„Kokie mes esame, galime pasižiūrėti tarptautinėje plotmėje. Paimkime patį geriausią darbdavį - Europos Komisiją - ir jūs pamatysite, kad ten gauti nuolatinį darbą trunka labai daug metų. Teisingai, terminuotos darbo sutartys nesukuria tampraus ryšio tarp darbuotojo ir darbdavio, bet šiuo atveju mums svarbus ne ryšys, o įdarbinimo galimybė. Jei darbo vieta yra sukurta ir matoma, kad ji neišsilaikys, ji bus bent jau dvejus metus ir darbdavys tai turi numatyti“, - per Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos surengtą pristatymą kalbėjo vienas naujojo Darbo kodekso rengėjų, Vilniaus universiteto profesorius, teisininkas Tomas Davulis.
Jis patikino, kad piktnaudžiavimai terminuotomis sutartimis yra sureguliuoti Europos Sąjungos mastu visoms valstybėms, o Lietuvos naujajame Darbo kodekse pasirinktas palyginti trumpas terminuotų sutarčių laikotarpis - 2 metai ir tai yra naudinga darbuotojui.
Pasak jo, taip norima pasakyti, kad terminuoti darbo santykiai nėra patrauklūs darbuotojui ir skatinama, kad kuo greičiau jie taptų neterminuoti ir tokie būtų išlaikyti.
„Apklausos rodo, kad 78-80 proc. darbdavių sukurtų tokią (terminuotą – DELFI) darbo vietą. Mes negalime automatiškai pasakyti, kad tai sukurs daug darbo vietų, bet mes iš tiesų palengvinsime galimybę žmogui įsidarbinti“, - kalbėjo T. Davulis.
Profsąjungas konsultuojantis darbo teisės ekspertas, advokatas Nerijus Kasiliauskas išdėstė kitokią nuomonę.
„Tai, kad yra išeitinės išmokos ir įspėjimo terminai, yra darbo santykiu pagerinimu, bet mums reikia tiesiai šviesiai sakyti, kad terminuotos sutartys yra liberalizuojamos ir leidžiama jas sudaryti nuolatinio pobūdžio darbui, kas šiandien galima tik esant kolektyvinei sutarčiai ir susitarus su kolektyvu. Antra vertus, ar įspėjimo terminas ir išeitinė išmoka atstoja tą garantiją, kuri galioja šiandien? Dabar, jei nori anksčiau laiko nutraukti darbo sutartį, reikia sumokėti visą darbo užmokestį, likusį iki termino pabaigos“, - priminė N. Kasiliauskas.
Jis skaičiavo, kad tokiu atveju darbuotojas, pasirašęs terminuotą sutartį 2 metams, bet atleistas po metų, turėtų teisę į 12 mėnesių atlyginimus. Pagal naująjį Darbo kodeksą, nors žmogus pasirašo terminuotą sutartį, ji negarantuoja, kad už visą sutartyje numatytą įdarbinimo laikotarpį jis gaus pajamų.
„Nežinau, ar tai yra pagerinimas, palyginti su dabartine situacija, nors dabar tokio įspėjimo ir nėra“, - svarstė jis.
Kartu N. Kasiliauskas priminė, kad Lietuvoje, tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje yra naudojamos terminuotos sutartys, tik aiškiai apibrėžta, kada jos leidžiamos. Pašnekovo nuomone, terminuotos sutartys valstybinėse institucijose – ne naujiena.
Jis sutiko, kad Europos Sąjungos direktyvos numato minimalius reikalavimus terminuotoms sutartims šalyse narėse, tačiau, anot pašnekovo, tai nereiškia, kad valstybėse narėse negali būti aukštesnių standartų. N. Kasiliauskas priminė, kad tarptautiniai ekspertai, vertinę siūlomus Darbo kodekso pakeitimus, priminė, kad Ispanijoje ir Lenkijoje terminuotos sutartys išplito labiau nei tikėtasi ir ieškoma būdų, kaip užtikrinti daugiau nuolatinio darbo sutarčių.
„Pripažįstama, kad terminuotos sutartys nėra pats geriausias sprendimas, dėl to jų sudarymas ir trukmė yra ribojama. Naujajame variante siūlomas minimalus ribojimas, tikintis, kad dėl to atsiras daugiau darbo vietų ir ims kilti darbo užmokestis, bet tai yra tik spėjimas“, - DELFI komentavo N. Kasiliauskas.
