DELFI skelbė, kad vienas darbuotojus bauginančių pakeitimų yra numatyta neribojama žala ir tuo atveju, jei darbuotojas įmonės turtą sugadino netyčia. Dabar galiojantis Darbo kodeksas numato, kad tokiu atveju darbuotojas yra atsakingas suma, ne didesne nei 3 vidutiniai mėnesio atlyginimai.
Toks pasiūlymas papiktino profsąjungų atstovus, nes, jų manymu, į avariją netyčia patekęs vilkiko vairuotojas, gavęs milijoninį ieškinį, atsidurs ligoninėje.
Per Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos surengtą pristatymą vienas naujojo Darbo kodekso rengėjų, Vilniaus universiteto profesorius, teisininkas Tomas Davulis paaiškino, kodėl toks pasiūlymas atsirado naujajame Darbo kodekso projekte.
„Visų pirma, reikėtų pasakyti, kad Vakarų valstybėse nėra tokio materialinės atsakomybės instituto, kuris buvo įtvirtintas tarybinėje darbo teisėje: drausminė atsakomybė. Neva, darbuotoją reikia drausminti, nors jis pasirašo sutartį, bet tai lyg ir negalioja, darbuotojas visą laiką atsako ribotai, nepaisant to, kad tas pats Darbo kodeksas leidžia jį patraukti už visišką materialinę atsakomybę, kitaip tariant, išreikalauti visišką žalą“, - sakė T. Davulis.
Jo nuomone, dabar siūlomas teisinis reguliavimas yra aiškesnis, nei numatytas galiojančiame Darbo kodekse. Dabar įstatyme yra išskirti atvejai, kada darbdaviai gali išreikalauti darbuotojo atlyginti visą žalą, pavyzdžiui, kai darbuotojas žalą įmonei padaro tyčia, būdamas apsvaigęs, darydamas nusikaltimą ir t.t.
Jo teigimu, ydinga, kad iš darbuotojo sudėtinga išieškoti žalą ir tais atvejais, kai ji padaroma tyčia ir darbuotojui esant dėl jos kaltu. Profesorius ramino, kad naujoji Darbo kodekso nuostata dar nereikš, kad už kiekvieną darbuotojo padarytą klaidą ar sugadintą techniką pavyks išsireikalauti neribojamą žalą.
„Turėkime omenyje, kad Darbo kodekse yra numatytas pagrindinis principas viename iš pirmųjų straipsnių: komercinė, gamybinė, ūkinė rizika santykyje tarp darbuotojo ir darbdavio, tenka darbdaviui. Kitaip tariant, jei operatoriui nuvirto kamera, tai yra darbdavio rizika, o ne operatoriaus kaltė. Mes doktrinoje turime aiškiai suformuotus principus, kuriais remiantis sprendžiame žalos atlyginimo klausimą, tad, ko gero, nereikia gąsdinti žmonių, pasakant, kad dabar visi atsakys visais atvejais ir turės didžiulių nuostolių. Taip nėra“, - kalbėjo T. Davulis.
Profsąjungas konsultuojantis darbo teisės ekspertas, advokatas Nerijus Kasiliauskas sako neabejojantis, kad dabartinis teisinis reguliavimas darbuotojui yra palankesnis.
„Dabartinis reguliavimas yra gerokai palankesnis. Kalbant apie atsakomybę yra sprendžiami du aštriausi klausimai: pirma, kad už padarytą žalą reikia atsakyti, o jei žala padaryta neatsargiai, darbuotojas neturi atlyginti jos visos, ji turi būti sumažinama. Klausimas, kokiu būdu sumažinti? Šiandien tai numato įstatymas: iki 3 atlyginimų dydžių, o rengėjai siūlo tai panaikinti ir pasakyti, kad tai nustatys ginčą nagrinėjanti institucija“, - kalbėjo N. Kasiliauskas.
Jis paaiškina, kad jei žala būtų padaryta įrenginiui, kurio kaina, pavyzdžiui, 20 tūkst. eurų, neaišku, kokia žala bus priskirta darbuotojui atlyginti.
„Darbdavys gali kreiptis į teismą, kuris areštuos darbuotojo turtą ir žmogus turės kelis metus bylinėtis ir aiškinti, kiek jam paskaičiuotą žalą reikia sumažinti ir kodėl. O ji gali siekti jau ne iki 3 atlyginimų, bet iki 6, 10 ir taip toliau. Gali susidaryti ir tokių situacijų, kai žmogus kelerius metus gyvens strese su areštuotu turtu ir lauks sprendimo“, - dėstė N. Kasiliauskas.
