Nors Lietuvoje E. Jonušienė negyvena jau daugiau kaip dešimtmetį, ji kasmet bent kartą stengiasi sugrįžti į Tėvynę. Kol moteris gyveno Švedijoje, Stokholme, aplankyti gimtinę buvo juokų reikalas, tačiau dabar jai tenka kirsti visas Jungtines Amerikos Valstijas ir Atlanto vandenyną, kad pasiektų Lietuvos žemę.

Amerikos filmų kūrėjos „Warner Bros.“ įmonėje tarptautinių vartotojų tyrimų vadove dirbanti moteris niekaip nepamiršta savo šaknų. Ji šiemet nominuota gruodžio 29 d. vyksiančiuose „Globalios Lietuvos apdovanojimuose“ kategorijoje „Už užsienio lietuvių profesionalų telkimą“.

Apie iššūkius pakeitus žemyną ir pastangas telkti lietuvius išeivijoje portalas DELFI kalba su šiuo metu Los Andžele gyvenančia ir dirbančia Eleonora Jonušiene.

- Kaip atsidūrėte kitoje Atlanto vandenyno pusėje?

- Į Ameriką atsikrausčiau prieš šešerius metus. Dar prieš tai septynerius gyvenau Stokholme. Bakalauro studijas baigiau Klaipėdoje, LCC tarptautiniame universitete. Pradėjau dirbti „Philip Morris“, kur įgijau daug vertingos tarptautinės patirties personalo valdymo ir korporacinės komunikacijos srityje. Vėliau įgyvendinau savo svajonę - baigti magistro studijas (angl. MBA) Stokholmo ekonomikos mokykloje, Švedijoje. Ten ir pradėjau dirbti „Warner Bros.“.

Švedijoje pirmą kartą prisiliečiau prie kino industrijos iš arčiau. Niekada nebuvau didžiulė filmų gerbėja, tačiau po studijų supratau, kad noriu dirbti su medijomis susijusiame sektoriuje, o filmų industrijoje atsidūriau visai netikėtai.

Ieškojau vienokio darbo, o viskas baigėsi pokalbiu su darbo pasiūlymu. Padėjo anksčiau įgyta tarptautinė patirtis, skandinaviškos kultūros supratimas ir šiokia tokia sėkmė - buvau teisingu metu teisingoje vietoje.

Po trejų metų Švedijoje buvau pakviesta prisijungti prie tarptautinės rinkodaros komandos centriniame biure Kalifornijoje. Nors buvo sunku išsiskirti su Stokholmu, labai norėjau įgyti patirties centriniame biure, kur daromi visi strateginiai sprendimai, kuriami nauji produktai ir inovacijos, kurios vėliau pritaikomos įvairiose šalyse.

- Los Andželas pritraukia daugybę kino industrijos žvaigždėmis norinčių tapti aistruolių: gatvėse galima sutikti į miestą atsikrausčiusių, niekam nežinomų aktorių, vakarais dalinančių skrajutes, o dienomis bandančių patekti į pasaulyje sulauksiančius sėkmės filmus; neretai daugiaaukščių namų sienas ramsto benamiai, kurie taip ir nepasieks savo svajonės – atsidurti Holivudo šlovės alėjoje. Kokį įspūdį Jums paliko Los Andželas, kai tik į jį atvykote?

- Los Andželas – savotiškas žvėris. Jis kaip atskira valstija ir neatspindi viso Amerikos veido. Tai labai savotiškas miestas, pilnas įvairovių.

Kad prie jo prisitaikyčiau prireikė gal trejų metų. Man iš pradžių jis nekėlė gerų jausmų: jis man buvo per didelis. Stokholme buvo ir švariau, ir mieliau, ir pati miesto struktūra aiškesnė. Čia pamačiau tiek daug chaoso, kalbant apie eismą, užterštumą, žmonių gausą. Čia visi nori kažkuo būti, didelė konkurencija.

Iš kitos pusės buvo įdomu stebėti. Žinoma, man buvo visai kitaip, nes neturėjau čia visko pradėti nuo nulio. Vis dėlto teko pereiti tam tikrus adaptacijos ciklus ir prisitaikyti, kad ir prie klimato.

