Tarsi pasaulis pirmą kartą būtų susidūręs su problema, kai stambios korporacijos, veikiančios keliose valstybėse, stengiasi sumokėti kuo mažiau mokesčių, o mokesčių prievaizdai, jei, aišku, yra kompetentingi ir principingi, stengiasi gudruolius susekti ir visus mokesčius iš jų išgręžti.
Šioje srityje ypač aktyviai veikia JAV mokesčių medžiotojai. Jie koncernus gano po visą pasaulį ir nuolat su jais aiškinasi, kur baigiasi legali mokesčių optimizavimo zona ir prasideda raudonoji tyčinio mokesčių vengimo zona. Tačiau pasiraitoję rankoves darbuojasi ne tik amerikiečių valdininkai. Tikriausiai būtų sunku rasti stambią reikalų visame pasaulyje turinčią korporaciją, kuriai vienoje ar kitoje šalyje nebūtų pradėta bylų dėl mokesčių vengimo.
Korporacijoms dirba armijos geriausių advokatų ir mokesčių ekspertų, kurių pagrindinis tikslas – užtikrinti, jog net jei mokesčių inspektoriai ir sugebės įrodyti, kad mokesčių reikėjo sumokėti daugiau, tai būtų traktuojama kaip teisinės sistemos nekokybiškumo, o ne sąmoningo korporacijos piktybiškumo rezultatas, tad ginčas baigtųsi draugiškomis derybomis ir papildomu mokesčių išieškojimu.
Legendinė frazė „Turinys prieš formą“
Kova su mokesčių vengimu tiek JAV, tiek Europos Sąjungoje (ES) per pastaruosius dešimt metų pakilo į naują kokybinį lygmenį. ES institucijose dabar triūsia vieni geriausių žemyno teisininkų ir mokesčių ekspertų, jie siekia atskleisti įvairaus tipo mokesčių schemas, kuriomis kūrybiškai daug metų naudojosi didžiausios pasaulio bendrovės, tokios kaip „Google“, „Starbucks“, „Apple“, „Microsoft“ ir „Amazon“. Tiesą sakant, į šį sąrašą galima įtraukti bene visas žinomas korporacijas – vienoje ar kitoje šalyje joms iškelta bylų dėl didesnio ar mažesnio mokesčių vengimo.
O kovoti iš tiesų yra dėl ko. Europos Komisijos skaičiavimu, mokesčių vengėjai ES kasmet nesumoka net 1,1 trln. eurų mokesčių. JAV šis skaičius siekia daugiau nei 2 trln. dolerių. Tai milžiniški pinigai, kurių netenka šalių biudžetas ir dėl to nukenčia visi piliečiai.
Būtent dėl šios kovos, kaip jau rašėme žurnale, JAV ir ES rimtai užsiėmė Šveicarijos bankininkystės revizija. To rezultatas – ši valstybė buvo priversta koreguoti savo finansų sektoriaus reguliavimą. Todėl šiandien paslėpti savo galus Šveicarijos bankuose JAV ar ES korporacijoms bei pavieniams piliečiams daug sunkiau, nors tai buvo sėkmingai daroma pastaruosius 200 metų.
Tačiau ne sąskaitų medžioklė po visą pasaulį labiausiai pakeitė žaidimo taisykles ir apsunkino mokesčių vengėjų gyvenimą. Esminis lūžis įvyko tada, kai JAV ir ES (taigi ir Lietuva) teisinį reguliavimą pakeitė taip, kad teismams ar mokesčių inspektoriams nagrinėjant mokesčių vengimo bylas taikomas principas „Turinys prieš formą“, tai yra žiūrima ne į teisinę formą, kaip buvo mokami iš bendrovės į bendrovę perkeliami pinigai, o kokiam tikslui tai buvo daroma.
