Sakoma, kad Lietuvoje jos dar, ar jau nėra. Vidurinioji klasė išsivysčiusiose pasaulio valstybėse, visose kultūrose, visose pažangiose visuomenėse apibūdinama, kaip didžiausia, užimanti socialinės hierarchijos vidurį, žmonių grupė.
Pusė pasaulio gyventojų priklauso viduriniajai klasei (rašo „The Economist“), tad kodėl sakome, kad Lietuvoje viduriniosios klasės nėra, jeigu jai priklauso visi aktyvūs visuomenės žmonės, darbuotojai, turintys aukštąjį , kolegijų ir universitetinį išsilavinimą, užimantys vadovaujančių-vedančiųjų darbuotojų, specialistų pareigas visuose ekonomikos ir ūkio valdymo sektoriuose.
Vidurinioji klasė apibūdinama pagal išsilavinimą, aukštą kvalifikaciją ir pakankamas pagal poreikį žmonių pajamas. Tai viešojo sektoriaus, valstybės atsakingų tarnybų, privataus verslo, gamybos ir kitų sektorių samdomi gerai apmokami darbuotojai.
Normaliose visuomenėse, įprasta, vidurinioji klasė gausiausiai gamina ir vartoja, sukuria natūralų prekių ir paslaugų judėjimą, pagal realias pajamas socialinėje hierarchijoje užima tvirtą valstybės gyventojų vidurį.
Kas atsitiko paskutiniu metu, kad mūsų šalyje visi, kas gamina ir vartoja, pagal realias pajamas atsidūrė socialinės hierarchijos piramidės apačioje, jų atlyginimų neužtenka pragyvenimui ir būtiniausiam buitiniam apsirūpinimui, gyvenamojo būsto išlaikymui, kitiems poreikiams?
Socialinis modelis piramidėje ar apskritime?
Tikrovėje šiuo metu mūsų šalies socialinis modelis primena piramidę. Jeigu didžioji visuomenės dalis daugiausiai gamina ir vartoja, o pagal pajamas atsidūrė piramidės apačioje, tai ji negali nei gaminti nei vartoti tiek, kiek gamina ir vartoja kitų, pirmaujančių ES valstybių gyventojai. Esminis klausimas, kaip perkelti vidurinę klasę į vidurį, o piramidę pakeisti apskritimu?
Tokiu būdu piramidės vietoje turėtų ir susiformuoti apskritimo formos visuomenės ekonominės galios struktūra. Viršutinėje, nedidelėje apskritimo dalyje liktų turtingiausi mūsų šalies piliečiai, apskritimo vidurį pagrįstai užimtų vidurinioji klasė, apskritimo apačioje liktų tik nedidelė, skurdesnė visuomenės dalis.
Vidurinioji klasė tai - gamintojas ir vartotojas socialinėje visuomenės struktūroje (Pasaulio bankas taip pat iliustruoja jos silpnėjančią poziciją).
Dabartiniu metu Lietuvoje jos vartojimas rusena, pagrįstai galima sakyti- neauga, kaip neauga ir realios pajamos. Dėl užimtumo mažėjimo ir aukšto nedarbo lygio jos potencialas gaminti ir vartoti menkai panaudojamas ir skatinamas.
Tačiau savaime, be ekonominio impulso realiosios pajamos nepadidės. Todėl klausimas dėl viduriniosios klasės valstybėje buvimo yra esminis.
Vidurinioji klasė tai - didžiausias mūsų valstybės žmogiškasis kapitalas. Jeigu diegsime šalyje aukštąsias technologijas, gaminsime konkurencingą, paklausią produkciją, teiksime aukšto lygio medicinines ir kitas paslaugas, bus paklausa, vartojimas, bus ir pajamos.
Kaip tai padaryti jeigu kapitalas nepasiekia gamintojo ir vartotojo? Tada gamintojas ir vartotojas turi pasiekti kapitalą. Nors ir šiuo metu pasaulyje ir mūsų šalyje pigūs bankiniai kreditiniai ir investiciniai ištekliai, bet tradicinis ar pradedantysis vartotojas negali jų paimti. Susidaro užburtas ratas, kuriuo eidami aplinkui negalime rasti išeities, nors ji tikrai yra. Ją būtina pažadinti!
Investicijos ir prieinami kreditai
Lietuva, įstojusi į euro zoną, pagaliau turi pinigų politiką, Europos centrinis bankas skatina investicijų augimą ES valstybėse mažomis palūkanomis, netgi komercinių bankų skolinimosi galimybės priklauso nuo jų išduodamų paskolų investicijoms apimties, pabrėžiant prioritetinį inovacijų, aukštų technologijų skatinimą investicijoms, ne būstui, ne namų ūkių vartojimui, bet konkurencingai ir paklausiai produkcijai gaminti.
Investavimo šaltinių pasaulyje yra daug, tačiau pagrindiniai ir artimiausi yra mūsų indėliai, juos ir reikia teisingai ir atsakingai nukreipti į investicijas, į pažangius ir aktualius projektus.
