Įstatymo projekto sumanytojai remiasi ES direktyva, kuri siekia užtikrinti, kad iki šiol neaptarnaujami, socialiai pažeidžiami ir neturintys sąskaitos asmenys, turėtų priėjimą prie pagrindinių bankinių paslaugų už pagrįstą kainą.
Tačiau Lietuvoje šis tikslas interpretuojamas neteisingai – siūloma, kad bazinis paslaugų krepšelis už fiksuotą kainą būtų suteikiamas ir aktyviems bankų klientams.
Projekte numatoma, kad socialiai remtiniems asmenims šios paslaugos būtų teikiamos visiškai nemokamai, o likusiems gyventojams – už 1,5 euro. Už šią sumą gyventojas gautų bazinį paslaugų krepšelį – iš viso apie 10 paslaugų. Tarp jų – sąskaitos atidarymas, palaikymas, aptarnavimas, kortelės išdavimas, atsiskaitymas kortele, kredito, debeto pavedimai, nemokamas pinigų išgryninimas iki tam tikros sumos.
Ekspertų vertinimu, 1,5 euro yra žymiai mažiau nei visų šių operacijų savikaina. Nuostolius, žinoma, reikės kompensuoti, tačiau tą daryti verslo ir kitų klientų sąskaita – nėra teisinga. Dėl to mažės paslaugų prieinamumas gyventojams ir įmonėms, nes daugelis kredito įstaigų negalės teikti paslaugų, kurių įkainiai nepadengia kaštų.
Naują prievolę galės pakelti tik didžiausi Lietuvoje veikiantys bankai, kurie turi milijonus klientų ir jau yra atlikę investicijas. Mažesnės kredito įstaigos bei kredito unijos, negalėdamos gauti realios grąžos iš investicijų, būtų priverstos trauktis.
Akivaizdu, kad į grėsmes, kurias gali iššaukti tokio projekto įgyvendinimas, žiūrima neadekvačiai ir realiai neįvertinus ekonominės šalies situacijos. Tokiu sprendimu Lietuva praras esamus ir atbaidys naujus investuotojus iš užsienio, kurie ims žvalgytis į kitas šalis, kur tokių įstatymų nėra.
Grynųjų srautas skatins šešėlį
Įstatymo projekte taip pat numatoma, kad gyventojai galės tam tikrą sumą pinigų išsigryninti nemokamai. Vartotojai ir dabar gali nemokamai išsigryninti bankomatuose (kiekvienas bankas numatęs atskirus limitus). Be to, yra ir kitų alternatyvų, kur išsigryninti pinigus: pavyzdžiui, parduotuvių kasose, terminaluose, o limito didinimas keistų žmonių įpročius ir skatintų juos daugiau naudoti grynuosius pinigus.
Todėl kyla grėsmė, kad įvedus siūlomus reguliavimus, išaugs grynųjų pinigų naudojimas bei susidarys palankios sąlygos įsitvirtinti ir plisti šešėlinei ekonomikai. Tai, Lietuvos verslo konfederacijos nuomone, nesuderinama su sąžiningai veikiančiu verslu ir jo plėtra.
Tuo tarpu įvairių mokėjimo formų įkainių konkurencija šalyje galėtų paskatinti vartotojus naudotis elektroninėmis paslaugomis ir padarytų mokėjimų sistemą efektyvesnę.
Lietuvoje yra įsisenėjęs stereotipas, kad grynieji nieko nekainuoja, tačiau taip anaiptol nėra. Išgryninimas yra brangi paslauga, nes bankai turi mokėti už inkasatorių darbą, pinigų atvežimą, ekspertizę, bankomatų išlaikymą ir saugos užtikrinimą. Todėl akivaizdu, kad sprendimas didinti nemokamo pinigų išgryninimo limitus nėra teisingas, nes minėtas išlaidas iš kažkur reikia padengti.
Padidėjęs grynųjų pinigų srautas išaugins kredito įstaigų kaštus, kurie vėliau kris ant kitas atsiskaitymo priemones naudojančių asmenų ar verslo įmonių pečių. Grynųjų naudojimas visuomenei yra nepalyginamai brangesnis nei pinigai elektroninėje formoje.
Prieštarauja sveikai konkurencijai
Dar viena grėsmė – suvaržyta kredito įstaigų veiklos laisvė. Kaip pastebi Konkurencijos taryba, įstatymo projekte siūloma apriboti kredito įstaigų galimybes savarankiškai nustatyti atlyginimo už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą dydį ir įtvirtinti vienodą tokio atlyginimo dydį visoms kredito įstaigoms, teikiančioms pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą.
Verslas laikosi nuomonės, kad įkainiai už paslaugas turi būti pagrįsti, konkurencija ir investicijos į mažesnį sektorių – skatinami. Tuo tarpu direktyvinių nuostatų „pagražinimas“ griežtesniu reguliavimu mažina šalies bankininkystės sektoriaus konkurencingumą ir paslaugų prieinamumą.