Jeigu įrodoma, kad pagrindinis tikslas buvo išvengti mokesčių, teisingumas triumfuoja ir bendrovės apkraunamos milžiniškomis baudomis. Tačiau tai slidus teisinis reikalas, nes dabartinis labai didelių bendrovių valdymas seniai nebėra sutelktas viename centriniame biure vienoje šalyje, jis išskaidytas per įvairias kontroliuojančiąsias įmones, veikiančias visame pasaulyje.
Didelės bendrovės turi reikalų visame pasaulyje, todėl kartais pinigai iš vienos šalies į kitą keliauja ne tam, kad būtų išvengta mokesčių, bet tam, kad jie būtų investuojami ir taip būtų stiprinama visa bendrovė.
Pavyzdžiui, „Apple“ gamybos centrai sutelkti Pietryčių Azijoje ir Kinijoje, todėl bendrovės JAV uždirbti pinigai keliami ten, kad būtų plėtojama gamyba. Ten pagamintos prekės vėl parduodamos JAV, o pinigai toliau keliauja atgal arba pasiekia ES, kur įsikūrę įvairūs administravimo, elektroninių parduotuvių valdymo centrai ir t. t. Taigi, nors pagrindinis bendrovės pardavimas vyksta JAV, šalies biudžeto pelno mokesčiai nepasiekia, nes bendrovė didelę dalį pajamų nurašo kaip išlaidas svetur. Pelnas lieka mažas, mokesčiai – irgi maži.
Svarbu suprasti, jog mokesčių vengimas niekada nebūna toks, kad bendrovė apskritai nesumoka jokių mokesčių, nors dažnai visuomenė „mokesčių vengimo“ terminą supranta būtent taip. Mokesčių vengimas – tai siekis, pasinaudojant visomis teisinėmis priemonėmis, dažniausiai visiškai legaliomis, sumokėti kuo mažesnius mokesčius. Jeigu mokesčių inspekcija įrodo, jog įmonės darė vienus ar kitus veiksmus tik tam, kad tai pasiektų, tai pripažįstama kaip mokesčių vengimas ir skiriamos baudos.
Akivaizdu, kad dabartiniame pasaulyje mokesčių vengimo nagrinėjimas nebeapsiriboja viena šalimi. Šalių institucijos turi artimai bendradarbiauti, kad gautų visą informaciją ir atskleistų tikrąsias pinigų migravimo priežastis. Paprastai taip nėra, todėl tyrimai trunka labai ilgai, o skirtingų šalių mokesčių ir teisinės bazės suteikia visas galimybes teismuose ginčytis iki pažaliavimo abiem pusėms.
Nepaisant visų niuansų, principas „Turinys prieš formą“ laikomas vieninteliu įmanomu kovojant su mokesčių vengėjais. Šį principą sėkmingai ima perimti ir kitos šalys, pavyzdžiui, Australijos vyriausybė šių metų gegužę pradėjo milžinišką tyrimą dėl mokesčių vengimo. Į jį įtraukta 30 tarptautinių bendrovių (ta pati puokštė: „Google“, „Starbucks“, „Apple“, „Microsoft“, „Amazon“ ir t. t.). Spaudoje rašoma, kad sėkmės atveju bendrovėms būtų skirta dešimtis milijardų JAV dolerių baudų. Beje, Australijos finansų ministras Joe Hockey paskelbė, jog šis tyrimas išsiskirs „geriausia JAV ir ES teisine praktika“. Taigi, belieka tikėtis, kad ir mūsų Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai žino šią praktiką ir sugeba ja naudotis.
Pagrindinės mokesčių vengimo schemos
Beveik visas mokesčių vengimo schemas sieja tas pats pagrindinis principas – permetant pinigus iš vienos bendrovės ar iš vienos šalies į kitą paslėpti tikruosius pinigų panaudojimo tikslus ir pasinaudojant skirtingu mokesčių dydžiu sumokėti mažiausius įmanomus mokesčius. Dar paprasčiau – bendrovė savo veiklą sumodeliuoja taip, kad pajamos pasiektų tas šalis, kuriose pelno mokesčiai mažesni, o išlaidas patirtų ten, kur pelno mokesčiai didžiausi. Anot „Forbes“, tai dažniausia mokesčių vengimo strategija. Klasikinis tokio modelio pavyzdys – „Apple“, „Google“ ir „Microsoft“ veikla JAV.
