Kai kurie šio ETT sprendimo komentatoriai netruko drąsiai pareikšti, kad bitkoinai prilygsta tradicinei valiutai ir niekuo nesiskiria nuo kitų teisėtų atsiskaitymo priemonių. Tačiau jei sutiktume su šia išvada, toks bitkoinų teisinis statusas reikštų daugybę teisinių padarinių, pavyzdžiui, kad bitkoinų kūrimas yra pinigų padirbinėjimas, todėl nusikaltimas, kad pradelsus prievoles, kurių objektas yra bitkoinai, turi būti skaičiuojamos palūkanos, kad prievolę perduoti bitkoinus galima įgyvendinti natūra priverstinai be jokių išlygų ir kt.
Ar iš tiesų bitkoinai sukelia šiuos teisinius padarinius, ir kokie vėjai šiuo klausimu pučia Europos Sąjungos (ES) institucijose, bus pabandyta atsakyti šiuo straipsniu.
Pradėkime nuo pat pradžių
Žmonijai ėmus naudoti pinigus, itin palengvėjo prekyba, nes pagaliau galima buvo atsisakyti natūrinių (barterinių) mainų. Šie mainai yra prekybos būdas, kai už vieną prekę atsiskaitoma kita preke. Natūriniai mainai paprastai yra nepatogūs ir nepraktiški, nes sukuria papildomą prekių praradimo ir nelikvidumo riziką, ginčus dėl prekių verčių ir pan. Visų šių problemų leidžia išvengti pinigai – visuotinis vertės ekvivalentas, vertės saugotojas ir mokėjimo priemonė.
Iš pradžių pinigai nebuvo valstybės monopoliu, nes juos kūrė privatūs asmenys. Pavyzdžiui, Anglijoje auksakaliai iš pirklių priimdavo saugoti auksą ir išduodavo pakvitavimus, kurie vadinosi „bank-notes“. Pirkliams buvo kur kas saugiau turėti ir gabenti pakvitavimą nei auksą rizikuojant, kad juos apiplėš „Robinas Hudas“ ar kitas žinomas ar nežinomas plėšikas. Teisine prasme šie pakvitavimai iš esmės buvo įsakomieji vekseliai, kurie tapo banknotų pirmtakais. Ilgainiui pinigų leidybą monopolizavo valstybė, kuri uždraudė kurti privačius pinigus, o teisę leisti pinigus paliko tik jos valdomam centriniam bankui. Tai buvo daroma įvairiais monetarinės politikos sumetimais, įskaitant norą užtikrinti pinigų patikimumą, stabilumą ir atitinkamai prekių kainų stabilumą.
Monetarinės politikos tikslu valstybė netgi garantavo centrinio banko autonomiją nuo jos pačios. Taigi, valstybė monopolizavo pinigų leidybą ir perdavė šią funkciją nuo jos pačios nepriklausomam centriniam bankui.
Tuomet po ilgų dešimtmečių ir net šimtmečių, kai visuomenė jau gerokai primiršo kas yra privatūs pinigai, atsirado bitkoinai ir užminė jų prigimties mįslę. Gausybė viso pasaulio specialistų ėmė analizuoti jų prigimtį, tuo tikslu viešosios finansų institucijos ėmė sudarinėti darbo grupes ir galų gale buvo prieita prie paslaptingos išvados, kad tai virtuali valiuta.
Kas yra virtuali valiuta?
Terminas „virtuali valiuta“ sako labai nedaug. Žodis „virtualus“ šiuolaikiniame negrynųjų pinigų pasaulyje beveik nieko nesako, o štai žodis „valiuta“ indikuoja, kad tai gali būti pinigai. Taigi pradžiai galime padaryti prielaidą, kad bitkoinai yra kažkas panašaus yra negrynuosius pinigus. Tačiau ką reiškia žodžiai „valiuta“ ir „pinigai“?
Žodis „valiuta“ paprastai naudojamas tarptautiniame kontekste ir reiškia tam tikroje valstybėje cirkuliuojančius pinigus. Pinigai Lietuvos civiliniame kodekse apibrėžti, kaip Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemonė. Taigi teisinis pinigų apibrėžimas po Lietuvos įstojimo į euro zoną liko nesuderintas su ES reguliavimu, todėl ne tik nėra tikslus, bet ir klaidinantis, nes reiškia, kad ne Lietuvos Banko, o Europos Centrinio Banko (ECB) arba kito euro zonos centrinio banko išleisti euro banknotai nėra pinigai. Bitkoinai Lietuvoje taip pat nebūtų laikomi pinigais pagal tokią įstatymo formuluotę, nes jie išleisti ne valstybės.