Jis nesutiko su teiginiu, kad teismų praktika dabar nepaiso Darbo kodekse numatyto ribojimo, kad netyčinei žalai atlyginti – ne daugiau nei 3 dirbančiojo atlyginimai.
Pasak jo, ir dabar iš darbo sutarties sąvokos yra aišku, kad komercinė, ūkinė, gamybinė rizika tenka darbdaviui, tik naujajame Darbo kodekse tai – aiškiau reglamentuota.
Reikia ekonomikos stebuklo
Apie tai, kad Lietuvai reikia reformų ir ekonomikos stebuklo, kurias anksčiau yra išgyvenusi Airija, DELFI kalbėjo „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jo nuomone, Lietuvos gyventojams iki šiol yra neaiškus naujojo Darbo kodekso tikslas, kai kurie naujajam Darbo kodeksui pateikti pasiūlymai primena medžius arba krūmus, kurie užgožia gražaus miško vaizdą.
Jis pritarė nuomonei, kad vienas tokių pasiūlymų - numatyti neribojamą darbuotojo materialinę atsakomybę, net jei žalą įmonei jis padarė netyčia.
„Keletas sprendimų man neatrodo ekonomiškai racionalūs, pavyzdžiui, didelę materialinę naštą uždėti darbuotojams. Jeigu rizika bus didesnė nei darbuotojas gali potencialiai prisiimti, tai yra neracionalu, nes žmonės nenorės dirbti. Turi būti arba aiški draudimo sistema, kaip, pavyzdžiui, su automobilių civiliniu draudimu, arba kol kas tokių siūlymų atsisakyti. Kam darbuotojui uždėti tokią atsakomybę, jei jis jos vis tiek nepakels?“, - DELFI kalbėjo Ž. Mauricas.
Nepritarimą tokiam pasiūlymui naujajame Darbo kodekse yra išreiškę ir verslininkai.
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus dėstė, kad neribota atsakomybė darbuotojams yra diskutuotinas dalykas, su juo sutiko ir Vokietijos logistikos įmonės „Rhenus Svoris“ generalinis direktorius Arūnas Bertašius.
Galutinio sprendimo dėl neribojamos žalos nėra prieita ir Trišalėje taryboje. Dalis darbdavių - Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovai - norėjo žalos reguliavimą palikti, kaip yra dabar, tam pritarė ir profsąjungos. Kiti darbdaviai siūlė ją numatyti kaip naujame modelyje – neribojamą. Fiksuotos atskiros nuomonės.
Ž. Maurico nuomone, pagrindinis naujojo Darbo kodekso tikslas turėtų leisti lanksčiau kurti darbo vietas, o tai reiškia ir lanksčiau atsisakyti darbuotojų, kas turėtų pritraukti papildomų investicijų į Lietuvą ir leistų didėti darbo užmokesčiui.
Anot jo, panaši problema buvo sprendžiama ir Airijoje, kai šaliai prisijungus prie Europos Sąjungos pirmtako, valstybės BVP beveik 14 metų neaugo, palyginti su kitomis ekonominio bloko narėmis.
Ekonomistas vardija, kad susitarimo esmė buvo mainai: valstybė didino darbo sąlygų lankstumą, kas nepatinka darbuotojams, bet naudinga verslui, pastarasis mainais didino darbo užmokestį, ką įvertina darbuotojai ir neemigruoja – ilguoju laikotarpiu tai duoda naudos ir verslui. Ž. Maurico nuomone, valstybė prie geresnių darbo sąlygų verslui ir darbuotojams galėtų prisidėti ir mažindama mokesčius darbui.
Pašnekovas įsitikinęs, kad norint stabdyti emigraciją, darbuotojams būtina viltis, kad darbo užmokestis augs ir primena, kad Airijoje emigracijos srautai iš esmės sumažėjo jau kitais metais po susitarimo. Pasak jo, verta prisiminti, kodėl apskritai pradėta kalbėti apie socialinį modelį.
„Lietuvoje dabar emigracija vėl auga. O kodėl? Nes Jungtinė Karalystė ir Airija atsigauna, ten yra darbo, tad mums reikia, kad Lietuvos ekonomika augtų dar sparčiau nei iki šiol, ką šis susitarimas ir leistų pasiekti“, - tuomet apibendrino ekonomistas.