Akivaizdu, jog vien tik investicijų augimas, sudarant palankias ir prieinamas kreditavimo sąlygas gali paskatinti viduriniosios klasės atsiradimą ir jų pajamų augimą.
Ilgą investicijų finansavimo šaltinių sąrašą sudaro: nuosavos Lietuvos gyventojų lėšos, ES paramos fondai, žmonių indėliai bankuose, bankų kreditiniai ištekliai, vertybiniai popieriai (obligacijos), o taip pat, kaip garantas mūsų šalies aukso ir valiutos rezervai.
Kodėl toks investicijų finansavimo potencialas nepasiekia norinčių investuoti ir kurti mūsų valstybėje darbo vietas verslininkų, jaunų, pradedančiųjų verslą fabrikų kūrėjų, smulkaus ir vidutinio, šeimos verslo?
Dabartiniu metu Europos centrinis bankas visomis priemonėmis ir instrumentais skatina investicijų augimą. Pasaulis sparčiai eina globalizacijos keliu vis naujų karo grėsmių sąlygomis.
Lietuva taip pat yra veikiama ir globalių ir vidinių iššūkių. Integracijos pasekoje galime stiprinti ir apsaugoti savo tėvynę, modernizuoti ekonomiką ir finansavimo tvarką, kreditavimo sistemą, didinti kreditavimo prieinamumą ir tobulinti finansų rizikos valdymo tvarką taip kaip ir kitos ES valstybės.
Pinigų politikos ir fiskalinės garantijos, tokios, kaip pasitikėjimo vertų verslo projektų finansavimas, kontrolė ir priežiūra pradedančiajam verslui, fiskalinėmis priemonės labai aktualiems strateginiams projektams, vyriausybės garantijos ar kompensacijos bei atidėtas vėlesniam laikui palūkanų dalies mokėjimas pradedančiojo verslo kūrimosi stadijoje.
Visa tai ir būtų mūsų reformos, kurias ypatingai ragina vykdyti ES ekonominės politikos formuotojai.
Užduotys Lietuvos bankui ir vyriausybei
Euro zonos valstybėse paskolų palūkanų normos jau pasiekė istorines žemumas, o Lietuvoje plinta greitieji kreditai su neregėto dydžio palūkanomis. Tai rodo didelį gyventojų pinigų poreikį. Tačiau paskolų suteikimo bankuose atvejais reikalaujama įkeisti neregėto dydžio 100% ir daugiau turtą arba turėti didelės apimties pinigų srautus bankuose.
Pradedantysis, smulkus ar vidutinis verslas, neturi tokių galimybių, negali vykdyti tokių reikalavimų ir sąlygų. Tai nerealūs, neatitinkantys tikros finansinės padėties reikalavimai. Pagrindinis garantas investicijoms ir kreditams turėtų būti realus ir gyvybingas verslo projektas, kurio įgyvendinimą prižiūrėtų kompetentingos bankų tarnybos viso investicijų įgyvendinimo laikotarpiu iki objekto atidavimo eksploatavimui.
Lietuva turėtų naudoti aktyvios pinigų politikos ir fiskalinės politikos instrumentus, skatinti pradedantįjį verslą, strateginius vyriausybės projektus pagrįsti garantijomis, pasinaudoti Europos centrinio banko plataus masto vertybinių popierių supirkimo programa, pagaliau skatinti verslą ir investicijas atidedant palūkanų mokėjimą bankams ir kt.
Laikas keisti požiūrį
Atėjo laikas keisti Lietuvoje požiūrį į verslą ir verslininką kaip į nepatikimą nepatikimo subjekto veiklą. Pasaulyje daug pavyzdžių, tokių kaip istorinės Ronaldo Reagano politikos dėka užaugintas ir suklestėjęs smulkus verslas JAV, Europos centrinio banko uždelstos pastangos skatinti patikimą paskolų teikimą investicijoms į gamybą, į šiuolaikiškas ir modernias technologijas kapitalo rizikos valdymas plečiant užstato ir garantijų mechanizmą bankuose. Jis turi būti lankstus, žmonėms suprantamas ir prieinamas.
Toks, šiuo metu vyraujantis bankų uždarumas „užsibarikadavimas‘, neprieinami kreditų ir investicijų ištekliai jau nebeatitinka visuomenės poreikių, akivaizdu, jog ir šioje srityje reikia skubios reformos, pažangos, skaidrumo ir prieinamumo.
Verta prisiminti, kad maža ir atvira Lietuvos ekonomika pirmoje eilėje vystosi žmogiškojo kapitalo dėka, kurio didelė potenciali viduriniosios klasės dalis dirba svetur, kitus kapitalo išteklius ir žmogiškąją darbo jėgą tenka ir ateityje dar daugiau teks importuoti. Didžiąją žmogiškojo kapitalo dalį sudaro vidurinioji klasė, ji kuria aukštąsias technologijas, mokslo ir technikos pažangą, stato ir tiesia kelius, gamina konkurencingus maisto produktus, vysto pasaulinio lygio menus ir mūsų kultūrą.