Kadangi šios bendrovės didžiausius pinigus uždirba būtent JAV, ir mokesčius čia turėtų mokėti didžiausius. Tačiau JAV egzistuoja vienas didžiausių pelno mokesčių visame pasaulyje – net 35 proc. (visų valstijų vidurkis). Natūralu, jog bendrovės nori jo sumokėti kuo mažiau, kad kuo daugiau liktų plėtrai ir jų akcininkams – už gautus dividendus ir vėl reikia mokėti mokesčius, o tai labai gadina nuotaiką. Gundanti išeitis – įvairūs mokesčių rojai keisčiausių pavadinimų salose. Ten veikiančios įvairaus plauko lengvatinio apmokestinimo bendrovės, išmokėdamos dividendus akcininkams, gali mokėti vos vieno ar kelių procentų dydžio mokesčius.
Tai skamba lyg pasaka. Tačiau yra labai didelis trūkumas – pervedant pinigus į tokią salą JAV ir ES mokesčių pareigūnus įtikinti, kad tai būtina verslo plėtrai, būtų neįmanoma. Todėl didžiosios korporacijos elgiasi gudriau – stengiasi savo veiklos schemas dėliotis taip, kad viskas atrodytų kone idealiai. Savo verslą jos kuria taip, kad gautinis apmokestinimo taškas realiai funkcionuotų toje šalyje, kur mokesčiai mažesni ir mokesčių inspektoriams prikibti būtų gerokai sunkiau.
Pavyzdžiui, „Apple“, „Google“ ir „Microsoft“ nemažą dalį savo veiklos yra sutelkusios Airijoje, kur pelno mokestis yra 12,5 procentų. Todėl paprastas amerikietis net neįtaria, kad amerikiečių koncerno kompiuterį internetu perka iš bendrovės Airijoje, kur deklaruojamos pajamos ir pelnas. Taigi, pasinaudojusi tokia elementaria schema, bendrovė sumoka ne 35 proc. pelno mokestį JAV, o 12,5 proc. pelno mokestį Airijai.
Šis procesas kiekvienos šalies atveju gali būti taikomas skirtingai. Aprašytu atveju mokesčių netenka JAV, nes juos gauna Airija, o bendrovė sutaupo. Airijos atveju vėl galima ofšorinti dalį pajamų ir deklaruoti jas kitur. Taip JAV netenka labai daug, Airija – kiek mažiau, o korporacijos susikuria pasaulinį mokesčių ir finansų judėjimo voratinklį, kurį vėliau atraizgyti labai sudėtinga. Taip bendrovės vis tiek moka vienokius ar kitokius mokesčius, neišvengia pridėtinės vertės ir socialinio draudimo mokesčių, bet sutaupo dideles sumas, kurios, iš moralinio taško žiūrint, turėtų atitekti valstybėms, kuriose veikdamos bendrovės ir užsidirbo pelną.
Prieš „Apple“, „Google“ ir „Microsoft“ šiuo metu tiek JAV, tiek ES yra pradėtos bylos dėl mokesčių vengimo būtent pagal tokį modelį.
Kita šio varianto schema – veikimas per antrines įmones, kai prekės ar paslaugos parduodamos iš vienos į kitą, kad kuo daugiau būtų galima priskirti sąnaudoms, o ne pelnui. Tačiau kadangi įmonės iš esmės priklauso tai pačiai korporacijai, pelną ji vis tiek uždirba. Tiesa, šis modelis panašus į pirmąjį – galutinis tikslas vis tiek yra patirti sąnaudas ten, kur mokesčiai didesni.
Šiuo metu būtent dėl tokios schemos pradėtas Europos Komisijos tyrimas dėl „Starbucks“ veiklos. „Starbucks“ atveju šveicariškas bendrovės padalinys olandiškajam parduoda kavą, taikydamas 20 proc. antkainį. Bus nagrinėjama, kaip turi būti organizuojama tokių vidinių sandorių grandinė – kiek už tai būtų paprašyta, jei sandoris būtų vykdomas atvirojoje rinkoje.