Nori reformuoti viską iškart
Paklaustas, kodėl vienu metu norima pasiekti ne tik esminį tikslą, sukurti sąlygas geriau apmokamoms ir gausesnėms darbo vietoms, bet ir reformuoti darbo santykius iš esmės, T. Davulis paaiškino, kad tai yra gerai.
„Mes galime kompleksiškai pasižiūrėti kaip viskas atrodo ir įvertinti, ar visi yra daugiau ar mažiau patenkinti situacija. Ko gero, labiausiai patenkinti yra teisininkai, nes jie iš to uždirba, bet tai yra blogai, nes pagrindas neaiškus nei darbdaviui, nei darbuotojui. Pavyzdžiui, nagrinėjama iš darbo atleisto žmogaus byla: ką jam daryti, eiti į darbą ar ne, laukti sprendimo po 2-3-4 metų? Tikėtis pajamų ar ne? Šiuo atveju kodeksas aiškiai pasako: tu gali tikėtis pajamų, bet tik metus laiko“, - sakė T. Davulis.
Visgi, N. Kasiliauskas laikosi kitokios nuomonės: ekonomikos stebuklas Darbo kodekse neįvardijamas ir klausia, kodėl, jei nesilaikoma dabartinio įstatymo turėtų būti laikomasi naujojo.
„Iš teisinio požiūrio sunku pasakyti, ar mažesnė išeitinė išmoka lems didesnį darbuotojų atlyginimą, manyčiau, kad čia yra prieštaravimų. Iš vienos pusės yra teigiama taip: mažinamos išeitinės išmokos, galbūt darbdaviai tuos pinigus investuos didindami darbo užmokesčius. Bet tuo pačiu metu primenama, kad šiai dienai nėra problemos su išeitine išmoka, nes didžioji dalis žmonių iš darbo išeina savo noru. Taigi, jei darbdaviai sugeba priversti darbuotojus rašyti prašymus išeiti savo noru, kodėl išeitines išmokas sumažinus, jie turėtų išeitines išmokas mokėti?“, - klausė N. Kasiliauskas.
Jo nuomone, tai yra darbinės kultūros klausimas, tiek darbuotojų, kurie bijo ginti savo teises, tiek darbdavių, kurie žinodami šią situaciją ja piktnaudžiauja.
T. Davulis atkreipia dėmesį ir į dabar Lietuvoje galiojančio Darbo kodekso nuostatų senumą: profesoriaus nuomone, daug ką šis įstatymas paveldėjo iš sovietmečio ir atėjo metas pasenusių nuostatų atsisakyti.
Tačiau, kad dabar galiojantis Darbo kodeksas yra sovietinis, abejoja N. Kasiliauskas.
„Tam tikros tradicijos buvo perimtos, negalime neigti, bet tradicijos darbo teisėje yra normalus dalykas ir egzistuoja ne tik Rytų ar Vidurio Europoje, bet ir Vakarų Europoje. Net Europos Sąjunga yra sukonstruota taip, kad darbo teisės srityje priima ne reglamentus, kurie yra visiems privalomi, o direktyvas dėl skirtingose valstybėse įtvirtintų patirčių“, - kalbėjo N. Kasiliauskas.
Pašnekovas pateikia pavyzdį: Lietuvoje darbo stažas yra kritikuojamas kaip sovietinis palikimas, bet jis vertinamas ir Vakaruose.
„Jeigu mes pasižiūrėtume Vakarų Europos kolektyvines sutartis, ten jis yra siejamas su išeitinėmis kompensacijomis - tai įtraukta į kolektyvines sutartis, nes tokia tradicija, kolektyvinės sutartys sudaromos verslo šakoms. Pietų Europoje darbo santykiuose yra normalu siesta, kas Lietuvoje atrodo galbūt juokingai“, - dėstė N. Kasiliauskas.
Pašnekovas sako abejojantis, ar visą Darbo kodeksą reikia keisti iš esmės, o kilusius neaiškumus palikti reguliuoti teismams.
„Galbūt užtektų keisti kelias esmines nuostatas, kurios svarbios investuotojams, nes teigiama, kad viskas yra dėl jų. Na, bet pasirinktas toks modelis ir ateitis parodys“, - apibendrino N. Kasiliauskas.
