Miestas, kuriame nuo namų iki jūros – tik keli metrai, o geriausiose vietose stūkso rezidencijos ir viešbučiai.
Visa tai – vaizdas ne iš elitinių Italijos ar Prancūzijos kurortų, o iš vizijos, kurią buvo galima įgyvendinti Lietuvoje. Tačiau vietoj jachtų, žvejų laivelių, vandens parko ir pramogų šiandien turime, ką turime, – labiausiai valdžios apleistą Lietuvos kurortą.
Apleido ar naikino tyčia?
Žvelgiant į Šventąją šis klausimas kyla visiškai natūraliai. Juk ilgą laiką Lietuvoje buvo tik vienas kurortas – Druskininkai, ir jam pinigai buvo duodami negailestingai. Ir nors negalima teigti, kad tai bloga investicija, nes Druskininkai yra šalia didžiųjų Lietuvos miestų ir kartu turi galimybę pritraukti turistų iš šalių kaimynių bei teikti paslaugas visus metus, atsižvelgiant į tai, kiek pinigų buvo skiriama kitiems kurortams, susidaro įspūdis, kad nemažą vaidmenį čia atliko ir centrinės bei Druskininkų valdžios partinė brolybė.
Vis dėlto teigti, jog vien tik tai nulėmė Šventosios likimą, būtų klaidinga.
Dar 1989 m. Kauno radiotechnikos gamyklos „Banga“ užsakymu buvo parengtas Šventosios uosto atstatymo projektas – planuota įrengti jachtų uostą. 1996 m. VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija paskelbė Šventosios jūrų uosto planavimo konkursą. Buvo pasiūlyta atgaivinti Šventosios žvejų uostą – pritaikyti jį priekrantės žvejybos, rekreacijos ir jūrinio turizmo poreikiams.
Tačiau 2000 m. Palangos miesto savivaldybės parengtame detaliajame plane Šventosios valstybinio jūrų uosto nebeliko. Šį detalųjį planą užprotestavo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija.
Taigi šis Palangos miesto sprendimas tikriausiai buvo pirmas akivaizdus ženklas, kad Palangos miestui priskirtą Šventąją ištiko užguitos podukros likimas. Druskininkai susižėrė visus pinigus, o per vasaros karščius Palanga susižeria didelę dalį mokesnių poilsiautojų. Tačiau jei Šventojoje atsirastų uostas ir būtų sutvarkyta jos infrastruktūra, būtent ši teritorija taptų pagrindiniu turtingesnių turistų traukos objektu.
Dėl to žemė ir visas nekilnojamasis turtas Šventojoje brangtų, o Palangos patrauklumas liktų nepakitęs.
Galbūt ne visi Palangos valdžios atstovai į tokią perspektyvą žiūri tik per savo miesto ir asmeninių interesų prizmę.
Tačiau, sprendžiant iš tam tikrų veiksmų, susidaro įspūdis, kad Šventoji, priklausanti Palangos miesto savivaldybei, yra priklausoma nuo konkurento valios, o tas konkurentas labai jautrus, kai Andrius Užkalnis parašo apie Palangos kurorto kokybę, tačiau labai ramiai reaguoja, kai šaipomasi iš dešimtmečiais neįgyvendintų Šventosios projektų.
Pirmas politinis dūris – tik norint gero
Tačiau teigti, jog dėl Šventosios potencialo marinimo kalta vien Palangos valdžia, irgi negalima, nes kartais susidaro įspūdis, jog ir pati Palanga, gal neturėdama pakankamo užnugario centriniuose valdžios bastionuose, tebėra Druskininkų šešėlyje. Tai daroma ne tik neskiriant kurortui pinigų, bet ir labai griežtai ribojant investicijų galimybes – kaip teigiama, tik norint gero gamtai. Tačiau rezultatas toks: pajūryje šiandien jau galėtų veikti modernūs viešbučiai ir SPA centrai, bet ir toliau dunkso gamtai tikriausiai labai mieli griuvėsiai.
Vienas toks rūpinimasis gamta greitu metu ir vėl gali labai brangiai kainuoti mums visiems. 2008 m. vasario 4 d. Aplinkos ministerijoje apsilankęs tuometis ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas pristatė naująjį aplinkos ministrą Artūrą Paulauską – šis artėjančių Seimo rinkimų fone išsiskyrė gražiu ryžtu, kaip pats teigė, visiškai pažaboti neteisėtą statybą. Savo nelaimei į naujojo ministro akiratį pateko ir Šventoji.
Po ilgo laiko joje pradėti įgyvendinti bent kiek solidesni projektai, turintys potencialą į miestą pritraukti labiau pasiturinčių poilsiautojų, kurie įsigytų antrąjį būstą. Tuo labiau kad antrame etape investuotojai ketino statyti ir vandens pramogų parką – tai būtų dar labiau padidinę Šventosios trauką.
Tačiau visi šie planai subliuško, nes objektas pateko į didžiosios kovos su nelegalais įkarštį. Tad Šventosios pakraštyje iškilusio daugiabučio ir viešbučių komplekso „Elija“ atstovai sulaukė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos sprendimo, kad šis projektas probleminis. Į šios institucijos išvadas, esą Palangos miesto savivaldybė, tvirtindama žemės sklypo detalųjį planą ir išduodama statybos leidimus, galbūt padarė teisės aktų pažeidimų, žaibiškai sureagavo Klaipėdos apygardos prokuratūra ir kreipėsi į teismą.