Atrodytų, kam turėtų rūpėti, kad privati įmonė parduoda prekes ir paslaugas kitai savo įmonei brangiau, nei tai būtų daroma laisvojoje rinkoje, bet gali būti, kad tai daroma tam, kad, pavyzdžiui, Olandijoje veikianti „Starbucks“ ten uždirbtų kuo mažiau, o Šveicarijoje, kurioje mokesčiai mažesni, – kuo daugiau. Įtarimų kelia ir tai, kad kava perkama iš Šveicarijos, o ne iš Olandijos, kuri turi puikų priėjimą prie pasaulio jūrų ir kur kavą atgabenti daug paprasčiau. „Starbucks“, žinoma, neigia, kad yra ėmusis kokių nors neteisėtų veiksmų, tad tiesą turės atskleisti beprecedentis tyrimas ES teismų praktikoje.
Tiesa, kiekviena mokesčių vengimo schema gali būti savita ir unikali. Įmonių naudojamos taktikos labai skiriasi, nors strategija tokia pati – pajamos pasiekia tas šalis, kuriose pelno mokesčiai mažesni, o išlaidos patiriamos ten, kur jie didžiausi.
Blogiausia, jog lengvai imti ir pasakyti, kad įmonė tyčia vengia mokesčių, nėra taip paprasta. Juk logiška, kad įmonės savo veiklą modeliuoja taip, kad gautų kuo didesnę naudą. Ar ne tokia įmonės paskirtis – uždirbti pinigus savininkams, akcininkams, na, ir vadovams? „Google“ vadovas Larry Page’as, paklaustas, ar nesijaučia moraliai atsakingas, kad stengiasi „optimizuoti“ mokesčių mokėjimo klausimą, atsakė paprastai: „Sveiki atvykę į kapitalizmą!“
Gal „Apple“ atveju pyksta JAV mokesčių inspekcija, bet Airijos biudžetas tirpsta iš laimės, nes gauna dideles pajamas. Vis dėlto ir Airijos katino dienos gali eiti į pabaigą, nes, kitų ES valstybių nuomone, Airija, dirbtinai sumažinusi mokesčius ir suteikianti bendrovėms teisę kelerius metus nemokėti pelno mokesčio, bendroje rinkoje žaidžia neskaidriai. Todėl bręsta rimti pokalbiai tarp ES narių dėl to, kas vis dėlto teisus šioje istorijoje.
Šiuo metu vyksta didžiuliai Europos Komisijos pradėti tyrimai, kuriais siekiama išsiaiškinti Airijos, Liuksemburgo, Olandijos ir kitų šalių su mokesčiais susijusius veiksmus bei galimus pažeidimus. Gali būti, kad šalių ir stambių bendrovių laukia milijardinės baudos, bet akivaizdu, kad bet kokie sprendimai atsidurs teismuose, jų slenksčiai bus minami daug metų, o kaip viskas baigsis – sunku pasakyti.
Nyderlandai ir Airija mano, kad ES tyrimai dėl suteiktų išskirtinių mokesčių lengvatų yra tendencingi, nes taikomasi ne į visus. Ir klausia, kada Europos Komisija imsis Didžiosios Britanijos. Pasak „The Financial Times Ltd“, privačiai kalbėdamiesi Europos Komisijos pareigūnai pripažįsta, kad jie nėra akli ir mato, jog Didžioji Britanija globoja mokesčių rojų. 2013 m. buvo pradėtas tyrimas dėl Gibraltaro mokesčių tvarkos, tačiau šio sprendimo laukiama ne anksčiau, nei bus paskelbti sprendimai dėl galimo piktnaudžiavimo atvejų Airijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose.