Terminuotos sutartys - retenybė
„Kaip tuomet paaiškinti tendenciją, kad atleidimo atveju mes turime apie 300 tūkst. atleidimų darbuotojų pareiškimu, 20 tūkst. šalių susitarimu ir 0,9 proc. išeina pagal Darbo kodekso 129 straipsnį su išeitinėmis kompensacijomis? Dažniausiai tai yra viešojo sektoriaus darbuotojai ir visos didžiosios įmonės, kur yra laikomasi Darbo kodekso. Manau, šiandien dirbantysis pagal neterminuotą darbo sutartį jaučiasi, kad jam reikėtų kovoti už savo teises atleidimo atveju“, - kalbėjo E. Radišauskienė.
Ji vardijo, kad terminuotoms sutartims sudaryti naujajame Darbo kodekse yra sudėti saugikliai: ne ilgiau nei 2 metai tai pačiai funkcijai atlikti, 5 metai – skirtingoms funkcijoms atlikti, numatytas dvigubai didesnis socialinio draudimo įmokos tarifas.
„Jos nebus panacėja, kuria visi naudosis“, - dėstė ji.
Tačiau profsąjungų atstovai su tokia pozicija nesutinka, jų nuomone, jei Lietuvoje galioja įstatymai, jų turi būti laikomasi, o patiriantys spaudimą darbuotojai – ginami.
DELFI skelbė, kad Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus kalbėjo, kad belieka pasidžiaugti, kad Darbo kodeksas dabar Lietuvoje neveikia, nes priešingu atveju Lietuvos ekonomika dėl to judėtų žlugimo link. Jis taip pat paaiškino, kaip verslininkai gali taupyti mokėdami „vokelius“ taip sumažindami darbuotojo atleidimo kainą, tačiau vėliau patikino, kad konfederacijos narių įmonės mokesčius moka kaip priklauso.
Darbuotojus ragina gintis
T. Davulis naujojo Darbo kodekso privalumu įvardijo tai, kad dėl visko darbuotojai su darbdaviais raginami tartis kolektyvinėmis sutartimis, nors tokių sutarčių Lietuvoje dabar nedaug.
„Mes norime, kad jų būtų ir pasakome, kad kolektyvinės sutartys galioja tik profesinių sąjungų nariams, profesinė sąjunga atsakinga už savo narius ir gali priversti darbdavius sėsti prie derybų stalo ir pasirašyti tokią sutartį“, - T. Davulis.
Teisės profesoriaus nuomone, naujasis Darbo kodeksas darbuotojus skatina vienytis ir ginti savo teises. N. Kasiliauskas pritarė, kad Lietuvoje yra noras paskatinti kolektyvines derybas.
„Akivaizdu, kad Lietuvoje norima paskatinti kolektyvines derybas, bet dabar iš principo yra daromas eksperimentas, neaišku, ką jis duos. Pirminiame etape, galiu garantuoti, kad darbuotojų, kuriems taikomos kolektyvinės sutartys, sumažės iš esmės, nes siūloma, kad kolektyvinė sutartis galiotų ne visiems darbuotojams, o tik profesinių sąjungų nariams“, - pastebėjo N. Kasiliauskas.
Jo nuomonė, problema ta, kad kolektyvinės sutartys siūlomos įmonių lygmenyje, kas pasiteisina tik labai didelėse bendrovėse.
„Vakarų Europos šalių patirtis rodo, kad kur kas efektyviau yra turėti centralizuotą sektoriaus kolektyvinę sutartį, o po to jau įmonės gali savo ruožtu jas koreguoti. Lietuva, kaip ir kitos naujos Europos Sąjungos valstybės, pasižymi decentralizuotomis derybomis ir šios problemos sprendimo naujame Darbo kodekse aš nematau“, - apibendrino N. Kasiliauskas.
Pašnekovas primena, kad įmonės lygmeniu išsiderėti gerą kolektyvinę sutartį reikia žinių ir resursų.
„Jei yra stiprios sektorių kolektyvinės sutartys, galima ir Darbo kodeksą panaikinti, nebereikėtų Vyriausybei priklausyti nuo politikų, nes darbdaviai patys su darbuotojais susitartų dėl mamadienių, išeitinių išmokų, apmokėjimo už mokymą ir taip toliau. Dabartinis mūsų Darbo kodeksas Vakarų standartais atlieka nacionalinės kolektyvinės sutarties vaidmenį. Bet jei mes jį panaikinsime, rytoj atsikėlus sektorių kolektyvinės sutartys neatsiras, tam nėra prielaidų“, - mano N. Kasiliauskas.