Galvojau, kad bus paprasčiau, nes pažįstu kultūrą, kalbą, turėjau darbą, bet vis tiek įdirbio reikėjo.

Čia taip viskas greitai nevyksta, pasitikėjimas tavimi taip pat greitai neatsiranda.

- Darbo kultūra Skandinavijoje ir JAV tikriausiai labai skiriasi. Kokie buvo Jūsų pastebėjimai?

- Skirtumas labai didelis. Skandinavijoje labai mažai dėmesio hierarchijai (angl. flat structure) ir nesvarbu, kokioje pozicijoje dirbi, tavęs vis tiek yra išklausoma, jaučiamas komandinis darbas.

Amerikoje, kaip ir Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, pakankamai išreikšta hierarchija darbo santykiuose. Skandinavijoje įprastos kavos pertraukėlės, niekas neskuba daryti sprendimų, jie nėra impulsyvūs, o labai gerai pamatuoti, planuoti.

Iš kitos pusės, negalima stereotipiškai sakyti, kad skandinavai tingesni. Jie tiesiog moka planuoti ir jų prioritetai kiti, pavyzdžiui, skiriami šeimai.

Jei Stokholme reikėdavo iš mokyklos pasiimti vaiką, niekada nereikėdavo atsiklausti, ar galiu. Ten viskas paliekama darbuotojo atsakomybei, o tai, kad šeima yra prioritetas, yra visiškai suprantamas dalykas.

Čia centrinė ašis yra darbas ir labai daug žmonių gyvena tokį gyvenimą: darbas-namai, namai-darbas. Čia didelis bėgimas, stresas, mažiau planavimo. Visko reikia dabar ir tik dabar. Sprendimai ne visada yra priimami pamatuotai.

Jei dirbi didelėje korporacijoje reikia laiko, kol supranti, kokia struktūra, įmonės politika, kaip viskas veikia. Tenka ir storą odą užsiauginti. Kai visko išmoksti, sukaupi jėgas, tada galima pradėti ir skandinaviškus principus čia skleisti.

Pati buvau nustebusi, kai visada teorijos mokiausi iš Amerikoje užgimusių vadybos principų, tačiau pati čia matau, kad praktikoje jie labai retai iš tiesų taikomi.

- Dažnai galvojama, kad JAV rinkoje dėl didelės konkurencijos tiesiog neišliksi, jei dirbsi tik darbo valandomis. Ar Jūs tai taip pat jaučiate?

- Tai, kad ilgų darbo valandų kultūra egzistuoja JAV, yra faktas. Ir už viršvalandžius nėra mokama, čia taip pat biudžetai yra mažinami, žmonės atleidinėjami. Jie jaučia įtampą ir nenori prarasti darbo. Ypač po paskutinės krizės žmonės yra labai įsitempę. Kalbant apie prioritetus, žmogus turi pats juos susidėlioti.

Skandinavijoje dirbant jauti sezoniškumą: ateina vasara, visi išeina atostogauti. Stokholme jau po Joninių visi masiškai išeina atostogauti. Kai dar dirbau Švedijoje, amerikiečiai nuolat pykdavo ant skandinavų, niekaip negalėjo suprasti, kaip čia skandinavai nusiplauna vasaros metu. Kai jie visus metus patys sėdi saulėje, jiems sunku suprasti šiauriečius.

JAV – visiškai kitokie prioritetai. Jei tau reikia išeiti dėl šeimos iš darbo, viskas priklausys nuo tavo vadovo: jei jis lankstus, tai yra įmanoma, jei ne – tai gali būti labai sudėtinga.

Kai atvažiavau dirbti čia iš Švedijos, turėjau sutikti su čia galiojančiomis sąlygomis. Švedijoje per metus turėjau šešias savaites atostogų, čia teko susitaikyti su dviem.

Man buvo sunku, bet prieš sutikdama dirbti JAV pasakiau, kad man šeima išlieka prioritetas ir žiūrėsime, kaip pavyks dirbti.