Tai siejama su politine situacija: kitąmet Didžiojoje Britanijoje vyks referendumas dėl narystės ES ir Briuselis nenori konfliktuoti su Londonu. Politika. Tačiau ES mokesčių traukinys atvažiuos ir iki Londono – dėl to nereikia abejoti. Nes, kaip jau rašėme, Vakarai, norėdami išlaikyti dominavimą, negali toleruoti to, kad jų pačių korporacijos vagia iš sistemos. Kaip ir to, kad Vakarų valstybės tarpusavyje konkuruoja ne žiniomis, o nusimaudamos kelnes ir mažindamos mokesčius.
Beje, ateityje vienas sunkiausių uždavinių mokesčių administratoriams bus nustatyti realią intelektinės nuosavybės vertę. Pavyzdžiui, technologijų bendrovės dažnai tvirtina, kad jų apmokestinamasis pelnas turi būti sumažintas, atskaitant JAV vakarinėje pakrantėje sukurtos pažangiosios patirties sąnaudas.
Jos tikina, kad kitose pasaulio vietose vykdoma surinkimo, pakavimo ar platinimo veikla didelio poveikio pelnui neturi. Taip pat kartais sunku atsakyti į klausimą, kiek iš tiesų verta tam tikra technologija ir leidimas ja naudotis. Už tai mokant daugiau ar mažiau (kai sandoriai sudaromi tarp tiems patiems savininkams priklausančių bendrovių) galima ne tik susimažinti pelningai veikiančių bendrovių pelną, bet ir įsigijus teises iš kitose valstybėse veikiančių padalinių perkelti dalį pelno į tas šalis, kuriose mokesčiai mažesni.
Šių verčių nustatymas tebėra ir ateityje tikriausiai bus viena tų pilkųjų zonų, kuriose virs aršiausi mokesčių inspektorių ir verslo atstovų konfliktai.
Surinkti mokesčius = išgelbėti kapitalizmą
Tikriausiai įprasta išgirdus žodį „mokesčiai“ pasijusti blogai. Būtent dėl šios priežasties dažnai užjaučiami verslininkai, patekę į mokesčių inspektorių akiratį. Tuo labiau kad patys verslininkai įsitikinę, jog mokesčiai ir taip labai dideli, todėl biudžetas apskritai turėtų džiaugtis, kad verslas dėl tokių mokesčių dar „neužsilenkė“.
Tačiau sutinkant su tuo, kad ekonomikos variklis yra verslumas, reikia pabrėžti, jog verslumas geriausiai atsiskleidžia esant skaidrioms laisvosios rinkos sąlygoms. O laisva, skaidria ir konkurencinga rinka laikyti tą, kurioje vieni moka visus jiems tenkančius mokesčius, o kiti, dažniausiai patys didžiausi, nuolat randa būdų, kaip tuos mokesčius susimažinti, galima tik su sąlyga.
Būtent dėl šios priežasties šiandien kova su mokesčių vengimu tiek JAV, tiek ES, ypač kai kalbama apie didžiąsias korporacijas, suvokiama kaip Vakarų konkurencingumo, skaidrumo ir net kapitalistinės santvarkos stiprinimo instrumentas. Augant pasaulinei konkurencijai jis turėtų užtikrinti, kad pinigai neištekės iš Vakarų valstybių, biudžete nepalikę jokio pėdsako. Todėl nereikėtų stebėtis, kad ši kova pagaliau pasiekė ir mūsų ramų užutėkį, kuriame iki šiol dažniausiai kentėjo smulkios verslo žuvys, o šiandien nusitaikyta į didžiausią Lietuvos rinkos banginį.
Jo veiklos ir verslo sprendimų analizė, šio proceso viešumas ir skaidrumas pasakys labai daug apie tai, kokiame kovos už skaidrų kapitalizmą etape mes esame.
Įžymybės irgi „taupo“
Mokesčių vengėjai – tai ne vien korporacijos, bet ir fiziniai asmenys. Paprastų mirtingųjų nuodėmės mokesčių vengimo srityje gana mažos, tačiau JAV egzistuoja visa kasta aktorių, muzikantų, sportininkų ir panašių profesijų atstovų, uždirbančių pasakiškus pinigus. O kur dideli pinigai – ten ir didžiausias nenoras su jais skirtis.