Anot jos, apie pusę kilometro nuo jūros vidury laukų stovinti „Elija“ užgožia jūrą ir kopas. Tai įrodyti teisme buvo daug sunkiau nei pradėti bylą. Rezultatas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne tik atmetė prokuratūros skundą, bet ir suabejojo, ar prokurorai iš tiesų gynė viešąjį interesą. Pernai rudenį teismas neskundžiama nutartimi konstatavo, kad daugiabučių ir viešbučių kompleksas „Elija“ pastatytas nepažeidžiant įstatymų, o valstybės institucijų išduoti statybos leidimai yra teisėti.
Ką ten gynė prokurorai, geriau žino jie patys, o investuotojai šiuo metu bando suskaičiuoti nuostolius ir ruošiasi teistis su valstybe. Ir tokį jų žingsnį galima suprasti – juk iš šio projekto planavusi uždirbti 46 mln. litų pelno, bendrovė „Baltijos pirkliai“ per septynerius metus, kol bylinėjosi, bankrutavo ir dar liko skolinga ne tik bankams, bet ir rangovams.
Dėl to šį rudenį planuojama pateikti ieškinį valstybei dėl apie 30 mln. eurų siekiančios žalos kompensavimo.
Šioje istorijoje gal verta atkreipti dėmesį ir į dar vieną dalyką: buvęs aplinkos apsaugos ministras A. Paulauskas labai dažnai kartoja, kad politikai privalo prisiimti asmeninę atsakomybę už priimtus sprendimus, tad būtų labai gerai, jei taip ir būtų.
Antras politinis dūris – ir vėl tik siekiant gero
Sunku suprasti, kas labiausiai nusipelnė žlugdant Šventosios, kaip vieno patraukliausių Lietuvos kurortų, ateitį. Nes įvykių buvo tiek daug ir jie taip susipynę, kad suversti visos kaltės kuriam nors politikui ar pareigūnui neįmanoma.
Pavyzdžiui, jau vieną kartą Šventosios uostui Europos Komisija buvo numačiusi 2007–2014 m. finansiniu laikotarpiu skirti lėšų. Tačiau tuometis susisiekimo ministras – Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis – Šventosios uostui skirtas ES lėšas atidavė keliams tvarkyti. Pasak jo, tai buvo atlikta skaudančia širdimi, nes dar nebuvo parengti visi reikalingi dokumentai. Todėl jei tie pinigai nebūtų buvę perskirstyti, transporto sektorius apskritai būtų juos praradęs.
Žinoma, pasiaiškinimas skamba keistai, nes būtent Susisiekimo ministerijai pavaldi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija dar nebuvo parengusi uosto atstatymo techninio projekto. Jei visi vadovautumėmės tokia logika, tai šiandien ir suskystintųjų gamtinių dujų terminalo neturėtume, jei niekas nebūtų biurokratus vertęs greičiau tvarkyti dokumentus.
Šioje situacijoje liūdniausia, kad tuo metu E. Masiulis tikriausiai iš tiesų vadovavosi principu „Dabar panaudokime pinigus, kur galime, o vėliau iš ES vėl gausime lėšų Šventosios uostui“.
Deja, kaip aiškėja, dabar ES lėšų Šventosios uosto statybai, bent jau dabartinės Susisiekimo ministerijos vadovybės nuomone, nėra ko tikėtis. Taigi tuo metu, kai ES pinigų davė, Susisiekimo ministerijai pavaldi organizacija nesutvarkė dokumentų, o kai dabar sutvarkė, pinigų nebėra.
Tikriausiai tai visai logiška, kai nuostabus Lietuvos kampelis yra kitų kurortų ir centrinės valdžios užgožtas. Jei turėtų savo merą, o šis turėtų gerus santykius su valdžioje esančiomis partijomis, gal viskas būtų kitaip.
Deja, šiandien Šventoji priklausoma nuo Palangos, o ši visų pirma rūpinasi savo interesais.
Šventosios uosto statyba priklausoma ir nuo centrinės valdžios prioritetų, o šie šiandien akivaizdžiai palankesni Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui. Pastarajam, kaip ir Druskininkams, atrodo, negaila nieko, todėl 2014–2020 m. jam numatyta skirti apie 130 mln. eurų ES lėšų.
Kartu su numatomomis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ir skolintomis lėšomis į puikiai veikiančio uosto infrastruktūrą planuojama papildomai investuoti apie 440 mln. eurų. O naujojo Šventosios uosto su visa infrastruktūra kaina siektų apie 45 mln. eurų.
Beje, neturėtume manyti, kad Šventoji užmiršta. Bet kuris politikas ar pareigūnas Palangoje, Klaipėdos jūrų uoste ar Susisiekimo ministerijoje, paklaustas, ar jam rūpi Šventosios ateitis, atsakys, kad tiesiog miegoti nebegali, kaip dėl Šventosios širdį skauda...
Tačiau jei paklausite, kas kaltas, kad jau 20 metų vizija, kuri ne tik padidintų Šventosios patrauklumą, tačiau, be jokios abejonės, sukurtų papildomą ekonominį potencialą, buksuoja, visada išgirsite, kad kalti kiti.