Bitkoinų mįslę bandė įminti ir ES institucijos. Antai, ECB 2012 metais virtualią valiutą apibrėžė, kaip nereguliuojamų skaitmeninių pinigų rūšį, kuri išleista ir paprastai kontroliuojama jos vystytojų, taip pat naudojama ir priimama atskiros virtualios bendruomenės narių. Tačiau šiais metais ECB savo nuomonę pakeitė ir virtualios valiutos jau nebelaiko pinigais. Antai, naujas ECB pateiktas virtualios valiutos apibrėžimas ją apibūdina, kaip skaitmeninę vertės išraišką, kuri nėra išleista finansų institucijos (centrinio banko, kredito įstaigos ar elektroninių pinigų įstaigos) ir kuri, tam tikromis aplinkybėmis, gali būti naudojama, kaip pinigų alternatyva. Tiesa, ECB, pripažino, kad virtualios valiutos gali būti naudojamos kaip sutartiniai pinigai, jei pirkėjas ir pardavėjas susitaria juos laikyti mokėjimo ištekliumi (lėšomis).
Tuo tarpu svarbiausio ES vykdomojo organo – Europos Komisijos (EK) nuomone, virtuali valiuta yra privatūs pinigai, kurie laikytini ekonominiu turtu ir kuriems taikomos bendrosios mokesčių teisės, verslo teisės ir pinigų plovimo taisyklės. Vis tik, EK pažymi, kad tai nėra oficiali valiuta, todėl jai nėra taikomos monetarinės teisės normos.
ETT verdiktas dėl bitkoinų prigimties
Visam pasauliui vis dar diskutuojant dėl bitkoinų prigimties, o ES institucijoms dėl to reiškiant skirtingas nuomones, ginčą bent jau ES teisės kontekste formaliai išsprendė ETT Hedqvist byloje. Visų pirma šis teismas išaiškino kuo bitkoinai nėra. Taigi ETT sprendimu bitkoinai nėra nei materiali prekė, nei sąskaita, nei mokėjimas, nei pervedimas, nei investiciniai vertybiniai popieriai.
ETT nurodė, kad bitkoinai yra virtuali valiuta, kurios vienintelis tikslas yra būti sutartiniu mokėjimo ištekliumi (lėšomis). Taip pat ETT netiesiogiai nurodė, kad bitkoinai yra netradicinė valiuta, kuri gali būti naudojama, kaip tradicinių valiutų alternatyva, todėl bitkoinų sandoriai yra finansavimo sandoriai.
Ką tai reiškia?
ETT pozicija, nors ir derina tiek ECB, tiek ir EK pozicijas, yra artimesnė pastarosios nuomonei, nes iš esmės reiškia, kad bitkoinai yra privatūs pinigai, kurie gali būti naudojami šalių susitarimu, kaip alternatyva oficialiems pinigams. Tačiau šiems pinigams netaikomos oficialių pinigų, esančių teisėta mokėjimo priemone, taisyklės.
Tai reiškia, kad, jei norima sudaryti teisinę terpę egzistuoti privatiems pinigams, dera peržiūrėti Lietuvos įstatymuose naudojamas pinigų sąvokas ir santykiuose, kur leidžiama šalių laisvė pinigais laikyti ir privačius pinigus, o santykiuose, kur taikant baudžiamąją atsakomybę siekiama apsaugoti valstybės monetarinę sistemą, pinigais laikyti tik oficialius pinigus.
Šiuo atveju Lietuvoje yra atvirkščiai, nes ekonominius santykius reguliuojantis civilinis kodeksas privačių pinigų nelaiko pinigais ir reikalauja atsiskaityti tik oficialia Lietuvos valiuta (eurais), o baudžiamasis kodeksas numatydamas atsakomybę už pinigų padirbinėjimą nedaro skirtumo tarp oficialių ir privačių pinigų – taigi draudžia visų pinigų privačią gamybą.
Kartu bitkoinų teisinė prigimtis atskleidė ir vieną labai įdomų faktą – Vakarų valstybės prieš kelis amžius griežtai monopolizavusios pinigų leidybą, pinigus sutapatino tik su jų oficialia valiuta ir pamiršo apie privačius pinigus. Geriausias to įrodymas – valstybių nesugebėjimas pastebėti, kad bitkonai nėra naujas išradimas, o virtualia forma atgimęs privačių pinigų fenomenas, kurio valstybės (vėlgi keista) kol kas dar neskuba rauti su šaknimis, kaip tai buvo padaryta anksčiau. Vis tik, jei tikėsime istorijos dėsningumu, tai įvyks iškart, kai virtualios valiutos pradės veiksmingai konkuruoti su oficialiomis valiutomis.