J. Blažytė. Į demokratiją – per Lietuvos „išbuožinimą“

Artėjant Seimo rinkimams politikai vėl iš stalčių traukia per 18 metų jau gerokai supelijusius progresinių mokesčių projektus ir dangstydamiesi demokratija kuria planus, kaip atimti iš žmonių daugiau pinigų.

Labai natūralu, kad priešrinkiminiu laikotarpiu kiekvienas politikas stengiasi reikštis kaip tik leidžia jo galimybės.

Pavyzdžiui LRT laidoje „Dėmesio centre“ girdėjau, kaip vienas Seimo narys socdemas, tąkart kažkodėl pasivadinęs socialistu, teigė, kad progresiniai mokesčiai yra normalių, demokratinių valstybių pagrindas. Kaip galima būtų tai suprasti? Jeigu tos šalys staiga atsisakytų progresinių mokesčių, o tokių ketinimų vis dažniau pasigirsta, tai staiga jos prarastų savo pagrindą ir taptų nedemokratinėmis ar nenormaliomis?

Kiek žinau, progresiniai mokesčiai yra daugumoje atsilikusių Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių, turinčių diktatorių valdžią. Todėl suprasti, kaip demokratija yra susijusi su progresiniais mokesčiais, tikrai sudėtinga. Be to, pagal tokią logiką išeitų ir tai, kad Latvija ir Estija nėra demokratinės valstybės, nes jose... nėra progresinių mokesčių.

Įvertinus šiuos keistokos logikos pasisakymus, lieka klausimas – negi šitas Lietuvos „išbuožinimo“ per progresinius mokesčius planas galėtų kaip nors labiau įtvirtinti demokratiją šalyje?

Jau bemaž du dešimtmečius kartas nuo karto organizuojami tokie populistų ir ekonomistų „turnyrai“ progresinių mokesčių tema. Kaskart į viešumą vis išlenda populistai, prisiminę, kad Lietuvoje vis dar trūksta socialinio teisingumo.

Ir visuomet tai kartojasi tradiciškai tuo pačiu laiku – prieš rinkimus. Tuomet daug darbo gauna ekonomistai – atsiraitojus rankoves jiems tenka visais įmanomais argumentais įrodinėti, kad tokio socialinio teisingumo realizacija per progresinius mokesčius atneš valstybei labai daug žalos.

Tenka įrodinėti net tai, kad Lietuvoje progresiniai mokesčiai jau seniai egzistuoja per NPD, „Sodros“ mokesčių lubų nebuvimą ir suvienodintas socialines ir sveikatos paslaugas visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų sumokėtų mokesčių.

Pasidžiaugti galima bent tuo, kad iki šiol tokiuose „turnyruose“ visada nugalėdavo ekonominė logika, o populizmas eidavo ilsėtis į patogias Seimo narių kėdes.

Akivaizdu, kad progresinių mokesčių įvedimas verslui padarytų tiesioginę ir netiesioginę žalą.
Tiesioginė žala ta, kad dar labiau apmokestinus darbo jėgą sumažėtų lietuviškų prekių konkurencingumas ir siaurėtų eksporto rinkos.

Netiesioginė žala jau padaryta vien garsiomis kalbomis apie mokesčių didinimą ir užmojus „išbuožinti“ Lietuvą.

Toks „išbuožinimo“ planas, kai yra tik shema, kaip atimti ir nėra jokios schemos, ką už tai duoti, kuria labai neigiamą įvaizdį apie Lietuvą. Juk Seimo socialistai nepateikė jokios strategijos, kaip mokesčių didinimas konkrečiai galėtų prisidėti prie visų šalies žmonių gerovės kūrimo. Manau, kad po šio kai kurių Seimo narių socialistinio „nušvitimo“ kris visi Lietuvos investicinio patrauklumo indeksai. Įdomu, kas už tai prisiims atsakomybę?

Jeigu jau lygiuojamės į Vakarus, tai jau reiktų lygiuotis viskuo, o ne tik progresinių mokesčių koeficientais. Iš esmės vakarų šalių, turinčių progresinius mokesčius, pačios mokesčių sistemos yra geros vien jau dėl to, kad yra gerai subalansuotos. Ten kur kas mažesni socialinio ir sveikatos draudimo mokesčiai, be to visur jie turi „lubas“, yra daug įvairių mokestinių lengvatų.

Tokiose šalyse kaip JAV, progresiškai apmokestinamos ne darbuotojo pajamos, bet pelnas. Tai reiškia tai, kad ten visiškai neapmokestinami pinigai, kurie yra skirti būsto išlaikymui (kiekvienas pilietis turi neapmokestinamą normą), būsto palūkanoms dengti, įvairiems draudimams, mokslams ir panašioms reikmėms.

JAV gyventojai progresinius mokesčius realiai moka tik nuo tos sumos, kuri lieka taip vadinamoje „kojinėje“ ar skiriama papildomam komfortui. Ir čia progresinių mokesčių tikslas yra ne koks nors pseudo socialinis teisingumas, bet gyventojų skatinimas kuo daugiau vartoti ir investuoti.

JAV netgi neapmokestinamų būsto išlaidų norma nustatoma didesnė tiems žmonėms, kurie daugiau uždirba. Nes tos šalies vyriausybė per mokesčius skatina žmones gyventi erdvesniuose būstuose, imti būsto kreditus ir aktyvinti nekilnojamo turto rinką.

