monopsonija darbo rinkoje

Panašūs minimalaus atlyginimo didinimo rezultatai pastebėti ir daugelyje kitų valstybių. JAV ekonomistas Robertas Reichas savo naujoje knygoje „Gelbstint kapitalizmą: daugumai, o ne mažumai“ (angl. Saving Capitalism: For the Many, Not the Few) rašo, kad šiuo metu vyraujanti šį reiškinį paaiškinanti hipotezė teigia, jog taip yra dėl mažiausių atlyginimų darbo rinkoje įsigalėjusios monopsonijos.

Tai reiškia, kad rinkoje yra daug pigiausią darbo jėga parduodančių darbuotojų ir tik kelios ją perkančios įmonės. Todėl pastarosios turi kur kas daugiau galios.

„Kaip su kainų lubomis susidūręs monopolistas nebūtinai parduos mažiau, taip ir monopsonistas, susidūręs su kainų grindimis, nebūtinai mažiau pirks, o gali pirkti ir daugiau“, – teigia ekonomistas.

Lietuvoje šią hipotezę patikrinti sudėtinga dėl kelių priežasčių. Visų pirma, sunku pasakyti, kiek tiksliai darbuotojų dirba už MMA. Antra, nelabai aišku, kur jie dirba.

Naujausiais, 2015 metų kovą skelbtais, Statistikos departamento duomenimis, MMA arba mažesnį atlyginimą šalyje gavo 19,4 proc. darbuotojų – maždaug 211,4 tūkst. žmonių.

Tačiau tik dalis jų dirbo visą darbo dieną. Tokių 2014 metų spalį buvo 86,7 tūkst. ir, palyginti su visu atitinkamo sektoriaus visą darbo laiką dirbusių darbuotojų skaičiumi, šalies ūkyje sudarė 9,2 proc.

Anot Statistikos departamento, MMA gauna beveik ketvirtadalis apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančių darbuotojų. Reiktų manyti, kad būtent šiose srityse dirbančios įmonės yra R. Reicho apibūdinti monopsonistai.

Tai patvirtina ir vidutinių atlyginimų statistika: jis mažiausias apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla užsiimančiose bendrovėse (pirmąjį 2015metų ketvirtį siekė 424,8 euro, kai bendras vidurkis buvo 686,4 euro).

Mažesni nei 500 eurų vidutiniai darbo užmokesčiai taip pat pastebimi drabužių siuvimo ir odos bei odos dirbinių gamybos srityse, atitinkamai 481,5 ir 473,3 euro.

Slapta informacija

Tačiau iš Statistikos departamento teikiamos informacijos naudos nedaug siekiant įsitikinti, ar Lietuvoje išties įsigalėjusi R. Reicho teorijoje aprašyta padėtis.

Kaip DELFI sakė DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka, duomenis apie atlyginimus turėtų turėti Valstybinė mokesčių inspekcija, tačiau viešai jie nėra prieinami.

Jekaterina Rojaka

„Iš „Sodros“ duomenų galime sužinoti, kad Lietuvoje mažiausiai uždirba pardavėjai (nors per kelis pastaruosius metus prekybos tinkluose jie pradėjo uždirbti daugiau nei MMA), po to seka vadovai (tačiau jie gauna kitų pajamų), tada sunkvežimių vairuotojai ir valytojai“, – dėstė ji.

Pašnekovės manymu, būtent valytojai yra MMA didinimui jautriausia profesija, nes reikalauja mažiausiai kvalifikacijos. Vis dėlto, J. Rojaka pabrėžė, kad identifikuoti konkrečių įmonių, kurios samdo daugiausiai MMA uždirbančių žmonių, iš tokios statistikos neįmanoma.

„Normalu, kad tokia informacija nėra skelbiama viešai. Tiesa, Šiaurės šalyse tai daroma, bet jos turi labai stiprias profesines sąjungas“, – sakė ekonomistė.

Skaidrumo atsisakė

Įdomu tai, kad kažko panašaus dar šių metų vasarą galima buvo tikėtis ir Lietuvoje. Reformuojant šalies socialinį modelį, mokslininkų parengtame naujojo Darbo kodekso (DK) projekte buvo numatyta nuostata, kad darbdavys, kurio darbuotojų vidutinis skaičius yra daugiau kaip 50, interneto puslapyje privalo skelbti bent kartą per metus atnaujinamą informaciją apie darbuotojų, išskyrus vadovaujančias pareigas einančius darbuotojus, nuasmenintus duomenis apie vidutinį darbo užmokestį pagal profesijų grupes ir lytį.

Tačiau Seimo ji nepasiekė. Vyriausybė po Trišalėje taryboje vykusių diskusijų ją pakeitė į nuosaikesnę.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas DELFI papasakojo, jog dabartiniame DK projekte numatyta, kad informaciją apie atlyginimus įmonės turės teikti, jei turi per 20 darbuotojų, tačiau tik savo viduje – darbuotojų atstovams.

