Liaudies balsas – kaip Dievo balsas, ir būtent taip jį turėtų girdėti verslas, šiais laikais savo veikloje priimdamas dvi neginčytinas tiesas. Pirmoji – vartotojas visada teisus. Antroji – valstybėje veikia žodžio, minties laisvė. Šių dalykų nenorintis pripažinti verslas anksčiau ar vėliau baigiasi, kadangi dėl savo nekokybiško darbo netenka klientų ir jų pinigų.
Verslo, kaip šalyje veikiančių įmonių visumos, ir valdžios santykis visiškai kitoks. Kiekvienoje valstybėje verslas moka mokesčius, steigia darbo vietas, kuria pridėtinę vertę ir visuomenės perkamąją galią. Taigi verslas iš esmės išlaiko pačią valdžią, jos įstaigas ir dešimtis tūkstančių valstybės tarnautojų bei politikų.
Toks verslo vaidmuo gerai suvokiamas išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse. Todėl jose vietos ar užsienio kilmės verslą valstybė puoselėja ir skatina tolesnį augimą. Valdžios institucijos saugo verslo vardą ne tik dėl savo, tačiau ir užsienio šalių rinkų (eksportas) palankumo. Žinoma, pavienes verslo įmones valdžia gali bausti, viešai peikti už netinkamą, žalingą veiklą, tačiau tik įrodžius jų kaltę teisme.
Kaip valdžia (konkrečiai – Aplinkos ministerija) elgiasi Lietuvoje? Jos požiūrį į verslą puikiai atspindi paskutiniai politikų ir tarnautojų veiksmai žlugdant didžiausių šalies verslo įmonių organizacijos (Elektronikos platintojų asociacija - EPA) veiklą.
Per 2015 metus Aplinkos ministerijos politikai minėtą organizaciją be teismo ir net be ikiteisminio tyrimo apkaltino įvairiais sunkiais nusikaltimais – korupcija, pinigų plovimu, dokumentų klastojimu. Deja, iki šiol šie kaltinimai EPA‘ai neįrodyti, o jų sukeltas aidas pasiekė užsienio šalis ir pasaulinių elektronikos gamintojų (Sony, Electrolux, Siemens, Bosch, Samsung) būstines.
Šiuos prekinius ženklus atstovaujančios tarptautinės organizacijos (CECED) dar liepos mėnesį kreipėsi į Lietuvos valdžios institucijas, ragindamos vietos politikus elgtis dalykiškai ir paisyti ES veikiančių gamintojų bei importuotojų veiklos taisyklių. Taip pat pažymėta, jog dėl nepaaiškinamų valdžios sprendimų užsienio verslas Lietuvoje vis atsargiau vertina plėtros galimybes.
Užuot atkreipusi dėmesį į šiuos signalus, Aplinkos ministerija toliau elgėsi priešingai. Praėjusią savaitę jos viceministras A. Genevičius didžiajai daliai Lietuvos ir tarptautinių verslo įmonių viešai metė stulbinančius kaltinimus. Neva valstybei ir mokesčių mokėtojams padaryta apie 30 milijonų eurų žala, tūkstančiai tonų pavojingų atliekų palikta gamtoje ar sąvartynuose, taip pat piktybiškai neapmokamos (neva skiriant vos 10 proc. gaunamų EPA lėšų) atliekų tvarkytojų paslaugų.
Tokiems teiginiams pasitvirtinus keli šimtai Lietuvos verslo vadovų ir EPA darbuotojai turėtų ilgam atsidurti belangėje. Tačiau taip neatsitiks ir dėl to nereikės kaltinti korupcija Lietuvos teisėsaugos, kadangi p. A. Genevičiaus išmesti kaltinimai yra sąmoningas melas arba visiškas savo veiklos neišmanymas.
Asociacija vietoj skambių 30 milijonų eurų žalos su Aplinkos ministerija turi ginčus dėl maždaug 800 tūkstančių eurų verte galimai netinkamai perdirbtų atliekų. Šias valdžios pretenzijas turės patvirtinti teismas. Netgi jas patvirtinus, atsakomybė tektų ne Lietuvos gamintojams ar importuotojams, o netinkamai dirbusiems tvarkytojams arba neatsakingai juos kontroliavusiai Aplinkos ministerija.
Viceministrui primenu, o skaitytojams pažymiu, jog Lietuvos gamintojai ir importuotojai patys netvarko elektronikos atliekų. Kaltindamas verslą jo neturimas atliekas neva paliekant sąvartynuose, Aplinkos viceministras (turbūt net nesuprasdamas) drauge apšmeižė ir visų Lietuvos RATC (regioninių atliekų tvarkymo centrų) darbuotojus nusikalstamais aplinkai veiksmais. Galiausiai EPA, skirtingai nei viešai teigta, atliekų tvarkytojams skiria ne 10 bet 90 proc. verslo (ne vartotojų) mokesčių.
Galbūt p. A. Genevičius įsivaizduoja, jog verslo įmonės netikrina savo organizacijos veiklos ir leidžia jai savivaliauti? Jog joje neatliekami auditai, neveikia bendros verslo tarybos, komisijos? Deja, yra priešingai, kadangi verslas pagrindinius tikslus (apmokėti atliekų tvarkymą) siekia atlikti kuo efektyviau.
Taigi, vieno iš Aplinkos ministerijos vadovų mesti kaltinimai Lietuvos verslui visiškai neatitinka realios padėties, negrindžiami jokiais įrodymais ir paneigiami šiose eilutėse. Tuo tarpu kyla klausimas, kodėl valdžia be jokių skrupulų ir be įrodymų mėgina niekinti šalies verslą?
Atsakymai keli. Pirmasis – Aplinkos viceministras yra neišmanus, nesugeba vykdyti ministerijos veiklos, prisiimti atsakomybės už savo klaidingus sprendimus ar neveiklumą. Antrasis – jis sąmoningai siekia išskaidyti verslo organizaciją, sudarant sąlygas jos narių lėšas užvaldyti galimai jų partijai palankiems tvarkytojams.
Bet kokiu atveju vieno iš Aplinkos ministerijos vadovų neišmanymas arba partinis savanaudiškumas negali pateisinti nepagrįsto valstybės verslo žeminimo, ūkinės veiklos kliudymo, teisminės valdžios galių nusavinimo. Tai pernelyg didelė kaina, kurią, apspjaudžius šalies ūkio kūrėjus, turėsime mokėti visi mes.
