Prekybai vis didesniu mastu keliantis į elektroninę erdvę pasitaiko atvejų, kai gamintojai prekybos partnerių atžvilgiu ima piktnaudžiauti turimais svertais, skirtais apsaugoti savo prekės ženklų reputaciją. Netgi pradeda neteisėtai riboti prekybą savo prekėmis internete siekdami įgyti konkurencinį pranašumą.
Vienas iš naujausių pavyzdžių – vieno populiariausių sportinių batelių gamintojo „Asics“ atvejis Vokietijoje, kai kompanija buvo pripažinta pažeidusi sąžiningos konkurencijos principus. „Asics“ standartinėse sutartyse su įgaliotais pardavėjais numatydavo draudimą savo prekes pardavinėti tokiose internetinės prekybos platformose kaip „eBay“ ar „Amazon“, o taip pat naudotis prekių paieškos ir kainų palyginimo sistemomis bei naudoti jose „Asics“ prekės ženklą kartu su nuorodomis į partnerių internetines parduotuves.
Dėl tokių draudimų prekių internete ieškantiems vartotojams būdavo sudėtinga rasti smulkesnių platintojų elektronines parduotuves. Vokietijos konkurencijos priežiūros institucijos išvada šiuo atveju buvo vienareikšmiška – gamintojai negali riboti savo įgaliotų atstovų galimybių parduoti prekes elektroninėje erdvėje ir tokiu būdu užkirsti kelią pasiūlos internete didėjimui bei kainų mažėjimui.
Santykiuose tarp prekės ženklų savininkų ir jų įgaliotų atstovų daugiau niuansų atsiranda, kuomet kalba pakrypsta būtent apie prekybą internete.
Vykdant tradicinę prekybą fizinėse prekybos vietose sprendimą patikėti platinimą įgaliotų atstovų tinklui paprastai nulemia noras pasiekti skirtingų kultūrų vartotojus, atsižvelgti į skirtingus jų įpročius skirtingose šalyse. Šie skirtumai, kaip ir būtinybė išplėtoti pardavimo infrastruktūrą, išnyksta internetinėje erdvėje, todėl prekės ženklų savininkai dažnai patys įsteigia savo elektronines parduotuves.
Tokiu būdu susidaro situacija, kuomet prekės ženklo savininkai konkuruoja su savo įgaliotais atstovais.
Be abejo, ši konkurencinė kova tarp didelio ir gerai žinomo gamintojo bei mažesnių platintojų dažniausiai būna nelygiavertė, o prekės ženklo savininkai neretai bando pasinaudoti savo padėtimi ir diktuoti partneriams nepalankias prekybos internete sąlygas.
Šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad tokios teisės prekės ženklo savininkai neturi, o prekybos internete ribojimais laikomi ne tik tiesioginiai draudimai parduoti prekes internetu, bet ir netiesioginis platintojų elektroninėje erdvėje parduodamų prekių konkurencingumo mažinimas, pavyzdžiui, taikant joms aukštesnę įsigijimo kainą.
Konkurencijos teisė numato, kad bet kokie prekybos internete ribojimai galimi tik tais atvejais, kai jiems egzistuoja objektyvios priežastys. Pavyzdžiui, jeigu parduodant prekes internetu būtina kvalifikuota konsultacija, tuomet galima neleisti jos nesuteikiančioms elektroninėms parduotuvėms siūlyti vartotojams tokias gamintojo prekes.
Lietuvoje minėti prekybos internetu ribojimo draudimai taip pat galioja, o prekės ženklo savininkų ir įgaliotų atstovų susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtinami prekybos internete apribojimai, laikomi draudžiamaisiais susitarimais, už kuriuos Konkurencijos taryba abiem juos sudariusioms įmonėms galėtų skirti baudą, siekiančią iki 10 proc. metinės šių bendrovių apyvartos.