Iš lietuviams žinomesnių aktorių galima paminėti Wesley Snipesą („Ašmenų“ trilogija, „Karo menas“, „Visa griaunantis“) – nesumokėjo 14 mln. JAV dolerių mokesčių, ir Nicholą Cage’ą (trilogija „Kodas: lobiai“, „Kalbantys vėjui“, „Dingti per 60 minučių“) – 6,2 mln. JAV dolerių, Nacionalinės ledo ritulio lygos žaidėją O. J. Simpsoną (nuteistas kalėti už žmogžudystę) – 1,4 mln. JAV dolerių, kantri muzikos legendinį atlikėją Willie Nelsoną – 16,7 mln. JAV dolerių. Tiesa, Europoje garsenybės, nemokančios mokesčių, yra reti atvejai, nes labai daug uždirbančių aktorių ar muzikantų turime mažai, o sportininkų veikla kur kas skaidresnė.
Įžymybių taktikos vengti mokesčių paprastesnės nei korporacijų. Dažniausiai atlikėjai ar sportininkai tiesiog nedeklaruoja pajamų arba pajamas per agentus ar įmones panaudoja asmeniniams pirkiniams, tokiems kaip automobiliai ar namai. Lietuvoje dažnas verslo savininkas įmonės automobilį naudoja kaip asmeninį ir už tai sumoka simbolinius mokesčius. JAV tai būtų laikoma turto (vadinasi, ir mokesčių) slėpimu.
Didžiausi JAV mokesčių vengėjai
Didžiausi JAV mokesčių vengėjai – didelės ir gerai žinomos tarptautinės bendrovės. Šiuo metu prieš visas jas pradėti didžiuliai tyrimai, o išieškotinos nesumokėtų mokesčių sumos siekia milijardus JAV dolerių. Visų bylas sieja tai, kad pinigus jos išeksportavo į lengvatinio apmokestinimo bendroves, nors uždirbo JAV.
Teisiškai jos iki šiol buvo saugios, nes JAV mokesčių inspekcija jas apmokestinti galėjo tik tuo atveju, jei šie pinigai būtų grįžę į šalį, tačiau pradėjus rimtai ir agresyviai taikyti principą „Turinys prieš formą“ įmonės vis tiek gali būti nubaustos. Žinoma, teismai truks ne vienus metus, kol bus priimti galutiniai sprendimai, o teisiamų korporacijų arsenale – milžiniškos teisininkų pajėgos.
DIDŽIAUSIOS SUMOS, KURIAS ĮMONĖS, KAIP ĮTARIAMA, NUSLĖPĖ LENGVATINIO APMOKESTINIMO BENDROVĖSE
| 10. | „FedEx" (siuntos, logistika) | 2-10 mlrd. JAV dolerių |
| 9. | „Honeywell" (įmonių konglomeratas) | 11,6 mlrd. JAV dolerių |
| 8. | „Bank of America" (bankininkystė, finansai) | 17,2 mlrd. JAV dolerių |
| 7. | „Verizon" (telekomunikacijos) | 19,3 mlrd. JAV dolerių |
| 6. | „Citigroup" (bankininkystė, finansai) | 42,6 mlrd. JAV dolerių |
| 5. | „ExxonMobil" (nafta ir dujos) | 43 mlrd. JAV dolerių |
| 4. | „Merck" (farmacija) | 53,4 mlrd. JAV dolerių |
| 3. | „Microsoft" (informacinės technologijos) | 60,8 mlrd. JAV dolerių |
| 2. | „Pfizer" (farmacija) | 73 mlrd. JAV dolerių |
| 1. | „General Electric" (įmonių konglomeratas) | 108 mlrd. JAV dolerių |
Šaltinis – Americans for Tax Fairness
Pastaba: tai tik tyrėjų įvardytos sumos, ne visos jos gali būti pripažintos kaip mokesčių vengimas.