Jau pirmus metus išėjau trijų savaičių atostogų. Mano vadovė suprato, bet paminėjo, kad niekas dar nėra taip daręs. Sakė, kad reikia rasti pavaduojantį žmogų. Bet jį ir tektų apmokyti, jam reikėtų priprasti prie komandos. Galiausiai niekas nebuvo nusamdytas ir tos trys savaitės praėjo. Nieko baisaus taip ir nenutiko.

Vis dėlto čia labai daug žmonių dirba per atostogas. Jei iki jų nepadarai reikiamų darbų, tai dirbi per atostogas. Ir dešimt dienų išeiti atostogų JAV yra labai daug.

- Kai žmonės sužino, kur dirbate, tikriausiai įsivaizduoja Jus besisukančią tarp įžymybių, geriančią šampaną iš krištolinių taurių su žinomiausiais pasaulio aktoriais. Koks iš tiesų tas gyvenimas dirbant kino industrijoje Los Andžele?

- Žinoma, tenka susitikti su žinomais režisieriais, kino talentais. Bet iš toli visada viskas atrodo kitaip, nei yra iš tiesų. Raudonas kilimas, blizgesys, grožis - tai yra tik scena, o už scenos vyksta visai kitoks gyvenimas.

Kai pradedi dirbti šioje industrijoje, pradedi pačius filmus kitaip matyti. Juos matai kaip produktą, tam tikrą formulę. Daugelis žmonių, dirbančių kino sektoriuje, praranda aistrą filmams.

Įvairiuose renginiuose tenka sutikti ekrano žmonių, pašnekėti, bet aš su jais bendrauju, kaip su paprastais žmonėmis, nes jiems patiems yra sunku tas visas dėmesys, jie nebežino, kuo pasitikėti, kas šypsosi nuoširdžiai, kas – ne.

Mane labiau patinka bendravimas su verslo žmonėmis. Aktoriai yra aktoriai. Jie atlieka savo darbą, tačiau man daug įdomesni atrodo prodiuseriai: kaip jie sugeba idėjas įgyvendinti, kaip pritraukia finansavimą, kokius etapus jiems tenka praeiti. Visa tai yra nepastebima plika akimi, nes visas darbas vyksta už scenos.

- Ar daug sutinkate lietuvių Los Andžele?

- Pasirodo, mūsų čia – visai nemažai. Gal ne tiek daug, kiek Anglijoje ar Airijoje. Čia įsikūrusios jau kelios kartos lietuvių ir jų dėka yra padarytas įdirbis, kalbant apie Lietuvos žinomumą.

Didžioji dalis lietuvių čia atsikraustė po Antrojo pasaulinio karo.

Dar niekur Amerikoje nesu sutikusi tiek daug žmonių, kurie išgirdę, kad esu iš Lietuvos, sako, kad turi ar kurso draugą lietuvį, ar vaiko klasėje yra lietuvis. Los Andžele man daug mažiau tenka aiškinti, kur yra Lietuva.

Amerikos lietuviai čia kalba labai gražia lietuvių kalba ir ją nuostabiai išlaikę net per kelias kartas. Be to, ir bendruomenė yra gana stipri ir gerai organizuota: turime parapiją, bažnyčią, kleboną, šeštadieninę mokyklėlę, įvairius klubus, organizuojama daug kultūrinių renginių.

Neseniai ir Lietuvos konsulatas pradėjo savo veiklą vakarinėje pakrantėje, kuo mes labai džiaugiamės. Taip kad veiklos netrūksta garsinant Lietuvos vardą šiame tautų įvairovėje alsuojančiame mieste.

Globalios Lietuvos apdovanojimai” pagerbia su Lietuva save siejančius tarptautinius profesionalus, kurie savo talentu ir darbu atveria Lietuvai pasaulines galimybes ir perspektyvas.

Apdovanojamais siekiama, kad svarūs pasaulio lietuvių nuopelnai būtų pastebėti, pripažinti ir įvertinti. ,,Globalios Lietuvos apdovanojimus" organizuoja tarptautinių profesionalų tinklas „Global Lithuanian Leaders“, telkiantis diasporos atstovus Lietuvos vardui garsinti, ekonominiam ir visuomeniniam šalies potencialui stiprinti bei globalioms galimybėms Lietuvai kurti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (113)