„Ta prasme, lieka vidinė komunikacija. Tačiau viešai tokia informacija nebūtų prieinama“, – paaiškino jis.

Artūras Černiauskas

Pašnekovas teigė, kad diskusijų Trišalėje taryboje metu teko rinktis mažesnę iš dviejų blogybių, nes darbdaviai buvo kategoriškai prieš darbo užmokesčio skelbimą.

„Iš pradžių reikalavome, kad būtų skelbiama viešai, nes viešumas yra tam tikras smūgis darbdavio prestižui, jei jis parodo labai mažus darbo užmokesčius. Taip pat tai leistų žmogui suprasti, į kokią įmonę jis eina“, – pasakojo profsąjungų atstovas.

Riboja informaciją

A. Černiauskas svarstė, kad viešai pradėjus skelbti bent jau atlyginimų vidurkį, daug kam gali kilti klausimų, kodėl žmogus už tokį mažą atlyginimą kurioje nors konkrečioje įmonėje apskritai dirba, kai vidurkis jo profesijoje arba sektoriuje yra daug didesnis. „Tai susiję su šešėline ekonomika“, – paaiškino jis.

Profsąjungų atstovas tvirtino, kad darbdaviai savo darbuotojus nori palikti nežinioje ir riboja informaciją, nes jiems tai naudinga. „Jeigu darbuotojai matys atlyginimų skirtumus vienoje įmonėje ir kitoje, jie tikrai pasirinks tą, kur darbo užmokesčiai yra didesni“, – sakė jis.

J. Rojaka iš esmės pritarė tokiai logikai, tačiau pabrėžė, kad tikėtis, jog įmonės tokia informacija šiuo metu pasidalins, yra naivu.

Ekonomistė aiškino, kad Lietuvos darbo rinka nėra išsivysčiusi. „Įmonės dėl darbuotojų tarpusavyje vis dar dažniausiai konkuruoja tuo, kas pasiūlys didesnį atlyginimą – dėl to įmonės paprasčiausiai nenori tokia informacija dalintis“, – kalbėjo ji

Pašnekovė taip pat pridūrė, kad skelbiant vidurkį taip pat pasimatytų skirtumai tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių darbuotojų, o tai irgi gali pridėti įtampos įmonėse, nes Lietuvoje jie yra ypač dideli.

„Žinoma, makroekonominiu požiūriu, kuo skaidrumo daugiau, tuo rinka yra efektyvesnė. Tačiau kalbant apie atskiras įmones, dalis jų dalintis informacija gali nenorėti ir dėl to, kad atlygimus moka ne visai baltai“, – pastebėjo J. Rojaka.

Kainos išties padidėjo

Vertindama, kodėl Lietuvoje keliant MMA, nedarbas nedidėjo J. Rojaka taip pat atkreipė dėmesį į šešėlinę ekonomiką.

„Deja, negalime tikėti, kad oficialus nedarbo lygis yra teisingai matuojamas. Taip yra, nes didelė tikimybė, kad jame yra įtraukti ir tie bedarbiai, kurie dirba šešėlinėje darbo rinkoje“, – sakė ji.

Prieš kelis metus Vyriausybės planus didinti MMA kritikavę ekonomistai tada įspėjo, kad dėl to didės nedarbo lygis. Šioms prognozėms nepasitvirtinus jie dėmesį atkreipė į tai, kad dėl didinamo MMA didės kainos.

J. Rojaka sakė, kad nors didmiesčiuose MMA didinimas įtakos beveik neturi, bet regionuose įmonės brangstančią darbo jėgą pajaučia, tačiau vis tiek privalo ją įpirkti.

„Tą pabrangimą jos perkelia ant pirkėjų pečių arba pasidalina savo pelningumu – jį susimažina“, – aiškino ekonomistė.

Nors Lietuvoje bendros vartotojų kainos per 10 šių metų mėnesių, Statistikos departamento duomenimis, ne tik nedidėjo, bet netgi mažėjo, tačiau srityje, kurioje dirba daugiausiai MMA gaunančių darbuotojų, tendencija buvo priešinga.

Maisto tiekimo paslaugų kainos spalį, lyginant su pernai, paaugo 4,7 proc. Apgyvendinimo paslaugos per tą patį laikotarpį pabrango 2,4 proc.

Pastarasis MMA didinimas (iki 350 eurų) įvykdytas 2016 metų sausio 1 dieną. Vyriausybė taip pat yra sutarusi, kad nuo liepos MMA galima būtų padidinti dar 30 eurų – iki 380 eurų.

2016 metais taip pat numatyti Seimo rinkimai, kurie turėtų įvykti spalio 9 dieną.