Akivaizdu, kad JAV valdžia, naudodama progresinius mokesčius, kaip įrankį, skatina savo žmones dirbti, investuoti ir turtėti, o tuo tarpu mūsų Seimo socialistai – skursti ir parazituoti.
Ar ne todėl, kad JAV politikai turi tokį požiūrį, ši šalis yra turtingiausia ir galingiausia?

Kažkodėl nepastebėjau, kad Lietuvos Seimo socialistai šiuos gražius JAV pavyzdžius siūlytų pritaikyti Lietuvoje, nors JAV ir yra seniausias demokratijos tradicijas turinti šalis.

Stebint iš šalies, asmeniškai man JAV mokesčių sistema su visu savo progresyvumu atrodo tobula. Tačiau nė vienas socialistas ar populistas nepasiūlė kokios nors Vakarų šalies mokesčių sistemos įvesti kaip vientiso darinio, nes tose sistemose galima rasti ir labai nepopulistinių eilučių. Todėl mūsų politikams patogiau yra naudoti tik iš konteksto ištrauktus skaičius ar procentus ir mojuoti jais tarsi raudonu skuduru prieš tų rinkėjų nosis, kurie vis dar tiki, kad šviesesnis rytojus išauš tik tada, kai bus dar labiau apmokestintas turtingesnis kaimynas.

Tokie siūlymai man primena bandymą ant lietuviško dviračio uždėti Mercedes ratus ir tikėtis, kad dviratis pradės skrieti vėjo greičiu.

Beje, kai tik Seime prasideda diskusijos dėl darbo santykių liberalizavimo, tai Vakarų valstybės, kaip tokių santykių pavyzdys, Seimo populistams apskritai dingsta iš žemėlapio ar gaublio.
Populistams nė motais, kad liumpeniškoji ideologija „kuo daugiau dirbsi, tuo daugiau atimsime“ visiškai užmuš talentingų ir perspektyvių žmonių motyvaciją.

Jiems nė motais, kad savo pasiūlymus, bent jau iš padorumo ir pagarbos labiau išsilavinusiems žmonėms reiktų praskiesti bent kokiais nors ekonominiais teiginiais. Manau, kad šiuo atveju „be ceremonijų“ yra žaidžiama paprastų žmonių ekonomikos spragomis.

Jei dėl progresinių mokesčių įvedimo kalbėtų ekonomistas, bet ne populistas, tai jis paskaičiuotų, kad Lietuvoje darbo jėgos apmokestinimas yra vienas didžiausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Taip pat suskaičiuotų ir tai, kad Lietuvos „buožė“ bendroje sumoje kartu su savo darbdaviu mokesčių sumoka daugiau, nei vakarų „kapitalistas“, kuris yra apmokestinamas progresiniais mokesčiais.

Kad Lietuvos valytoja kartu su darbdavio mokesčiais procentine išraiška mokesčių sumoka daugiau, nei JAV milijonierius, apmokestintas progresiniais mokesčiais.

Tačiau populistai niekada nemėgo ekonomikos, jų veiklos rūšis – žaisti žmonių, ypač sunkiai gyvenančių, jausmais ir emocijomis.

Jei prie šiuo metu esančios mokesčių sistemos dar prikabinsime Seimo socdemo-socialisto siūlomų progresinių mokesčių „vagonėlį“, tai galėsime pagrįstai didžiuotis didžiausiu pasaulyje darbo jėgos apmokestinimu.

Galėsime didžiuotis ir tuo, kad Lietuvoje „buožėmis“ ar kapitalistais vadinsime visus tuos, kurie gauna atlyginimo daugiau, nei 888 eurus. Buožėmis Lietuvoje taps ne tik verslininkai, bet ir aukštesniojo lygio specialistai, vadybininkai, amatininkai ir aukštesnės kategorijos darbininkai. Buože taps ir po 12 valandų per dieną keliuose darbuose dirbanti motina, kuri nori savo talentingam vaikui suteikti geresnį išsilavinimą.

Ne tik verslininkai, bet ir kiti dirbantieji dažnai kelia tokius klausimus: „Kiek dar valdžia gali mus melžti?“ ir „Kur ta mokesčių didinimo riba?“

Atsakymą į šiuos klausimus savo straipsnyje pateikė vienas VU docentas: „Tie, kurie uždirba 1500 eurų, mokės 33 eurus daugiau mokesčių. Jie gi nepradės dėl to badauti...“.

Vadinasi, dirbame ne dėl to, kad turėtume didesnį gyvenimo komfortą, galimybę tobulėti, mokytis, suteikti savo vaikams geresnį išsilavinimą, keliauti ar užsiimti kitomis prasmingomis veiklomis. Dirbame ne tam, kad galėtume savo ir aplinkinių gyvenimą padaryti gražesnį. Dirbame tik todėl, kad... nepradėtume badauti.

Vadinasi, užtenka žmogui tik patenkinti fiziologinius poreikius ir daugiau nieko nereikia?

Iš tiesų, tokio socialinio teisingumo siekėjams reiktų padėkoti jau vien už tai, kad pažadėjo nors neatimti to uždarbio, kuris reikalingas aprūpinti organizmą būtinomis kalorijomis ir palaikyti gyvybines funkcijas. Tačiau, ar tikrai čia ir bus mokesčių didinimo riba?

O ką tada veiks Seimo liumpenai? Kaip jie toliau tenkins savo esminį instinktą – atiminėti? Klausimas lieka neatsakytas.

DELFI primena, kad J. Blažytė yra Darbo partijos įkūrėjo Viktoro Uspaskicho sutuoktinė. Verslininkė yra laikoma viena turtingiausių šalies moterų.